Санта Монтефиоре - Dvasių medis

Staiga Rafaelis perėmė kamuolį, perdavė jį Fernandui, šis atmušė jį atgal. Santis išvinguriavo pro Robertą ir Marką, tie nušuoliavo jam iš paskos. Pasigirdo karštligiški riksmai, bet Rafaeliui pavyko perduoti kamuolį Sančiui ir jis nedengiamas nuskriejo per lauką. Tarp jo ir vartų stovėjo tik Sofija ir jos priešininkas Fransiskas. Galėjo rinktis: išdrįsti joti pro Fransiską ir mėginti mušti pats arba smūgiuoti kamuolį Sofijai. Įsitikinęs, kad Santis neperduos Sofijai kamuolio, Fransiskas paliko ją ir metėsi prie Sančio perimti kamuolio. Santis pakėlė savo žalias akis į pusseserę, ši tučtuojau viską suprato ir pasiruošė. Vos Fransiskas į jį atsitrenkė, Santis smūgiavo kamuolį Sofijai.

– Mušk įvartį, Sofija! – suriko jis.

Ne iš tų, kurie praleistų tokią progą, ji nušuoliavo prie kamuolio sukandusi dantis. Sudavė kartą, kitą, paskui įgudusia ranka užsimojo taco galvodama apie Chosė, savo tėvą, tada apie Santį ir pasiuntė kamuolį tiesiai tarp virpstų. Dar po kelių sekundžių pasigirdo švilpukas. Jie laimėjo rungtynes.

– Negaliu patikėti! – aiktelėjo Sabrina.

– Dieve, jai pavyko! Sofija įmušė įvartį! – šaukė Martina šokinėdama ir plodama rankomis. – Šaunuolė, Sofija! – suriko ji. – Idola!

– Ir pačiu laiku! – švytėjo Migelis, tapšnodamas Pakui per nugarą. – Tavo laimė, nes būtum iškeptas kartu su lomo .

– Ji gerai žaidė – nors komanda jos nepalaikė. Bet dėl jos talento nėra abejonių, – išdidžiai tarė jis.

Rafaelis prijojo prie Sofijos ir paplojo per nugarą.

– Bien hecho, gorda! – sukikeno jis. – Tapai žvaigžde!

Fernandas linktelėjo jai nesišypsodamas. Buvo patenkintas, kad jie laimėjo, bet negalėjo prisiversti pasveikinti Sofijos. Sugriebęs už sprando Santis vos nenutempė jos nuo ponio ir prisitraukė arčiau, norėdamas pabučiuoti dulkėtą jos skruostą.

– Čiofi, žinojau, kad gali. Tu manęs nenuvylei, – nusijuokė jis, nusiimdamas kepurę ir kasydamasis prakaituotą galvą.

Jai lipant nuo ponio priėjo Robertas Lobitas.

– Kaip mergina, žaidi neblogai, – nusišypsojo.

– Kaip vaikinas, žaidi neblogai, – akiplėšiškai atsakė ji.

Robertas nusijuokė.

– Vadinasi, dažniau matysime tave aikštėje? – paklausė, rudos jo akys susidomėjusios tyrinėjo jos bruožus.

– Gal.

– Tai lauksiu, – pridūrė jis ir mirktelėjo.

Sofija suraukė nosį, dusliai nusijuokė ir nubėgo prie savo komandos.

Vėliau tą patį vakarą, kai prieblandą sidabru nusagstė pirmosios žvaigždės, Santis ir Sofija sėdėjo po gumbuotomis didžiulio ombu medžio šakomis ir žvelgė į horizontą.

– Čiofi, šiandien gerai žaidei.

– Tavo dėka, Santi. Tu manim patikėjai. Aš juokiausi paskutinė, tiesa? – Ir ji tyliai nusijuokė prisiminusi nuo ponio krintantį Agustiną. – Tie mano broliai…

– Nepaisyk jų. Jie tave erzina tik todėl, kad tu reaguoji.

– Negaliu nereaguoti. Jie tokie išlepę, ypač Agustinas.

– Visos motinos taip elgiasi su sūnumis. Tu tik palauk.

– Tikiuosi, lauksiu labai labai ilgai.

– Gal daug trumpiau, nei manai. Gyvenimas niekuomet nebūna toks, kokio tikiesi.

– Mano bus toks, pamatysi. Šiaip ar taip, dėkui, kad šiandien manimi patikėjai ir palaikei. Tikrai jiems parodžiau, tiesa? – išdidžiai tarė ji.

Jis pažvelgė į sutemų gaubiamą nuoširdų jos veidą ir meiliai uždėjo ranką ant sprando.

– Žinojau, kad gali. Niekas neturi tokio ryžto kaip tu. Niekas. – Tada kiek patylėjo lyg susimąstęs.

– Apie ką galvoji? – paklausė ji.

– Čiofi, tu visai ne tokia kaip kitos mergaitės.

– Tikrai? – patenkinta perklausė ji.

– Taip, tu įdomesnė, linksmesnė… kaip čia pasakius? Tu – personaje .

– Na, jei aš „asmenybė“, tai tu, Santi, man esi ídolo ! Ar žinai?

– Nekelk manęs ant pjedestalo – galiu nukristi, – sukikeno jis.

– Man pasisekė, kad turiu tokį draugą kaip tu, – droviai tarė jausdama, kaip padažnėjo jos širdies tvinksniai. – Tu tikrai esi mylimiausias mano pusbrolis.

– Pusbrolis. – Jis giliai liūdnokai atsiduso. – Tu taip pat esi mylima mano pusseserė.

Ketvirtas skyrius

– Mergaitės žaidžia ne blogiau už berniukus, – nerūpestingai pareiškė Sofija vartydama vieną Čikitos žurnalų.

– Niekai! – atrėžė Agustinas pertraukdamas savo pokalbį su Fernandu ir Rafaeliu; it alkanas upėtakis jis užkibo ant jos kabliuko.

– Nekreipk į ją dėmesio, – irzliai tarė Fernandas. – Callate , Sofija, gal eik ir susirask Mariją pažaisti, o mus palik ramybėje. – Sofija buvo ketveriais su puse metų už jį jaunesnė, ir su mažvaikiais jis netekdavo kantrybės.

– Man nuobodu, – sumurmėjo ji, judindama ant sofos ištiestų rudų savo kojų pirštus. Lijo. Stambūs vasaros lietaus lašai barbeno į langų stiklus. Ištisą dieną smarkiai, įkyriai ir be paliovos lijo. Santis su pusbroliais Sebastianu, Ancheliu ir Nikitu buvo išvykęs į miestą. Marija su Čikita, Pančitu ir jų teta Malena bei jos mažuoju sūneliu Horacijumi svečiavosi Anos namuose. Sofija, kitaip nei Marija, nemėgo žaisti su mažais vaikais, tad paliko juos. Ji tingiai išsitiesė. Nebuvo ką veikti ir su kuo žaisti. Apsidairė po kambarį ir atsiduso. Vaikinai buvo įsitraukę į pokalbį.

– Polą aš žaidžiu ne blogiau už Agustiną, ir tėtis tą žino, – nesiliovė ji laukdama brolio atsako. – Juk galų gale jis išleido mane žaisti dėl Santa Katalinos taurės.

– Sofija, užsičiaupk, – tarė Fernandas.

– Sofija, tu labai įkyri, – tarė Rafaelis.

– Aš tik konstatuoju tiesą. Štai jūs visi aptarinėjate sportą, lyg jis sektųsi tik jūsų lyties atstovams. Mergaitės būtų ne blogesnės sportininkės už berniukus, jei turėtų galimybę pasireikšti. Esu gyvas pavyzdys.

– Sofija, neketinu ginčytis, – tarė kildamas Agustinas, – bet pasakysiu, kad turiu daugiau jėgos, nei tu apskritai galėtum sukaupti. Tad nė nesilygink.

– Kalbu ne apie jėgą. Kalbu apie nuovoką ir meistriškumą. Aišku, žinau, kad vyrai stipresni už moteris – esmė ne tai. Tau, Agustinai, ypač būdinga nesuprasti esmės. – Ji su panieka nusijuokė patenkinta, kad išprovokavo jo reakciją.

– Sofija, jei neužsičiaupsi, pats išmesiu tave į lietų, tada pažiūrėsime, kas verks kaip mergaitė, – suniurzgė įpykęs Fernandas.

Tuo metu vidun it šlapias šuo įpuolė Santis, jam ant kulnų lipo Sebastianas, Anchelis ir Nikitas. Jie piktai burnojo orą ir šluostėsi aplytus veidus.

– Vos pavyko pravažiuoti keliu, – uždusęs tarė jis. – Tiesiog neįtikėtina purvynė.

– Tik per stebuklą neįklimpome, – pridūrė Sebastianas, purtydamas savo varvančius tamsius plaukus ir taškydamas plytelėmis išklotas grindis.

– Ką tokiu oru lauke veikia tavo senelis? – atsigręžęs į Sofiją paklausė Santis.

– Nežinau, o ką jis veikia?

– Vaikštinėja, lyg lauke šviestų saulė.

– Labai panašu į senelį, – sukikeno Sofija. – Ei, Santi, ar merginos sporte nenusileidžia vaikinams?

– Santi, visą rytą ji tikra rakštis. Padaryk paslaugą ir veskis ją šalin, – tarė Rafaelis.

– Čiofi, aš nepalaikau kurios nors vienos pusės, jei tu to tikiesi.

– Kalbu ne apie jėgą ar ką nors panašaus. Meistriškumas, sumanumas…

– Tu esi gerokai sumanesnė nei dauguma vaikinų, – pritarė jis ir patraukė jos kojas, kad galėtų prisėsti šalia ant sofos.

– Tik pasakiau, kad esu tokia pat gabi kaip Agustinas, – paaiškino ji. Matė, kaip piktai susigūžė Agustinas. Jis sumurmėjo kažką po nosimi Fernandui ir Rafaeliui.