Санта Монтефиоре - Namas prie jūros

– Ji netuščia. Pilna tavęs, Silvija.

Toji net susirietė iš malonumo.

– Gal eime laukan užtraukti dūmo?

Silvija neskubėdama nusklendė per aludę. Tvido kostiumu vilkįs vyras atsigręžė ir nulydėjo ją akimis, geidulingai spoksodamas į smėlio laikrodžio formos figūrą, įspraustą į siaurą mėlyną suknelę. Bespoksodamas net išliejo alų.

– Nevėpsok taip, nevarvink seilės, tu jai per senas, mielasis, – imdama šluostę sukikeno bufetininkė.

– Tai bent moteris, – papurtė galvą Džo. – Tikra ragana.

– Ar seniai jie drauge? – paklausė Klementina.

– Žodis „drauge“ nelabai tinka. Jiedu meilužiai, aišku kaip dieną. Jis vedęs, turi vaikų. Ji išsiskyrusi. Keblus reikalas. Atsakau į tavo klausimą: maždaug pusmetį. Nuvogtos akimirkos, o aš jį dangstau.

– Susitvarkai puikiai.

– Jis mano draugas. Dėl Fredžio bet ką padaryčiau. Bėda ta, kad jis įsimylėjęs. O kai vyras myli, pameta galvą, nebemąsto.

– Kai išsiskyrė mano tėvai, buvau visai maža, bet jų skyrybos mane sugniuždė. Ar galėjo būti kitaip? Tie, kurie mano, kad tėvams skiriantis vaikai nenukenčia, tik apgaudinėja save. Visą vaikystę svajojau, kad jie vėl būtų kartu. Net kai tėtis vedė Submariną ir persikėlė čionai, vis tiek nesilioviau to troškusi. – Ji pasilenkė per stalą ir pritildė balsą. – Labai norėjau, kad Submarina pakliūtų į avariją.

– Ei, bjauri mergiūkšte.

– Labai bjauri.

– Bet ji juk tebėra gyva ir spardosi.

– Deja, taip. Gerai, kad bent neprigimdė tėčiui vaikų. Esama šiokios tokios teisybės. – Klementina išmaukė degtinę su toniku. – Esu tėčio vienturtė. Tai guodžia.

Džo nusijuokė.

– Tu linksmuolė.

– Juokas pro ašaras.

– Ar galiu atnešti tau dar gėrimo?

– Aišku, gali, Džo. Ačiū.

Jis nupėdino prie baro. Klementina atsilošė ir tingiai spoksojo į jį. Džo buvo gražus pažiūrėti. Gal kiek šiurkštokas, bet jai patiko, kaip jis juokėsi iš jos sąmojų ir kaip supratingai žiūrėjo į ją.

Jis grįžo su degtine ir išsišiepęs.

– Kodėl šypsaisi?

– Dėl mūsų.

– Ką turi galvoje?

– Na, Silvija su Fredžiu mudu apmovė.

– Nejaugi?

– Tikrai.

– Maniau, jie nuėjo parūkyti.

– Ne. Jie dingo pasidulkinti, o mudu tyčia paliko vienus.

– Ji nebūtų manęs apgavusi, prieš tai neperspėjusi.

– Aišku, kad apgavo. Juk tai Silvija. Ji kilniaširdė. Nori, kad visi būtų laimingi kaip ji.

– Jeigu tai mūsų pasimatymas, gal ko nors užsisakykim? Esu alkana kaip vilkas.

Jis nekantraudamas stebeilijo į ją, net vienas burnos kampas trūkčiojo.

– Šįvakar danguje spindi mažiau žvaigždžių.

– Iš tiesų?

– Taip, nes ryškiausia žvaigždė sėdi su manimi čia, prie šio stalo.

Tikriausiai buvo kaltas alkoholis ar vieniša jos širdis, pasiruošusi atsiverti pirmam vyrui, radusiam raktą į tą širdį, nes išgirdusi banalius žodžius ji nuoširdžiai nusikvatojo ir siurbtelėjo degtinės.

Kai lygindama suknelę ir taisydamasi aukštą šukuoseną grįžo Silvija, lydima Fredžio, Klementina su Džo gardžiavosi kaimišku pyragu ir kvailai krizeno iš savo vapalionių.

– Atrodo, judu susičiulbėjot, – pasakė Silvija. Ji nerūpestingai klestelėjo ant suolo, ir ore pasklido stiprus tuberozų kvapas.

– Kur buvot? – paklausė Klementina.

– Surūkyti cigaretės, mieloji.

– Ji buvo labai ilga.

Silvija kimiai nusijuokė.

– Taip, galų gale ją įveikėm.

– Užsisakykim pyrago, – pasiūlė Fredis. – Gardžiai kvepia.

– Jis ir yra gardus, – linksmai suvogravo Džo, kramtydamas pilna burna.

– Silvija, ar tu mus apgaudinėji?

– Niekada taip nedarau neperspėjusi, Kleme, – išsigando Silvija.

– Bet Džo sakė…

– Neklausyk, ką tauškia Džo. Jis – baisus sukčius. Ar jūs iš tikrųjų susikukavot? – Ir tuojau pridūrė: – Jeigu taip, mielai prisiimsiu nuopelnus.

– Geresnio vyro už Džo nerasi.

– Fredis teisus. Trisdešimt dvejų, nevedęs, jokių vaikų, turi gerą darbą. O šiais laikais tai šį tą reiškia.

– Kuo užsiimi, Džo? – pasidomėjo Klementina.

– Viskuo, kuo tik nori. – Jis nusikvatojo iš savo sąmojo.

– Ne, iš tikrųjų.

– Taip, iš tikrųjų. Esu visų galų meistras.

– Kaip Harvis, – sumurmėjo Klementina ir sukrizeno prisiminusi senuką su kepuraite ir mėlynu kombinezonu.

3 Iš T. S. Elioto „Populiarusis mokslas apie kates, parašytas seno oposumo“.

4 David Hockney, g. 1937, anglų dailininkas, grafikas, fotografas.

5 Karaliaus Henriko VIII karinio jūrų laivyno karakas, tristiebis karo laivas.

3 skyrius

Kitą rytą Marina ir Grėjus sėdėjo prie pusryčių stalo savo namuose, kuriuos buvo įsirengę rekonstruotose arklidėse už viešbučio.

– Džiaugiuosi, kad šįryt grįžo Džeikas, – pasakė Marina. – Vizitas pas stomatologą buvo baisiai ilgas. Ir ką tas daktaras jam darė? Išlupo visus dantis ir vėl sudėjo?

– Džeikas buvo Turlestoune.

– Kodėl? Juk jis mūsų vadybininkas, jis nedirba Turlestoune.

– Vaikinas susidomėjo tuo vagimi.

– Todėl mažumėlę padirbėjo detektyvu?

– Na taip.

Ji gurkštelėjo kavos.

– Puiku. Dabar visi naktį miegosime ramiau.

– Kažin, ar būdamas tenai Džeikas padės rasti įsilaužėlį.

– Turbūt mano galįs pagelbėti.

– Detektyvas mėgėjas.

– Džeikas turėtų uoliau plušėti viešbutyje, antraip pasamdysiu kitą žmogų.

Grėjus dirstelėjo į sieninį laikrodį.

– Gal pažadintum Klementiną? Antraip jai teks tavęs prašyti darbo.

– Tai merginai reikia išmokti atsakingumo.

– Vargas visko išmokys.

– Vėloka mokyti ją savarankiškumo. Klementina žino, kad visada ją išgelbėsi.

– Jeigu ji nori vėl keliauti į Indiją, turi užsidirbti pinigų.

– Grėjau, mielasis, ko jai į tą į Indiją? Verčiau susirastų gerą darbą. Indija tėra pretekstas nieko neveikti.

– Ji labai mėgsta keliauti.

– Kai buvau jos metų, teko pačiai pasirūpinti savimi. Neturėjau turtingų tėvų, kurie būtų galėję paremti.

– Klementinai pasisekė, ji tokius turi.

– Turėjo . Juk sėdim be skatiko.

– Nieko blogo, kad ji, kol jauna ir laisva, keliauja po pasaulį.

– Žinoma, nieko blogo. Bet ji elgiasi neišmintingai. Klementina suaugs tik tada, kai pasijus atsakinga už savo gyvenimą. Tu jai pernelyg nuolaidžiauji. Visada taip elgiesi.

– Aš – prasikaltęs tėvas.

– Tau nėra dėl ko jaustis kaltam. Davei vaikams viską, ko geidė jų širdis. Džeikas gyvena ir dirba čia, o Klementina visas atostogas leidžia blaškydamasi po pasaulį. Jai net nereikėjo užsidirbti mokslams universitete. Abiem tavo vaikams nieko nestigo, todėl jie labai išlepę. Bet jie nėra mano vaikai… – Ji gūžtelėjo pečiais. – Ir man nederėtų jų kritikuoti.

Jis atlaidžiai pažvelgė į ją.

– Tačiau kritikuoji.

– Nes man jie rūpi.

– Žinau, – nusišypsojo jis.

– O jie to nesupranta. Mano, kad esu jų priešė.

– Netiesa. Širdies gilumoje tu jiems patinki.

– Bet jie to neparodo.

– Ir tu elgiesi lygiai taip pat.

Marina atsiduso.

– Beviltiška padėtis.

– Valgyk ragelį.

– Nukrypai nuo temos.

Jis išsišiepė.

– Taip.

– Puiku, suvalgysiu ragelį. Netrukus susitiksiu su tuo „Sausainiu šunims“.

– Ir pažadink mano dukterį.

– Už tai ji man nepadėkos.