Санта Монтефиоре - Dvasių medis

– Mama mane nudės, – atsiduso Sofija, jau įsivaizduodama Anos įniršį.

– Manau, visa kaltė vėl teks man, – sudejavo Santis.

– Na, Santjagai, tu suaugęs – turėtum mus prižiūrėti.

– Čiofi, tavo mamai išėjus į karo taką, nemanau, kad norėčiau prisiimti šią atsakomybę. – Anos būdas buvo puikiai žinomas.

Sofija užšoko ant ponio ir patyrusia ranka nuvadeliojo jį per tamsą.

Sugrįžę į rančą ponius jie atidavė senajam Chosė, vyriausiajam gaučui. Atsirėmęs į tvorą jis per puošnią bombilla siurbčiojo matę ir laukė kantriai kaip žmogus, kuriam laikas labai mažai reiškia. Kiek nepritariamai papurtė savo žilą galvą.

– Senjorita Sofija, jūsų mama mums skambino visą vakarą, – papriekaištavo jis. – Laikai pavojingi, niña , turite būti atsargi.

– Ak, brangusis Chosė, neturėtum taip nerimauti, juk žinai, kad išsisuksiu! – Ir ji juokdamasi nubėgo paskui Mariją ir Santį, jau žengiančius šviesų link.

Kaip buvo galima numatyti, Ana laukė įpykusi. Vos pamačiusi dukterį ji stryktelėjo ir ėmė mojuoti rankomis, lyg negalėdama jų suturėti.

– Kur, po galais, buvai? – griežtai paklausė ji, raudonas veidas siaubingai nederėjo prie plaukų spalvos.

– Išjojom pasijodinėti ir tiesiog pamiršom laiką. Atleisk.

Agustinas ir Rafaelis, ant sofų tysantys vyresnieji jos broliai, ironiškai išsišiepė.

– Ko jie vaiposi? Agustinai, neklausyk svetimo pokalbio! Ne tavo reikalas.

– Sofija, tu melagė, – nuo sofos atsiliepė šis.

– Rafaeli, Agustinai, tai nejuokinga, – supykusi nukirto motina.

– „Keliauk į savo kambarį, senjora Sofija“, – pridūrė Agustinas sau po nosimi. Ana nebuvo nusiteikusi klausyti jo pokštų ir pažvelgė į vyrą laukdama paspirties, bet Pakas grįžo prie sūnų ir Santa Katalinos taurės. Senelis O’Dvajeris, iš kurio ir taip nebūdavo naudos, garsiai knarkė krėsle kampe. Tad Ana, kaip paprastai, buvo palikta atlikti despotės vaidmenį. Ji atsigręžė į dukterį ir su gerai išmoktu kankinės atodūsiu nusiuntė ją į kambarį be vakarienės.

Sofija rami išėjo iš svetainės ir nukeliavo į virtuvę. Kaip ir tikėjosi, Soledada buvo pasiruošusi, laukė su empanadas ir dubeniu garuojančios zapallo sriubos.

– Pakai, kodėl manęs nepalaikai? – nuvargusi paklausė vyro Ana. – Kodėl kas kartą palaikai ją? Aš viena nepajėgiu.

– Mi amor , tu pavargusi. Kodėl tau anksčiau neatsigulus? – Pakas pakėlė akis į jos liūdną veidą. Jos bruožuose ieškojo tos švelnios jaunos merginos, kurią kadaise vedė, ir klausė savęs, kodėl ji bijo pasirodyti, kokia yra iš tiesų. Kažkada ji užsisklendė, ir jis spėliojo, ar pavyks kada nors vėl ją susigrąžinti.

Vakarieniavo nesmagiai. Rodydama nepasitenkinimą Ana sėdėjo susiraukusi. Rafaelis ir Agustinas toliau su tėvu aptarinėjo kitą dieną vyksiančias polo rungtynes, lyg jos nebūtų. Jie pamiršo, kad Sofijos nėra. Darėsi įprasta, kad jos vieta prie vakarienės stalo vis dažniau tuščia.

– Labiausiai turime saugotis Roberto ir Fransisko Lobitų, – pilna burna kalbėjo Rafaelis. Ana pašnairavo į jį, bet sulaukęs dvidešimt trejų jis buvo pernelyg suaugęs, kad mama nurodinėtų, kaip elgtis.

– Jie atidžiai dengs Santį, – rimtai tarė Pakas. – Jis geriausias mūsų komandos žaidėjas, vadinasi, jums, berniukai, teks daugiau atsakomybės. Suprantate? Agustinai, tu turėsi susikaupti. Rimtai susikaupti.

– Nesijaudink, tėti, – atsakė Agustinas, mažomis rudomis akutėmis dirsčiodamas tai į tėvą, tai į brolį ir taip rodydamas savo nuoširdumą. – Nenuvilsiu jūsų.

– Verčiau jau nenuvilk, kitaip vietoj tavęs žais sesuo, – tarė Pakas žiūrėdamas, kaip Agustinas piktai įsistebeilija į savo veršieną. Ana garsiai atsiduso ir papurtė galvą, bet Pakas jos nematė. Ji papūtė lūpas ir toliau valgė tylėdama. Ji susitaikė, kad Sofija žaidžią polą su pusbroliais, bet tai buvo privatus šeimos reikalas. „Žaisti rungtynėse prieš Lobitų šeimą iš La Paso ji išeis tik per mano lavoną“, – piktai pamanė ji.

Tuo tarpu Sofija drybsojo šiltoje vonioje, sklidinoje blizgančių baltų muilo burbulų. Ji atsilošė ir leido mintims nukrypti į Santį. Žinojo, kad nereikėtų taip galvoti apie pusbrolį. Tėvas Chulijas lieptų jai sukalbėti dvidešimt „Sveika, Marija“, jei sužinotų, kokios geidulingos mintys kelia jai strėnose geismą. Mama persižegnotų ir sakytų, kad toks susižavėjimas nenormalus. Sofijai jis buvo pats normaliausias jausmas pasaulyje.

Įsivaizdavo, kaip jis bučiuoja ją, ir spėliojo, kokį patirtų jausmą. Ji niekada nieko nebuvo bučiavusi. Na, kartą mokyklos žaidimų aikštelėje pabučiavo Načą Estradą, nes pralaimėjo lažybas, bet tai nebuvo tikras bučinys. Ne toks, kai bučiuojasi du tikrai vienas kitą mylintys žmonės. Ji užsimerkė ir įsivaizdavo įkaitusį mielą jo veidą per colį nuo savęs, jo putlias besišypsančias lūpas, prasiveriančias prieš prisiliečiant prie jos lūpų. Įsivaizdavo turmalino žalumo akis, meiliai žvelgiančias į ją. Kai nebeįstengė svajoti toliau, nes nebuvo tikra, kas įvyks paskui, ji atsuko juostą atgal ir vėl pradėjo nuo pradžių, iki vonioje ataušo vanduo ir jos pirštų pagalvėlės ėmė priminti susiraukšlėjusią seną iguaną.

3 Airių žaidimas, panašus į žolės riedulį ( vert. past. ).

4 Polo handikapas – žaidėjų reitingavimo sistema, padedanti tolygiau sudaryti komandas. Vertinama suteikiant nuo (–2) iki 10 įvarčių handikapą ( vert. past. ).

Trečias skyrius

Sofiją pažadino pro užuolaidų tarpą blausiai besiskverbiantis aušros mirgėjimas. Kurį laiką gulėjo klausydamasi pirmųjų ryto garsų. Čirškiantys gorriones ir giedantys tordos , šokinėjantys aukštuose platanuose ir topoliuose nuo šakos ant šakos, maloniai nuteikė dienai. Nereikėjo žiūrėti į laikrodį norint įsitikinti, kad jau šešta valanda; vasarą ji visada keldavosi šeštą. Labiausiai mėgo ankstyvą rytą, kai kiti namiškiai dar miega lovose. Ji užsitraukė džinsus, užsitempė marškinėlius, raudonu kaspinu surišo ilgą tamsią kasą ir įsispyrė į alpargatas .

Lauke ūkuose spindėjo saulė, palengva ryškėjo aušros migloje. Džiugia širdimi Sofija pro medžius nustraksėjo puesto ir polo aikštės link. Pėdomis beveik nelietė žemės. Chosė jau buvo atsikėlęs ir laukė jos tradiciškai apsitaisęs duksliomis bombachas , apsiavęs tamsiai rudais odiniais batais ir susijuosęs sunkiu rastra , papuoštu stambiomis sidabrinėmis monetomis. Porą valandų iki pusryčių patyrusio seno gaučo vadovaujama kartu su jo sūnumi Pablu ji treniruosis mušinėti kamuolį – smūgiuoti lazda. Didžiausią laimę Sofija patirdavo raita ant ponio; jusdavo su niekuo nepalyginamą laisvę dideliu greičiu jodinėdama po lauką, kol kiti nieko neįtariantys šeimos nariai būdavo kažkur toli.

Aštuntą ji perdavė kumelę Chosė ir pro medžius patraukė atgal namo. Eidama dirstelėjo į Sančio namus, vos matomus už ąžuolo. Roza ir Enkarnasijona, jų tarnaitės, švarutėlaitėmis baltos ir šviesiai mėlynos spalvų uniformomis terasoje tyliai dengė pusryčių stalą, bet Sančio niekur nebuvo matyti. Jis mėgo pamiegoti ir retai atsikeldavo anksčiau kaip vienuoliktą. Čikitos namas buvo kitoks nei Anos: visokio oro mačiusios rausvos sienos, saulės išblukintos pilkšvos stogo čerpės, tik vieno aukšto. Sofijai labiausiai patiko jos namai: švytinčios nubalintos sienos, tamsiai žalios langinės, vos įžiūrimos po išsikerojusiais penkialapiais vinvyčiais už didelių apvalių molinių gėliapuodžių, prisodintų snapučių ir pliumbagių.