Санта Монтефиоре - Dvasių medis

Žiūrėti rungtynių buvo susirinkę visi Santa Katalinos ir La Paso gyventojai. Paprastai jie sėdėdavo kartu, bet šiandien buvo kitaip; dėl rungtynių svarbos jie sėdėjo atskirai ir įtariai dirsčiojo į priešininkų stovyklą. Vaikinai it gauja vilkų sėdėjo drauge, nervingai trypdami kojomis, viena akimi jie stebėjo rungtynes, kita – merginas. La Paso merginos trumpais platėjančiais sijonėliais ir skarelėmis buvo įsitaisiusios ant džipų variklių gaubtų; jos aptarinėjo vaikinus ir madas, tamsūs akiniai dengė akis, dažnai geidulingai įsmeigtas į kurį nors Santa Katalinos vaikiną. O Santa Katalinos merginos – Sabrina, Martina, Pija, Leticija ir Vanesa – nenuleido akių nuo gražuolio Roberto Lobito, jodinėjančio po lauką ant savo ponio it šaunus riteris ant žirgo; kas kartą pasilenkus mušti kamuolio išblukę šviesūs plaukai užkrisdavo jam ant dailaus veido. Sofija ir Marija laikėsi atokiau, joms labiau patiko sėdėti ant tvoros su Čikita ir mažuoju Pančitu, žaidžiančiu už šoninių linijų su maža maleta ir kamuoliuku. Šitaip niekas neblaškė jų dėmesio, sutelkto į brolius ir pusbrolius.

– Jie negali pralaimėti! – karštai protestavo Sofija žiūrėdama, kaip Santis šuoliuoja prie vartų, paskui perduoda kamuolį Agustinui, deja, jis nepataikė.

– Choto Agustinas! – suirzusi sušuko ji. Marija neramiai prikando lūpą.

– Sofija, nevartok to žodžio, jis nederamas, – švelniai tarė Čikita nenuleisdama akių nuo sūnaus.

– Negaliu žiūrėti į savo kvailą brolį, jis daro gėdą.

– Chopo chopo , – nusijuokė Pančitas, smūgiuodamas kamuolį į nieko neįtariantį šunį.

– Pančitai, negalima, – subarė Čikita, bėgdama pagalbon. – Tai negražus žodis, net jei gerai jo neištari.

– Nesijaudink, Sofija. Jaučiu permainų vėją, – tarė Marija, sugavusi pusseserės žvilgsnį.

– Viliuosi, kad tu teisi. Jei Agustinas taip žais ir toliau, tikrai pralošime, – atsakė ji, paskui Čikitai už nugaros mirktelėjo Marijai.

Žaidžiant ketvirtą kėlinį, Santa Katalina vis dar atsiliko dviem įvarčiais, nors Santis ir Fernandas buvo įmušę po įvartį. La Paso komandos nariai, įsitikinę savo pergale, patenkinti atsilošė balnuose. Staiga nežinia iš kur išdygo Agustinas, perėmė kamuolį ir nekliudomas nudundėjo prie vartų. Karštai palaikomas nuo šoninių linijų jis smūgiavo kamuolį.

– O Dieve! – sušuko pralinksmėjusi Sofija. – Agustinas įmušė įvartį!

Santa Katalinos palaikymo komandoje nugriaudėjo sveikinimo šūksniai, iš džiaugsmo merginos vos nenudardėjo nuo variklio gaubtų. Bet Agustino ponis nesustojo ties vartais, jis pergalingai šuoliavo toliau, paskui staiga sustojo, ir apkvaitęs Agustinas išlėkė į orą. Nudribęs jis sudejavo ir nejudėdamas liko tysoti žolėje. Migelis ir Pakas nuskubėjo prie jo. Tuoj pat jį apstojo žmonės. Po kelių siaubingų akimirkų, kurios netekusiai galvos Anai atrodė visa amžinybė, Pakas pranešė, kad Agustinui nieko nenutiko, tik skauda galvą ir kamuoja sunkios pagirios! Visų nuostabai, jis šūktelėjo Sofijai:

– Žaisi tu!

Ji žiūrėjo į tėvą priblokšta. Ana norėjo prieštarauti, bet jos dėmesį atitraukė aimanuojantis Agustinas.

– Cómo?

– Žaisi tu, nagi, paskubėk. – Paskui rimtai pridūrė: – Ir būtų geriau, jei laimėtum.

– Marija, Marija! – nustebusi sušuko Sofija. – Pavyko!

Marija nepatikliai, su pagarbia baime papurtė galvą – tas medis iš tiesų stebuklingas.

Greitai vilkdamasi rausvus marškinėlius ir sėsdama ant ponio Sofija negalėjo patikėti savo sėkme. Pastebėjo, kad jai einant į aikštę La Paso vaikinai nepatikliai juokiasi. Robertas Lobitas kažką riktelėjo savo broliui Fransiskui ir jie abu niekinamai sukikeno. Ji jiems parodys, prisiekė Sofija. Visiems parodys, ką geba. Ji neturėjo laiko pasikalbėti su Sančiu ir kitais. Beregint vėl prasidėjo žaidimas. Po kelių sekundžių jai buvo perduotas kamuolys, ir ją ėmė dengti Markas, savo poniu stumdamas jos ponį, neleisdamas varytis kamuolio; ji tik bejėgiškai stebėjo, kaip kamuolys nulekia tarp jos ponio kojų ir skrieja į kitą pusę. Prieš nušuoliuodama ji įniršusi metėsi prie Marko, paskui prie Fransisko. Matė, kad Rafaelis ir Fernandas nenori perduoti jai kamuolio; tik Santis pasitelkdavo ją, kai galėdavo, bet Santį pasišaipydamas atidžiai dengė Robertas Lobitas. Tiesą sakant, atrodė, kad Robertas ir Santis kaunasi kažkokiame asmeniniame mūšyje, tarytum aikštėje būtų vienu du: trankosi vienas į kitą, sukimba maletomis ir svaidosi nešvankybėmis.

– Ferčai, aš kairėje! – pamačiusi gerą progą šūktelėjo Fernandui Sofija. Jis dirstelėjo į ją, sudvejojo, paskui, užuot pasiuntęs kamuolį jai, perdavė jį Rafaeliui, o šį tučtuojau it sumuštinį iš abiejų pusių piktai suspaudė Markas ir Davikas. – Ferčai, kitąkart perduok man. Galėjau joti tiesiai į vartus! – įširdusi sušuko dėbsodama į jį.

– Tai jau tikrai, – kandžiai atsakė šis ir nujojo šalin. Ji matė, kad Robertas Lobitas sulaužė nerašytą taisyklę ir žiūrėdamas į Fernandą užjaučiamai papurtė galvą.

Sabrina ir Martina pasibaisėjo, kad Sofijai leista žaisti.

– Ji viską jiems supainios, – irzliai tarė Sabrina.

– Dėl Dievo meilės, jai tik penkiolika, – niekinamai prunkštelėjo Martina. – Jai tikrai nereikėtų leisti žaisti su suaugusiais vaikinais.

– Tai Sančio kaltė – jis ją skatina, – piktai tarė Pija.

– Jis jai neabejingas, ir vienas Dievas težino kodėl. Ji bjauriai išlepinta. Žiūrėkit, ji tik sukiojasi nieko neveikdama. Niekas jai neperduoda kamuolio. Galėtų ir baigti, – pasiskundė Sabrina stebėdama, kaip jaunoji jos pusseserė sukinėjasi sutrikusi aikštės vidury.

Penkto kėlinio pabaigoje jie vis dar atsiliko vienu įvarčiu.

– Dėl Dievo meilės, išnaudokit Sofiją! Esame komanda ir laimėsime tik bendromis pastangomis, – pratrūko Santis lipdamas nuo ponio.

– Ją išnaudodami garantuotai pralaimėsime, – atsakė Fernandas, nusiimdamas kepuraitę ir purtydamas juodus, nuo prakaito šlapius plaukus.

– Ferčai, baik, nebūk vaikiškas, – tarė Rafaelis. – Ji žaidžia, ir nieko nepadarysi. Jie nesitiki, kad perduosime jai kamuolį, tad išnaudokime šią galimybę.

– Trise mes nelaimėsime, – sušuko Santis įpykęs, – tad, velniai rautų, įtraukite ją į žaidimą!

Pasibjaurėjęs Fernandas piktai dėbtelėjo į brolį.

– Parodysiu jums, moterų niekintojai, kad žaisti moku geriau nei tas kvailys Agustinas. Tik įveikit savo pasipūtimą ir žaiskit su manim – ne prieš mane. Priešininkas La Pasas, ar užmiršote? – Ir Sofija ristele vėl nujojo į aikštę. Fernandas tyliai putojo, Rafaelis pakėlė akis į dangų, o Santis susižavėjęs tyliai nusijuokė.

Kai jie išjojo žaisti paskutinio kėlinio, įtampa buvo tapusi beveik apčiuopiama. Prasidėjus žaidimui žiūrovus apgaubė slogi tyla. Paskutinis kėlinys buvo agresyvus pranašumo demonstravimas, abi komandos žūtbūtinai stengėsi nurungti viena kitą. Santis, neabejotinai geriausias komandos žaidėjas, buvo rūpestingai dengiamas, o Sofija, kuriai, visų manymu, niekas neperduos kamuolio, buvo beveik nesaugoma. Laikas seko. Nepaisant įvykusio ginčo Sofija beveik negaudavo kamuolio ir didumą laiko pikta dengė kitus. Pagaliau Sančiui pavyko išlyginti rezultatą.

Dabar žiūrovai pašoko ant kojų; paskutinėmis žaidimo minutėmis, kai kova intensyvėjo, jie nenustygo vietose. Visi žinojo, kad jei nebaigs laiku, turės mušti baudinius, kol vienas iš priešininkų pataikys į vartus. Aikštė aidėjo nuo įnirtingų šūksnių ir nekantrių nurodinėjimų: Robertas mėgino suvaldyti savo komandą, o Santis bandė įtikinti brolį žaisti su Sofija. Susijaudinusi Marija šokinėjo į viršų negalėdama nusėdėti, trokšdama, kad Sofija įmuštų įvartį. Migelis ir Pakas nekantriai žingsniavo palei šonines linijas nenuleisdami nuo žaidimo akių. Pakas dirstelėjo į laikrodį – liko viena minutė. „Tikriausiai suklydau leisdamas Sofijai žaisti“, – niūriai pamanė jis.