Санта Монтефиоре - Dvasių medis

Peronas, į valdžią iškilęs su kariškiais ir 1946 metais tapęs prezidentu, buvo dailus, žavus ir protingas. Kartu su žmona, gražia, tačiau beatodairiškai ambicinga Eva Duarte, juodu buvo nuostabi, kerinti pora, paneigianti teoriją, kad norėdamas tapti „kuo nors“ Buenos Airėse turi priklausyti „senai“ šeimai. Jis buvo iš mažo miestelio, ji – nesantuokinis vaikas, užaugęs kaimo skurde, šiuolaikinė Pelenė.

Hektoras sakė, kad Peronui kelią į valdžią tiesė ištikimi gerbėjai iš darbininkų klasės, kuria jis taip nuoširdžiai rūpinosi. Senelis skundėsi, kad Peronas ir jo žmona Evita skatino darbininkus, užuot dirbus, pasikliauti išmokomis. Jie atiminėjo iš turtingųjų ir dalijo vargšams, taip eikvodami šalies turtus. Evita išgarsėjo užsakiusi tūkstančius porų alpargatas (tradicinių lengvų darbininkiškų batelių virviniais padais) išdalyti vargšams ir paskui atsisakiusi apmokėti sąskaitą, tik padėkojusi nelaimingam gamintojui už dosnią dovaną liaudžiai.

Evita tapo darbininkų simboliu. Vargšai ir pažemintieji ją garbino tiesiogine prasme. Mano senelė Marija Elena Solanas papasakojo jaudinančią istoriją, kaip ji su pussesere Susana nuėjusi į kiną. Kaip paprastai, prieš rodant filmą, ekrane pasirodė Evitos veidas, ir Susana šnipštelėjo mano senelei, kad Evita aiškiai pasišviesinusi plaukus. Filmui pasibaigus įpykusių moterų minia nutempė Susaną į moterų tualetą ir šiurkščiai nukirpo visus plaukus. Tokia buvo Evitos Peron jėga; ji vertė žmones visiškai pamesti galvą.

Vis dėlto, nors ji buvo valdžioje ir turėjo įtakos, aukštuomenė laikė ją ne ką vertesne už eilinę kekšę, per lovą išsivadavusią iš skurdo ir tapusią turtingiausia, žinomiausia pasaulio moterimi. Bet jų buvo mažuma; kai 1952 metais, būdama trisdešimt trejų, Evita mirė, jos palydėti susirinko du milijonai žmonių, o darbininkai kreipėsi į popiežių prašydami paskelbti ją šventąja. Ispanas balzamuotojas vardu dr. Pedras Ara jos kūną it vaško figūrą išsaugojo visiems laikams, paskui ji buvo laidojama įvairiuose slaptuose pasaulio kampeliuose nuogąstaujant, kad nebūtų sukurtas jos kultas, ir galiausiai 1976-aisiais atgulė amžino poilsio elegantiškose Rekoletos kapinėse šalia taip neapkęstų „oligarchų“.

Peronui pasprukus į tremtį, dėl kariškių kišimosi vyriausybė keitėsi nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Jei esama vyriausybė kariškių netenkindavo, jie ją perimdavo. Mano tėvas sakė, kad politikai buvo išmėtyti net neleidus jiems pasireikšti. Tiesą sakant, vienintelį kartą, 1976-aisiais, jis džiaugėsi kariškių įsikišimu, kai generolas Videla pašalino nekompetentingąją Isabelitą, antrąją į valdžią grįžusio Perono žmoną, perėmusią prezidento pareigas 1973-aisiais, kai mirė jos vyras.

Kai paklausiau tėvo, kodėl kariškiai turėjo tiek daug valdžios, jis man pasakė, jog iš dalies taip buvo todėl, kad šešioliktame amžiuje Lotynų Ameriką užkariavo ispanų kariškiai. „Manyk, kad kariškiai – tai vyresnieji mokyklos mokiniai su ginklais“, – kartą tarė jis, ir man, kaip vaikui, pasidarė aišku. Žinoma, ar yra kas galingesnis už juos? Kai aplink lėkė galvos ir vyko permainos, mano šeima – nežinau, kaip jiems tai pavykdavo, – visuomet būdavo pakankamai apdairi laikytis toje pusėje, kur reikia, kad ir kokia vyriausybė ateidavo į valdžią.

Tais pavojingais laikais tokiai šeimai kaip mano realiai grėsė žmonių grobimas. Santa Katalina knibždėte knibždėjo apsaugininkų. Bet mums, vaikams, mus saugoti pasamdyti vyrai tebuvo aplinkos dalis, kaip Chosė ir Pablas, ir dėl jų buvimo klausimų nekildavo. Jie klaidžiodavo po ūkį, stori jų pilvai virsdavo iš rusvai žalsvų kelnių, tankūs ūsai trūkčiodavo karštyje. Santis mėgdžiodavo jų eiseną: viena ranka padėta ant šautuvo, kita kasosi slėpsnas arba purvina pañuelo šluostosi prakaituotą kaktą. Jei nebūtų buvę tokie riebūs, gal būtų atrodę grėsmingai, bet mums jie čia buvo tik pokštams krėsti arba žaidimams; visuomet norėdavosi juos įveikti.

Jie mus lydėdavo ir į mokyklą. Kadaise buvo pasikėsinta pagrobti senelį Solanasą, tad tėvas pasirūpino, kad mieste mus visur saugotų asmens sargybiniai. Mama būtų apsidžiaugusi, jei vietoje Abuelo Solanaso būtų buvęs pagrobtas senelis O’Dvajeris. Nors abejoju, ar už jį būtų prireikę mokėti išpirką. Sakau jums, tepadeda Dievas tam grobikui, kuriam užtektų kvailumo susiremti su seneliu O’Dvajeriu!

Miesto mokykloje buvo įprasta, kad vaikai ateina lydimi asmens sargybinių. Per ilgąją pertrauką aš su jais flirtuodavau. Vidudienio karštyje jie slampinėdavo prie mokyklos vartų kvatodami iš pasakojimų apie merginas ir šaulius. Jei kas būtų mėginęs ką nors grobti, tie tinginiai būtų pastebėję paskutiniai. Bet jiems patikdavo kalbėtis su manimi. Visuomet atsargi Marija, Sančio sesuo, nekantriai modavo man grįžti į žaidimų aikštelę. Kuo labiau ji nervindavosi, tuo įžūliau aš elgdavausi. Kartą manęs pasiimti atvažiavo mama, nes susirgo mūsų vairuotojas Chasintas, ir vos nenualpo, nes visi sargybiniai vadino mane vardu. Kai Karlitas Blankas mirktelėjo, pamaniau, kad ji sprogs iš įtūžio; jos veidas paraudo kaip Antonijaus pomidoras. Nuo to laiko ilgoji pertrauka prarado visą smagumą. Mama pasikalbėjo su panele Sara ir man buvo uždrausta šlaistytis prie mokyklos vartų. Ji sakė, kad sargybiniai yra prasčiokai ir kad neturėčiau kalbėtis su ne savo klasės žmonėmis. Kai paaugau tiek, kad įstengčiau suprasti, senelis O’Dvajeris man papasakojo istorijų, kurios privertė suvokti, kaip juokingai tie žodžiai skambėjo būtent iš jos lūpų.

Nesupratau nei tos baimės, nei vadinamojo „purvinojo karo“, kai aštuntojo dešimtmečio vidury, po Perono mirties, kariškiai ėmė naikinti visus, nepritariančius jų valdžiai. Apie tai sužinojau tik vėliau, kai po daugybės ilgų metų sugrįžau ir paaiškėjo, kad karas buvo įslinkęs ir pro Santa Katalinos vartus pareikalauti vieno iš mūsiškių. Manęs ten nebuvo, kai man artimiausi žmonės buvo atplėšti vieni nuo kitų, o svetimi išniekino mūsų namus.

Koks keistas gyvenimas ir koks netikėtas. Aš, Sofija Solanas Harison, žvelgiu į visokias praeityje iškrėstas išdaigas ir galvoju, kaip dabar esu toli nuo savo vaikystės Argentinos sodybos. Plokščią pampų žemę pakeitė banguotos Anglijos kaimo kalvos, ir nors jos nuostabios, aš vis dar trokštu, kad tos kalvos atsivertų ir už jų išvysčiau neaprėpiamą lygumą, plytinčią po Argentinos saule.

1 Nuodingoji fitolaka, arba ombu (lot. Phytolacca dioica , isp. ir gvaranių k. Ombú ) – fitolakos genties žolinis medis ( vert. past. ).

2 Autorė kalba apie Jose Hernándezo epinę poemą „Gaučas Martinas Fieras“ ( vert. past. ).

Antras skyrius

Santa Katalina, 1972-ųjų sausis

– Sofija, Sofija! Por Dios! Kur ji dabar nulindo?

Ana Melodija Solanas de O’Dvajer žingsniavo po terasą pirmyn ir atgal, nusikamavusi ir suirzusi ji dairėsi po išdžiūvusias lygumas. Elegantiška moteris ilga balta paplūdimio suknele, ryškiais rudais plaukais, pakaušyje surištais į netvarkingą arklio uodegą, argentinietiško saulėlydžio fone darė prašmatnios moters įspūdį. Ilgos vasaros atostogos, trunkančios nuo gruodžio iki kovo, sekino jos kantrybę. Sofija elgėsi it laukinis žvėrelis, dingdavo ištisomis valandomis, maištaudavo prieš motiną taip atšiauriai, kad Anai sunkiai sekėsi su tuo susidoroti. Ji jautėsi emociškai išsisėmusi, išnaudojama. Troško, kad karštos dienos pamažu virstų rudeniu ir vėl prasidėtų mokslo metai. Buenos Airėse vaikus bent jau lydi apsaugininkai, ir dėkui Dievui, kad yra mokykla, manė ji. Už drausmę bus atsakingi mokytojai.