Санта Монтефиоре - Dvasių medis

Susijaudinusi Sofija nušoko ant žemės ir nusivedė prakaituojantį ponį palei stalą.

– Mama, atleisk, kad vėluoju pietų, – tarė ji praeidama pro Aną, vėl atsisėdusią, nes jai linko kojos.

– Dar niekad gyvenime nemačiau tokio baisaus dėmesio reikalavimo, – angliškai rėžė ji, vos pajėgdama ištarti žodžius – taip smarkiai drebėjo. Sofija pririšo vadeles prie medžio, paskui nusivaliusi džinsus neskubėdama nuėjo prie išdėlioto maisto.

– Sofija, prieš sėsdama prie stalo nusiplausi rankas ir persirengsi, – piktai tarė Ana, iš gėdos jos akys lakstė nuo vieno nuščiuvusio giminaičio veido prie kito. Sofija garsiai nepatenkinta atsiduso ir pasišalino į namą vykdyti motinos nurodymų.

Jai nuėjus, pietų vaišės tęsėsi, kur buvo nutrūkusios, išskyrus pokalbio temą, kuri dabar buvo La sin vergüenza Sofija. Ana sėdėjo kietai sučiaupusi lūpas ir nekalbėjo, pažeminta ji dengėsi skrybėle veidą. Kodėl taip yra, kad Sofija ją kaskart apvilia prieš visą šeimą? Ji tyliai padėkojo Dievui, kad Hektoro nebėra gyvo ir jis nemato begėdiško savo vaikaitės elgesio. Jį priblokštų jos nesantūrumas. Ana pakėlė akis į tėvą, šis sėdėjo kažką murmėdamas gaujai šunų, viltingai varvinančių seilę jam prie kojų; žinojo: kuo blogiau Sofija elgiasi, tuo jis labiau ja žavisi. Marija, prisidengusi ranka, kikeno ir stebėjo visų reakciją, kad vėliau, kai liks vienos, viską smulkiai atpasakotų Sofijai.

Agustinas atsisuko į Rafaelį ir Fernandą pasiskųsti.

– Ji velniška pamaiva, nieko daugiau, – sukuždėjo, kad neišgirstų tėvas. – Dėl to kaltas tėtis. Jis leidžia jai visuomet išlipti sausai iš balos.

– Nesijaudink, – pasipūtęs tarė Fernandas. – Rungtynėse ji nežais. Mano tėvas niekad to neleistų.

– Ji tik nori atkreipti dėmesį į save, – savo pusseserei Martinai tarė Sabrina. Jos abi buvo kiek vyresnės už Sofiją. – Niekuomet taip nesielgčiau visų akivaizdoje.

– Na, Sofija nežino, kada liautis. Taip nori žaisti polą – kodėl nepripažįsta, kad yra mergaitė, ir nesiliauja elgtis taip vaikiškai?

– Pažvelk į Aną, – Malenai tarė Čikita. – Ji taip nesmagiai jaučiasi, man tikrai jos gaila.

– O man ne, – atkirto Malena. – Pati kalta. Visuomet per daug gėrėjosi savo sūnumis. Verčiau būtų labiau rūpinusis Sofija, užuot įbrukusi ją jaunutei Soledadai. Tikrai, kai Sofija gimė, Soledada pati dar buvo visai vaikas.

– Žinau, bet ji stengiasi. Sofija nelengvas vaikas, – atkakliai tvirtino Čikita, užjaučiamai dirsčiodama į Aną kitapus stalo, o ši mėgino elgtis lyg niekur nieko ir kalbėtis su Migeliu bei Alechandru. Matėsi, kad yra įsitempusi, ypač ją išdavė kaklas, įtemptas, lyg mėgintų susiturėti nepravirkusi.

Kai Sofija vėl atstraksėjo prie stalo, ji buvo persimovusi kitus apspurusius džinsus ir vilkėjo švariais baltais sportiniais marškinėliais trumpomis rankovėmis. Įsidėjusi šiek tiek maisto ji įsmuko tarp Sančio ir Sebastiano.

– Po galais, ką visa tai reiškia? – sukuždėjo Santis jai į ausį.

– Tai tu pakišai šitą mintį. – Ji sukikeno.

– Aš?

– Sakei, turiu savo arba tavo tėvui padaryti įspūdį. Tai padariau įspūdį abiem, – pergalingai tarė ji.

– Nemanau, kad padarei mano tėvui įspūdį, – tarė Santis žiūrėdamas į prie stalo sėdintį Migelį, besikalbantį su Ana ir broliu Alechandru. Migelis sugavo sūnaus žvilgsnį ir papurtė galvą. Santis gūžtelėjo pečiais, lyg sakytų „tai ne mano sumanymas“.

– Tai, manai, todėl šiandien popiet žaisi rungtynėse? – paklausė jis, žiūrėdamas į pusseserę, kuri ryte rijo maistą, norėdama suspėti su visais.

– Žinoma.

– Nustebsiu, jei žaisi.

– O aš ne. Būsiu nusipelniusi, – tarė ji peiliu džirkštelėdama į lėkštę, kad visi krūptelėtų.

Pietums pasibaigus Marija ir Sofija dingo už namo ir prapliupo juoktis. Jos mėgino kalbėtis, bet nuo juoko joms taip skaudėjo pilvus, kad turėjo suimti juos rankomis ir giliai pakvėpuoti. Sofija buvo labai savimi patenkinta.

– Kaip manai, pavyko? – gaudydama orą paklausė ji Marijos, bet pati suprato, kad pavyko.

– Žinoma, – linktelėjo Marija. – Dėdei Pakui padarei labai didelį įspūdį.

– O mamai?

– Ji įsiutusi!

– O Dios!

– Neapsimetinėk, kad imi į galvą.

– Imu į galvą? Aš džiūgauju! Verčiau per daug netriukšmaukime, nes ji mane suras. Ša! – tarė ji pridėjusi pirštą prie lūpų. – Nė garso, gerai?

– Nė garso, – klusniai sukuždėjo Marija.

– Tai, sakai, padariau tėčiui įspūdį? Tikrai? – Sofijos akys linksmai švytėjo.

– Jis turėtų leisti tau žaisti. Būtų neteisinga, jei neleistų. Vien dėl to, kad esi mergaitė!

– Kodėl mums nenunuodijus Agustino? – Sofija piktai sukikeno.

– Kuo?

– Iš tos raganos mieste Soledada gali gauti nuodų. Arba galime pasidaryti jų pačios.

– Mums nereikia nuodų, tiks ir kerai.

– Gerai, tikriausiai tai vienintelis būdas. Prie ombu, – ryžtingai sukomandavo ji.

– Prie ombu! – atiduodama pagarbą pakartojo Marija. Sofija atsakė į pasveikinimą. Paskui abi mergaitės nubėgo per laukus regzdamos savo planą. Jų balsai aidėjo po lygumas.

Ana jautėsi pažeminta. Vos baigėsi pietūs, apsimetė, kad jai skauda galvą, ir nuskubėjo į savo kambarį, kur krito ant lovos ir ėmė įnirtingai vėduotis knyga. Nuo stalelio prie lovos pagriebė asketišką medinį kryželį, prispaudė jį prie lūpų ir sumurmėjo trumpą maldelę. Prašė Dievo ją vesti.

– Ką padariau, kad nusipelniau tokio sunkaus vaiko? – tarė ji garsiai. – Kodėl leidžiu jai mane paveikti? Ji taip elgiasi tik norėdama mane supykdyti. Kaip čia yra, kad Pakas ir tėtis akli jos užgaidoms? Kur jų akys? Nejau jie nemato? O gal aš viena teįžvelgiu, kokia ji gali būti pabaisa? Žinau, esu baudžiama už tai, kad tada, prieš daugybę metų, neištekėjau už Šono O’Maros. Viešpatie, ar dar už tai neatsiteisiau? Ar dar negana kentėjau? Dieve, suteik man stiprybės. Dabar man jos reikia kaip niekad. O kol kas – neleisk jai žaisti tose nelemtose rungtynėse. Ji to nenusipelnė.

Santa Katalinos taurė prasidėjo laiku – retas atvejis Argentinoje, – penktą po pietų. Vis dar svilino karštis, o vaikinai baltais džinsais ir spindinčiais rudais ilgaauliais batais šuoliavo pirmyn ir atgal po aikštę apimti siautulingo rungtyniavimo įkarščio. Keturi augaloti La Paso jaunuoliai vilkėjo juodus marškinėlius, Santa Katalinos – rausvus. Iš keturių La Paso vaikinų geriausiai žaidė Robertas ir Fransiskas Lobitai; du jų pusbroliai, Markas ir Davikas, buvo to paties lygio žaidėjai kaip Rafaelis ir Agustinas. Robertas Lobitas buvo geriausias Fernando draugas, bet per tokias rungtynes kaip šios draugystei nelikdavo vietos; visą žaidimą juodu bus pikčiausi priešai.

Fernandas, Santis, Rafaelis ir Agustinas kartu žaidė nuo vaikystės. Šiandien visi buvo puikios formos, išskyrus Agustiną, kuris po vakarykščios vis dar buvo pagiringas. Santis žaidė įspūdingai, šokinėjo balne šauniai demonstruodamas meistriškumą. Bet komandiniam Santa Katalinos žaidimui, kuriuo ji taip garsėjo, koją pakišo ketvirtoji grandis – Agustinas, jo reakcija buvo neįprastai sulėtėjusi, lyg per vieną smūgį atsiliktų nuo visų kitų. Buvo žaidžiami šeši kėliniai po septynias minutes.

– Agustinai, dar turi penkis kėlinius suimti save į rankas, – per pirmą pertrauką piktai kalbėjo Pakas. – Jei nebūtum sutrikęs vidury aikštės, Robertas Lobitas nebūtų turėjęs progos įmušti – dukart. – Žodį „dukart“ jis pabrėžė, lyg kaltas būtų vienas Agustinas. Kol išvargę putoti jų poniai buvo keičiami pailsėjusiais, Agustinas būkštaudamas žvelgė per lauką į seserį. – Turi dėl ko nerimauti, sūnau. Jei nežaisi geriau, tavo vietą užims Sofija, – pridūrė Pakas ir dideliais žingsniais pasitraukė iš lauko. Šio grasinimo pakako Agustinui įveikti antrą kėlinį, bet Santa Katalina vis dar atsiliko dviem įvarčiais.