Санта Монтефиоре - Namas prie jūros

Atsikratyti jo buvo nelengva. Jis maukė arbatą, puodelį po puodelio, sukirto keturis gabalus pyrago ir sušlamštė krūvelę mažyčių sumuštinių su kiaušiniais. Marina kantriai klausėsi tauškalų apie Ekseterio universitetą, apie jo merginą ir optimistiškus ateities planus, kai rengs parodas visame pasaulyje. Jo darbai buvo abstraktūs, beje, tokius Marina ir tikėjosi išvysti. Nusivylimą ji lengvai nuginė įsivaizduodama, ką apie tą vyruką pamanytų senosios ponios, viešbučio viešnios.

Marina paaiškino, kad jo kūriniai perdėm modernūs ir viešbučio svečiai jų nesupras, o kai jis mėgino pasakyti galįs nupiešti bet ką, neleido jam kalbėti. Gal tas vyrukas ir geba tapyti kaip Deividas Hoknis4, bet jai vis tiek nepatiko.

Dailininkui ruošiantis išeiti, į vestibiulį įžengė Klementina. Dirstelėjo į jį, ir veide pražydo šypsena. Juodu susižvelgė, ir jis taip pat nusišypsojo, kritiškai nužvelgė ją nuo galvos iki kojų. Klementina nulydėjo jį akimis, paskui atsigręžė į pamotę.

– Ar jis liks vasarai? – paklausė susijaudinusi.

– Deja, ne. Netinka.

Klementinos veidas apniuko.

– O kodėl? Jei įdomi mano nuomonė, tau reikia kaip tik tokio.

– Todėl ir neklausiu tavo nuomonės.

– Tau labai sunku įtikti. O tavo suplėkusioms senolėms toks patrauklus jaunuolis patiktų.

– Jo paveikslai per daug šiuolaikiški.

– Jeigu jis talentingas, tikriausiai moka tapyti ir nuobodžius peizažus, kurie paglostytų ir pamalonintų tau širdį.

– Nepajutau jam simpatijos.

– Užtat aš pajutau.

– Tada eik ir pasišnekėk su juo. Žiūrėk, jis trinasi prie automobilio. Tu jam aiškiai patikai.

– Ne, – griežtai atšovė ji.

– Nesusidomėjai?

Klementina piktai pliaukštelėjo liežuviu.

– Tu to nesuprasi, – pasakė ir išdidžiai išžingsniavo iš vestibiulio.

Marina atsiduso.

– Išeinu, – pasakė Dženiferei. – Man reikia įkvėpti oro. Buvo labai sunki, varginanti diena. Ar matei Džeiką?

– Jis dar negrįžo.

– Šitaip ilgai sėdi pas dantų gydytoją? Na, jau dingstu. Jei prireiktų Grėjaus, jis kažkur čia.

Marina ryžtingai žingsniavo uola, kuri stačiai leidosi žemyn, ėjo sukryžiavusi rankas, susigaužusi nuo įsismarkavusio vėjo. Išvydusi vandenyną, ypač tokią giedrą dieną, kaip ši, kai leidžiantis saulei imdavo plėšti sielą, kol pradėdavo skaudėti, ji kaskart žvelgdavo į tolį geliančia iš ilgesio širdimi. Išmintu taku atskubėjo į paplūdimį. Čia šešėliai pamažu rijo paskutinius saulės spindulius, ir ji, nusispyrusi batelius, basa ėmė vaikščioti per smėlį. Plaučiai prisipildė gaivaus, gryno oro, širdis salo nuo blėstančios dienos grožio. Ilgus metus ji slėpė liūdesį sielos gelmėse ir vylėsi gerai paslėpusi, tačiau dabar, kai įpusėjo šeštą dešimtį, liūdesys vėl išsiveržė, spraudėsi pro senstančio kūno plyšius, o ji nebeįstengė jo suvaldyti.

Ją priveikė nusivylimas, apėmęs dieną, nerimas dėl verslo, ir ji pravirko. Kodėl netiko nė vienas dailininkas? Kodėl jie visi tokie nevykėliai? Kodėl jai atrodo, kad jos gyvenimas staiga prarado tikslą, o gal kryptį? Kodėl dabar, beveik po keturiasdešimties metų, ūmai iškilo jos praeitis, atsivėrė it kokia užtvanka, ir užliejo skausmingi prisiminimai? Netekusi jėgų ji suklupo. Susiėmė rankomis už pilvo ir ėmė linguoti pirmyn atgal, stengdamasi numaldyti sielos skausmą.

Tokią ją rado Grėjus. Atbėgo paplūdimiu ir apkabino. Ji nesipriešino, atsuko nugarą vandenynui ir veidu įsikniaubė jam į krūtinę. Abu nepratarė nė žodžio. Nes ką gi jie būtų galėję pasakyti? Jokie kruopščiai parinkti žodžiai nebūtų įstengę sušvelninti bevaikystės kančių.

Jie stovėjo stipriai įsitvėrę vienas kito. Marina nuvijo liūdesį ir liovėsi verkusi. Nuraminta Grėjaus rankos, švelniai glostančios jai plaukus, ir lūpų, meiliai bučiuojančių į smilkinį, ji užsimerkė ir giliai įkvėpė, pajuto užliejant ramybę, tarsi ant širdies žaizdų būtų užpilta šilto medaus. Sielvartą pamažu išstūmė dėkingumas Grėjui, žmogui, kuris ją mylėjo nepaisydamas visų jos ydų ir trūkumų.

– Atėjau pasakyti, kad atsirado dar vienas kandidatas į kviestinius dailininkus. Ką tik skambino toks Rafaelis Santoras ir klausė, ar dailininko vieta jau užimta. Kai pasakiau, kad ne, jis labai apsidžiaugė.

– Kažin, ar turėsiu jėgų susitikti su juo, – sušnarpštė ji.

– Pasišnekėsit rytoj. Dabar esi labai nuvargusi, todėl pamiršk.

– Iš kur jis? Iš Italijos?

– Argentinos.

– Ar jis kalbėjo… normaliai?

Grėjus nusikvatojo jai į plaukus.

– Ką reiškia „normaliai“?

– Gal jis koks pamišęs tango šokėjas ar populiarus polo žaidėjas? – Ji pakėlė galvą ir nedrąsiai šypsodama nusišluostė akis.

– Nežinau. Bet šnekėjo lyg ir normaliai.

– Kada atvyks?

– Dešimtą.

Ji sunkiai atsiduso.

– Gerai, – pasakė atgaudama tvirtybę. – Taigi dar ne viskas prarasta.

– Neprarasta tol, kol pasakysi, kad prarasta, brangioji.

– O, kad grįžtų Polas.

– Rasim kitą Polą. O gal tas Rafa prisistatęs žmogus bus net geresnis už Polą.

– Tu optimistas kaip ir Harvis. – Ji nusikvatojo, ir jos akyse vėl įsižiebė džiugios kibirkštėlės. – Žinai, „Rafa Santoras“ man skamba kaip kokia sausainių šunims rūšis.

Šeltone, „Įkaušusio jūrininko“ bare, Klementina susitiko su Silvija, jos meilužiu Fredžiu ir Fredžio draugu Džo. Jie sėdėjo tarp laivų modelių ir lūženų, panašių į surūdijusias „Meri Rouz“5 liekanas.

– Šeltonas turbūt labiausiai apsnūdęs kaimas Devone, – pasakė Klementina, dairydamasi į tuščius stalus.

Salės kampe keli senyvi žmonės nepersimesdami nė žodeliu šveitė kepsnius ir inkstų pyragą. Pagyvenęs vyriškis, vilkintis nuspurusia tvido eilute ir užsivožęs kepurę, įsitaisęs ant aukštos kėdės plepėjo su bufetininke, o toji ramstė prekystalį ir džiaugėsi jo draugija.

– Daugelis žmonių traukia į „Keliautoją“ Dokombe, bet man patinka čia. Jauku ir netriukšminga, – paaiškino Silvija.

– Mėgstu ramybę, – pritarė Fredis, apglėbdamas Silviją per liemenį. – Čia nereikia su niekuo dalytis tavimi.

– Ir gali nebijoti, kad susitiksi žmoną, – pridūrė Silvija, kilstelėdama dailiai išpešiotą antakį.

– Lažinuosi, kad iš Londono atvykusi čionai patyrei kultūrinį šoką, – pasakė Džo, susižavėjusiomis akimis varstydamas Klementiną.

– Taip. Nenorėjau važiuoti. Nesutariu su tėvo žmona.

– O kodėl?

– Nes turiu užsidirbti pinigų.

– Maniau, tokios kaip tu semia pinigėlius iš kokio globos fondo ar panašaus iždo.

Klementina karčiai nusijuokė.

– Buvo metas, kai tėvas švaistėsi pinigais. Supranti, dėjosi pavyzdingu tėvu, kuris stengiasi užsitarnauti vaikų meilę papirkinėdamas, kad tik neširstume dėl jo skyrybų. Deja, jo turtai ištirpo. Submarinos, jo žmonos, išlaikymas atsieina labai brangiai, be to, žinau, jiems itin striuka su pinigais, nes netyčia nugirdau pokalbio pabaigą. O mama dar sykį ištekėjo už tokio Maiklo, kuris yra beviltiškas skurdžius. Kad jis galėtų prisidėti prie šeimos verslo, jiems teko parduoti namą Londone ir persikraustyti į Edinburgą. Per finansų krizę jis prarado daug pinigų. Užuot gerai gyvenusi Edinburge, verčiau būčiau skurdusi Londone.

– Edinburgas kur kas šaunesnis už drauge sudėtus Dokombą ir Šeltoną! – šūktelėjo Silvija.

– Galbūt, bet tenai šalta. Čia bent jau daug saulės.

– Kartais. Tau pasisekė, kad dabar šviečia saulė. – Silvija timptelėjo žemyn iškirptę, kad geriau matytųsi tarpkrūtis. Fredžio žvilgsnis išsyk nukrypo tenai. – Aš negalėčiau gyventi didmiestyje. Per daug triukšmo, gausybė žmonių, ak, nepakęsčiau, jei tektų kautis dėl vietos ant šaligatvio. Dokombe vasarą, kai užplūsta palėbauti trokštantys turistai, irgi nekas. Bet man čia patinka tokiu metu, kai viskas nurimę, kai esam tik mes, čionykščiai, tušti paplūdimiai, tuščia jūra, o dienos ilgos ir tingios. – Ji sukrizeno, nes Fredis uždėjo ranką jai ant šlaunies. – Ir tu, mielasis Fredi, su savo tuščia galvele!