Санта Монтефиоре - Dvasių medis

– Jėzau, Marija, Juozapai šventas, moterie, duok mergaitei bent kiek laisvės. Jei per smarkiai ją spausi, vieną dieną ji pasinaudos proga ir visai pabėgs, – suniurnėjo senelis O’Dvajeris, atkrypavęs į terasą su sodo žirklėmis.

– Tėvuk, ką su jomis veiksi? – paklausė ji įtariai primerkdama žydras akis ir stebėdama, kaip jis svirduliuoja per žolę.

– Na, neketinu nukirpti tau galvos, jei tu, Ana Melodija, dėl to nerimauji, – sukikeno jis žirklėmis čekštelėdamas jos pusėn.

– Tėti, tu ir vėl gėrei.

– Lašas gėrimo dar niekam nepakenkė.

– Tėti, sodą prižiūri Antonijus, tau nėra čia ko veikti. – Ji suirzusi papurtė galvą.

– Tavo brangi mamytė mylėjo savo sodą. „Tuos pentinius verkiant reikia pririšti prie kuolo“, – sakydavo ji. Niekas nemėgo pentinių labiau už tavo mamą.

Dermotas O’Dvajeris gimė ir augo Glengarife, pietinėje Airijoje. Savo vaikystės meilę Emerę Melodiją jis vedė vos sulaukęs amžiaus, kai pajėgė užsidirbti pragyvenimui. Bet Dermotas O’Dvajeris visuomet žinojo, ko nori, ir niekas niekuomet neįstengdavo jo perkalbėti. Dažniausiai jie susitikinėjo apgriuvusioje abatijoje Glengarifo kalvų papėdėje, joje ir susituokė. Beveik visas abatijos stogas buvo nuplėštas, pro atsivėrusias skyles lindo ir raitėsi godūs gebenių pirštai, pasiryžę pasiglemžti, kas dar liko nesugriauta.

Jų jungtuvių dieną taip smarkiai lijo, kad jaunoji ėjo prie altoriaus avėdama guminius batus ir virš kelių pakėlusi savo baltą šifono suknelę. Paskui ją šlepsėjo dručkė sesuo Dorotė Melodija, drebančiomis rankomis spausdama baltą skėtį. Emerė ir Dorotė turėjo aštuonis brolius ir seseris; jų būtų buvę dešimt, jei dvyniai būtų sulaukę pirmojo savo gimtadienio. Tėvas O’Railis slėpėsi nuo lietaus po dideliu juodu skėčiu ir susirinkusiam gausiam giminių bei draugų pulkui pareiškė, kad lietus – sėkmės ženklas ir kad Dievas iš dangaus laimina jų santuoką švęstu vandeniu.

Jis buvo teisus. Dermotas ir Emerė mylėjo vienas kitą iki tos dienos, kai rūškaną 1958 metų vasario rytą ji buvo iš jo atimta. Jam nepatiko galvoti apie ją, blyškią ir atšalusią, gulinčią ant virtuvės grindų, tad prisimindavo, kokia ji buvo jungtuvių dieną prieš trisdešimt dvejus metus: su sausmedžio šakele ilguose ruduose plaukuose, plačia šelmiška burna ir nedidukėmis besišypsančiomis akimis, kurios spindėjo tik jam vienam. Jai iškeliavus amžinybėn, viskas Glengarife ją priminė. Tad vyras susikrovė savo negausią mantą – nuotraukų albumą, jos siuvimo krepšelį, savo tėvo Bibliją ir šūsnį senų laiškų – ir visus pinigus iki paskutinio penso išleido bilietui į Argentiną. Į vieną pusę. Iš pradžių duktė patikėjo, kai jis pasakė pasisvečiuosiąs tik kelias savaites, bet savaitės virto mėnesiais, ir ji suprato, kad jis atvyko visam laikui.

Ana buvo pavadinta ir Melodija savo motinos Emerės Melodijos garbei. Dermotui taip patiko jos „melodingas“ vardas, kad kūdikį jis norėjo pavadinti tiesiog Melodija O’Dvajer, bet Emerė manė, kad vien Melodija skamba it koks katės vardas, todėl vaiką pagal senelę pakrikštijo Ana.

Kai gimė Ana Melodija, Emerė manė, kad Dievas nutarė, jog jiems daugiau vaikų nereikia. Ji sakydavo, kad Ana Melodija tokia graži, jog Dievas nenori duoti jiems kito vaiko, idant šis negyventų jos nustelbtas. Emerės Dievas buvo geras ir žinojo, kas jai ir jos šeimai būtų geriausia, bet ji troško daugiau vaikų. Stebėjo brolius ir seseris, auginančius tiek vaikų, kad jų būtų užtekę visam miestui apgyvendinti, bet motina buvo ją išmokiusi dėkoti Dievui už viską, ką Jis manė reikalinga jai duoti. Jai ir taip pasisekė, kad turinti vaikelį ir galinti jį mylėti. Tad visą meilę, kurios būtų užtekę dvylikos žmonių šeimynai, ji skyrė savo dviejų asmenų šeimai ir gniaužė maudžiantį pavydą, kaskart kylantį širdyje nuvedus Aną Melodiją aplankyti pusbrolių ir pusseserių.

Ana Melodija džiaugėsi nerūpestinga vaikyste. Tėvų lepinamai jai niekad neteko dalytis žaisliukais ar laukti savo eilės; būnant su giminaičiais, jei nepasiekdavo savo, jai pakakdavo tik suinkšti, ir mama atbėgdavo pasiruošusi padaryti viską, kad ji vėl šypsotųsi. Pusbroliams ir pusseserėms tai nepatiko. Jie tvirtino, esą ji gadinanti žaidimus. Prašydavo tėvų nekviesti jos į svečius. Kai ji vis dėlto pasirodydavo, nekreipdavo į ją dėmesio, liepdavo eiti namo, sakydavo, kad ji čia nereikalinga. Tad Anos Melodijos nepriimdavo kartu linksmintis. Bet ji nekreipdavo dėmesio. Jie taip pat jai nepatiko. Buvo sunkus vaikas, viena kalvose jausdavosi laimingesnė nei klaustrofobiškoje niekšiškų paauglių grupėje, lakstančioje Glengarifo gatvėmis it benamės katės. Tose kalvose ji galėjo būti kuo panorėjusi ir svajodavo apie puikų gyvenimą kaip tų kino žvaigždžių, kurias matydavo filmuose spindinčias ir blizgančias, su gražiomis suknelėmis ir ilgomis švytinčiomis blakstienomis. Katrina Hepbern, Lorena Bakol, Debora Ker. Žiūrėdavo žemyn į miestą ir sakydavo sau, kad vieną dieną ji pranoks juos visus. Paliks savo bjaurius giminaičius ir niekada nebegrįš.

Kai Ana Melodija ištekėjo už Pako ir amžiams išvyko iš Glengarifo, ji beveik negalvojo apie savo tėvus, o šie netikėtai liko namie vieni, guodžiami tik prisiminimų apie ją. Be numylėtos Anos Melodijos namas tapo šaltas ir tamsus, jo nebešildė jos juokas ir meilė. Emerė nebeatsigavo. Dešimt metų, kuriuos ji ištvėrė be savo dukters, praėjo beprasmiškai ir liūdnai. Dažnuose laiškuose į namus Ana Melodija tikindavo aplankysianti, ir tie pažadai palaikė tėvų viltį, kol širdyje jie suvokė, jog tai tik tušti žodžiai, parašyti nepagalvojus ir be tikrų ketinimų.

Kai 1958 metais Emerė mirė, Dermotas suprato, kad pagaliau išsekusi plyšo jos širdis. Žinojo: kaip tik dėl to. Bet jis buvo stipresnis ir drąsesnis. Kai išsiruošė į Buenos Aires, klausė savęs, kodėl, po šimts pypkių, jis to nepadarė prieš daugybę metų; jei būtų taip pasielgęs, jo mylima žmona tikriausiai šiandien dar būtų su juo.

Ana (tik Dermotas O’Dvajeris vadino savo dukterį Ana Melodija) stebėjo tėvą, kažko ieškantį gėlių lysvėje, ir troško, kad jis būtų kaip kitas vaikų senelis. Pako tėvas, kaip ir senelis pavadintas Hektoru Solanasu, visuomet būdavo dailiai apsirengęs ir nusiskutęs, net savaitgaliais. Jo megztiniai visuomet būdavo kašmyro vilnos, marškiniai iš Londono Savile Row , ir jis laikėsi labai oriai, kaip Anglijos karalius Jurgis. Anai jis atrodė vos ne karališkosios šeimos narys ir niekada nenuvirto nuo pjedestalo. Net miręs jis stūksojo virš jos, ir ji vis dar troško jo pritarimo. Po tokios daugybės metų ji tebenorėjo pasijusti sava, patirti jausmą, kurio, nors ir labai stengėsi, jai pasiekti nepavyko. Kartais ji jausdavosi taip, lyg stebėtų ją supantį pasaulį iš už veidrodinio stiklo – iš ten, kur, regis, niekas negali jos pasiekti.

– Senjora Ana, jums skambina senjora Čikita.

Staiga Ana buvo sugrąžinta į dabartį – prie tėvo, kuris it pakvaišęs botanikas karpė viską, kas žalia.

– Gracias , Soledada. Nelauksime senjoritos Sofijos ir valgysime devintą kaip paprastai, – atsakė ji ir išnyko viduje kalbėtis su svaine.

– Como quiera , senjora Ana, – paklusniai atsakė Soledada ir tipendama atgal į įkaitusią virtuvę tyliai sau nusišypsojo. Iš visų trijų senjoros Anos vaikų Soledada labiausiai mylėjo Sofiją.

Soledada senjorui Pakui tarnavo nuo septyniolikos metų. Tuomet ką tik ištekėjusi Čikitos tarnaitės Enkarnasijonos dukterėčia buvo apmokyta virti ir valyti, o jos vyras Antonijus pasamdytas prižiūrėti sodybos. Antonijus ir Soledada buvo bevaikiai; mėgino susilaukti vaikų, bet nesėkmingai. Ji prisiminė tuos laikus, kai Antonijus šmurkštelėdavo į ją bet kur ir bet kada – prie viryklės, už krūmo ar medžio; jei tik pasitaikydavo proga, Antonijus stengdavosi jos nepraleisti. „Kokie buvom įsimylėję“, – mintijo didžiuodamasi ji. Bet kad ir kaip keista, vaikelio taip ir nepradėjo. Tad Soledada turėjo guostis kaip savo vaiką glausdama Sofiją.