Санта Монтефиоре - Dvasių medis

– Juk iš tiesų nemanei, kad Pakas leis tau žaisti, ar ne?

– Jei nori žinoti, taip, maniau, kad pavyks pergudrauti tėtį.

Santis linksmai išsišiepė, raukšlelės aplink akis ir burną susidėliojo jo veide savitu raštu. „Kai šypsosi, jis toks gražus“, – pagalvojo Sofija.

– Jei kas ir gali pergudrauti senąjį Paką, tai tik tu – kas nepavyko?

– Pasakysiu tau paraidžiui: M-A-M-A.

– Ak, štai kaip. Tai jokios vilties?

– Nė menkiausios.

Santis išlipo iš baseino ir atsisėdo ant karštų grindinio akmenų; jo krūtinę ir rankas jau dengė švelnūs šviesūs plaukeliai, jaunąją Sofiją jie neįprastai domino.

– Čiofi, turi tėvui įrodyti, kad moki žaisti ne blogiau už Agustiną, – pareiškė jis nuo akių braukdamas varvančius šviesius plaukus.

– Juk žinai, kad žaidžiu ne blogiau už Agustiną. Ir Chosė tai žino – paklausk jo.

– Nesvarbu, ką manau aš ar Chosė, vienintelis žmogus, kuriam turi padaryti įspūdį, yra tavo tėvas… arba maniškis.

Minutėlę Sofija mąsliai žvelgė prisimerkusi.

– Ką dabar rengiesi daryti? – linksmai paklausė jis.

– Nieko, – apsimestinai kukliai atsakė ji.

– Pažįstu tave, Čiofi…

– Žiūrėkit, kas veržiasi į mūsų teritoriją, – tarė Marija, Čikitai ir jos jaunėliui trimečiam Pančitui artinantis prie baseino kartu su kitais penkiais ar šešiais pusbroliais.

– Eime, Santi, – tarė Sofija žengdama prie laiptelių. – Nešdinamės iš čia. – Paskui, lyg šovus minčiai į galvą, atsigręžė į pusseserę. – Marija, eini? – Marija papurtė galvą ir pamojo mamai prisidėti prie jos.

Vidurdienį, dvyliktą valandą, vėjelis nešiojo stiprų, medžio anglimi atsiduodantį asado kvapą, ir jis tvyrojo rančoje, versdamas gaujas perkarusių šunų sukiotis ir varvinti seilę aplink kepamą mėsą. Nuo dešimtos ryto Chosė prižiūrėjo rusenančias malkas, kad iki pietų mėsa būtų gerai iškepusi. Soledada, Roza, Enkarnasijona ir kitų namų tarnaitės dengė stalus tradiciniam šeštadienio suėjimui. Baltos staltiesės ir krištolas tviskėjo saulėje.

Senjora Ana retkarčiais padėdavo žurnalą ir su savo šiaudine skrybėle bei ilga balta suknele tikrindama apeidavo stalus. Liepsnos raudonumo plaukų ir blyškios odos, ji tarnaitėms atrodė retenybė, tarsi rūsti Švenčiausioji Mergelė Marija mažoje miestelio Nuestra Señora de la Asunción bažnyčioje. Ji buvo ryžtinga ir tiesi, o jei kas nors nepatikdavo, tuoj netekdavo kantrybės. Kaip žmogus, tiek metų pragyvenęs Argentinoje, ispaniškai ji kalbėjo stulbinamai prastai, ir tarnaitės tarpusavyje šiurkščiai ją mėgdžiodavo.

O senjoras Pakas buvo visos Santa Katalinos numylėtinis. Hektoro Fransisko Solanaso, velionio Pako tėvo, būta valingo oraus žmogaus, tikinčio, kad šeima svarbiau už verslą ir politiką. Jis manęs, kad žmogui nėra nieko svarbiau už namus. Jo žmona Marija Elena buvo jo vaikų motina ir dėl to jis labai ją gerbė, ja žavėjosi ir savaip mylėjo. Bet jie niekada nebuvo vienas kito įsimylėję. Vieną kitam juodu parinko tėvai, kurie artimai draugavo ir tikėjo, kad ši santuoka bus naudinga abiem pusėms. Tam tikra prasme taip ir buvo. Marija Elena buvo graži ir rafinuota, o Hektoras juodbruvas ir šaunus, nuovokaus verslininko proto. Jie buvo Buenos Airių numylėtiniai, labai populiarūs. Dosniai vaišindavo svečius ir buvo visų mylimi. Kalbant apie seksualinį potraukį, juodu nemylėjo vienas kito, kaip turėtų įsimylėjėliai. Bet kartais tamsiomis vidurnakčio valandomis mylėdavosi taip aistringai, lyg būtų trumpam užsimiršę ar pamiršę apie vienas kitą. Tačiau rytą nubudę grįždavo prie įprasto formalumo, ir nakties intymumas būdavo išgaravęs su aušra.

Marija Elena žinojo, kad Hektoras mieste turi meilužę. Visi tą žinojo. Be to, vyrams buvo įprasta susirasti meilužių, tad ji su tuo susitaikė ir niekam niekada apie tai neprasitarė. Norėdama užpildyti gyvenimo tuštumą, ji visiškai atsidavė vaikams, kol pasirodė Aleksejus Šachovskojus. Aleksejus Šachovskojus pabėgo iš Rusijos nuo 1905 metų revoliucijos. Puošnus, svajingas, jis įžengė į jos gyvenimą kaip fortepijono mokytojas. Be fortepijono, jis išmokė ją vertinti operą, meną ir aistrą vyro, kuriam meilė ir muzika, kurios moko, derėjo tarpusavy. Jei Marija Elena kada nors ir atsakė į jausmus, išgrojamus kiekviena jo paliesta gaida ir atskleidžiamus nebyliai vaiskių akių žvilgsniais, ji niekuomet neišdavė nei savęs, nei vyro. Nors jai patiko jo draugija ir pamokos, mėginimus suartėti ji atrėmė oriai kaip garbinga moteris, kuri jau kartą gyvenime pasirinko. Jis nepatenkino jos meilės poreikio, bet padovanojo muziką. Kiekvienoje partitūroje slypėjo ilgesį žadinanti šalis, saulėlydis, kurį norisi apverkti, horizontas, į kurį norisi skristi… Muzika dovanojo jai galimybę vaizduotėje gyventi kitokį gyvenimą ir ne tik išvadavo iš kartais troškių jos pasaulio suvaržymų, bet ir suteikė nepaprastai daug laimės. Galvodamas apie motiną Pakas labiausiai prisimindavo jos meilę muzikai ir gražias baltas rankas, šokančias virš fortepijono klavišų.

Pirmą valandą iš bokšto nuaidėjęs gongas visus pakvietė pietų. Šeimyna iš visų estancia kampelių patraukė prie Pako ir Anos namo, vedami stipraus kepamų lomo ir chorizo kvapo. Solanasų šeima buvo didelė. Migelis ir Pakas turėjo dar du brolius – Niką ir Alechandrą. Nikas ir Valerija augino keturis vaikus: Nikitą, Sabriną, Leticiją ir Tomą, o Alechandras ir Malena turėjo penkis: Anchelį, Sebastianą, Martiną, Vanesą ir Horacijų. Pietūs paprastai būdavo triukšmingi, maistas riebus ir patiekiamas gausiai, kaip prabangiame pokylyje. Bet vieno asmens trūko, ir visiems nuo grotelių pasiėmus maisto ir susėdus buvo pastebėta, ko nėra.

– Sofija! Kur ji? – šnipštelėjo Ana Soledadai, kai ši ėjo pro šalį nešina dubeniu salotų.

– No sé, Señora Anna, no la ví . – Paskui staiga žvilgtelėjusi į polo aikštę sušuko: – Qué horror! Ahí está .

Tai išgirdę visi pasisuko pažiūrėti ir ūmai nustėrę nuščiuvo. Jų link iškėlusi lazdą ir varydama prieš save kamuolį šuoliavo savimi pasitikinti begėdė Sofija. Jos veide atsispindėjo ryžtas. Paraudusi iš pykčio ir nevilties Ana pašoko ant kojų.

– Sofija, kaip galėjai! – pasibaisėjusi suspiegė ji mesdama servetėlę. – Teatleidžia tau gailestingasis Dievas, – pridūrė angliškai sau po nosimi. Santis kaltai susigūžė kėdėje, tuo tarpu kiti šeimos nariai sumišę stebėjo toliau. Tik Pakas ir senelis O’Dvajeris, kuris visuomet kiūtodavo stalo gale įkišęs nosį į lėkštę, nes niekam nerūpėjo jį pašnekinti, išdidžiai vienas kitam išsišiepė, kai Sofija labai manieringai šuoliavo jų link.

– Parodysiu, kad polą galiu žaisti geriau už Agustiną, – šnypštė Sofija pro sukąstus dantis. – Tik pažiūrėk, tėveli. Turėtum didžiuotis – juk tu mane išmokei. – Dundėdama per žolę ji meistriškai mostelėjo maleta; balne sėdėjo tvirtai ir išmaningai, valdė kamuolį ir ponį, ir visą laiką visai nesidrovėdama laiminga šypsojosi. Jautė į ją įsmeigtas dvidešimt porų akių ir mėgavosi tuo dėmesiu.

Kai tetrūko kelių sekundžių, kad įsirėžtų į stalą, ji timptelėjo vadeles, sukeldama debesį dulkių sustabdė ponį ir maištingai sustojo prieš tėvą.

– Matai, tėveli? – pergalingai pareiškė ji. Visi sužiuro į Paką norėdami sužinoti, ką šis darys. Visų nuostabai, jis ramiai atsilošė kėdėje, paėmė taurę vyno ir ją pakėlė.

– Bien , Sofija. O dabar eikš ir prisidėk prie mūsų – praleisi puotą, – ramiai tarė jis, vėjo nugairintu jo veidu nuslydo linksma šypsenėlė.