Санта Монтефиоре - Sodininkas iš Prancūzijos

Miranda su Henrieta įsikūrė numeryje „Berkeley“ viešbutyje, šviesiame ir erdviame kambaryje su langais į šurmuliuojančias Londono gatves. „Harvey Nichols“ buvo vos už kvartalo, o „Harrods“ – tik šiek tiek toliau. Miranda turėjo patirti euforiją. Juk kone užuodė pro langą besismelkiančius kvepalus. Bet ji jautėsi prislėgta. Tegalėjo galvoti apie Eivą Laitli, Žaną Polį ir visą tą beviltiškumą. Buvo taip įsijautusi į jųdviejų meilės istoriją, lyg ta būtų buvusi jos.

Henrieta negalėjo atsipeikėti nuo viešbučio prabangos. Ji puldinėjo po numerį grožėdamasi marmuriniu vonios kambariu, kur šalia muiliukų ir miniatiūrinio siuvimo rinkinuko rikiavosi mažyčiai „Molton Brown“ vonios aliejų buteliukai. Prisidėjusi pūkuotą baltą chalatą, sukiojosi su juo, lyg tas būtų rinktinė pokylio suknia.

– Pagalvota net apie šlepetes! – spygtelėjo ji.

– Viršuje yra baseinas, jei norėtum paplaukioti, ir SPA. Tau reikia pasidaryti masažą.

– Aš jo niekuomet nesidariau, – rausdama prisipažino Henrieta. – Kažin kaip jausčiausi nusirenginėdama prieš nepažįstamą žmogų. Be to, manęs gi šitiek daug!

– Eta, nebūk kvaila. Jie masažuoja dešimt kartų storesnius. Nagi, aš reikalauju. Rytoj šeštą, kai būsim nusivariusios nuo kojų. Aš pati būtinai užsisakysiu.

Henrieta žiūrėjo į draugę. Nors ta ir šypsojosi, negalėjo nuslėpti esanti nelaiminga. Net jos nuostabioji oda atrodė papilkėjusi. Henrieta nenorėjo kamantinėti. Ji labai troško, kad Miranda jai atsivertų – tada būtų tikra draugė, kaip Trojus, kuris palaikydavo ją visuomet, tiek gerais laikais, tiek sunkmečiu. Henrietos supratimu, draugas ir yra tas, kuris tave mylės, kad ir kas atsitiktų. Ji troško, kad Miranda jai suteiktų progą būti tokiai.

Tą vakarą jos vakarieniavo savo kambaryje, apsisiautusios chalatais. Padavėjas įvairavo vežimėlį, kur po dideliais sidabriniais dangčiais buvo pavožta šiltutėlių patiekalų. Henrieta pakerėta išgėrė gerokai per daug vyno ir ištuštino visą savo lėkštę, nugurkė net raudonąjį pipiriuką, kurių šiaip nepakęsdavo.

– Atleisk, kad buvau prasta draugė, – tarė Miranda, stiprindamasi taure vyno. – Neabejoju, girdėjai gandus, kad mudu su Deividu kuriam laikui išsiskyrėm. Užklupau jį mylintis su savo sena drauguže, kurią pažįstu nuo mokyklos. Romanas tarp jų truko ištisus mėnesius.

– Šį tą girdėjau. Nenorėjau klausti…

– Aš jos buvau nemačiusi metų metus, bet vienąsyk netikėtai sutikau Londone. Jos sūnus tokio pat amžiaus kaip Gasas.

– Kaipgi gali tikėtis, kad draugė ims ir šitaip išduos.

– Bet ji nebuvo tikra draugė, argi galėjo būti? Tik kad draugavom mokykloje. Nuo to laiko daug vandens nutekėjo. Mes – labai skirtingos. Mus siejo mokykla, bet dabar, be Gaso ir Rafaelio, neturime nieko bendro… žinoma, išskyrus Deividą.

– Labai tave užjaučiu.

– Dėkui. Gyvenimas – kankynė. Būčiau tau pasakiusi, bet pirma turėjau viską apgalvoti pati. Šiaip ar taip, jis vis dėlto atsiprašė.

– Tu jį dar myli?

Miranda gurkštelėjo vyno ir prisimerkė.

– Manyčiau, taip.

– Manytum?

Henrieta stebėjosi, kaip galima nežinoti.

– Pastaruoju metu mano dėmesys buvo nukrypęs kitur.

Ji svarstė, sakyti ar nesakyti. Turėjo kam nors išsipasakoti, paslaptis deginte degino širdį.

– Ir kas gi galėtų atitraukti tave nuo rūpesčių dėl savo santuokos?

Miranda susijuokė.

– Žinau, tai kvaila. Ir pati nesusivokiu. Jei kalbėtume nuoširdžiai, aš džiaugiuosi, kad yra šaunesnių už Deividą. Kad ir Žanas Polis.

– Tu jo neįsimylėjusi, tiesa?

– Ne, ir mudvi abi tokios, – pasakė Miranda supratingai šypsodamasi draugei. – Tu irgi neįsimylėjusi Žano Polio, tiesa? – Henrieta papurtė galvą. – O ką įsimylėjusi? Kažkas yra, matau iš akių.

Mirandai reikėjo žinoti apie kieno nors kito laimę – tai būtų šviesos spindulėlis dabar ją gobiančioje tamsoje.

– Pirma noriu išgirsti tavo istoriją, – pareiškė Henrieta.

– Aš tau papasakosiu tik jei tu man pasakysi, ką įsimylėjai.

– Džeremį Ficherbertą. Štai ir pasakiau.

Miranda nustebo. Ji atsilošė krėsle ir, ūmai išvydusi Henrietą visiškai kitokią, įsistebeilijo.

– Džeremį Ficherbertą. Mintyse jųdviejų niekaip nebūčiau susiejusi. Bet dabar, kai pasakei, pati stebiuosi, o kodėl gi ir ne. Kiek toli pasistūmėjęs tas reikalas?

– Ak, ne per toliausiai, – vyptelėjo ta, nudelbė akis ir nusidažė tokia pat spalva kaip pipiriukas, kurį ką tik taip kvailai sušlamštė. – Mes net nesibučiavom. Gal jis nė nenori.

– Nekvailiok. Jei nesibučiuojat, tai ką gi veikiat?

– Pabūnam kartu. Jis ateina į mano krautuvę.

– Tai kad dabar jis jau turėtų turėti savo krautuvę, – pašmaikštavo Miranda.

– Jis malonus.

– Gražus. Pamenu, kai pirmą kartą jį pamačiau, pastebėjau akis. Tokios žydros.

– Taip, tiesa.

– Ką gi, pasakok toliau. Kodėl pati nežengi pirmo žingsnio?

– Ak, aš negalėčiau.

– Tada turi jį padrąsinti.

– Jis pats žino, ką daryti.

– Tai kodėl nieko nedaro?

– Nes yra drovus.

– Ne, netiesa. Jis nėra tikras, kad tavo jausmai irgi tokie pat.

– O gal jis tik nori būti mano draugas.

Miranda vos neužspringo vynu.

– Joks vyras tiek nevargs dėl draugystės, nebent būtų gėjus.

– Kaip Trojus, – ilgesingai šypsodamasi pasakė Henrieta. – Na, tai kokia tavo paslaptis?

Miranda ištuštino taurę ir vėl prisipylė.

– Pradėsiu nuo pat pradžių…

– Tai visai tinkama vieta, – sukikeno Henrieta, jausdamasi maloniai apsvaigusi.

– …nuo iškarpų albumo, kurį radau mūsų sklype stovinčiame namelyje…

Henrieta klausėsi, o Miranda pasakojo apie Eivą Laitli, jos romaną su paslaptinguoju vyriškiu, jos vadinamu P. P., ir kartu sodintus sodus.

– Vyras, kurį Eiva vadino P. P., yra Žanas Polis.

– O Viešpatie! – aiktelėjo Henrieta. – Ar tu tikra?

– Taip, jis ponas Prancūzas. Kai užklydo į mano namus ir pasisiūlė sodininkauti, aš maniau, kad tai atsitiktinumas. Žinai, dabar prisimenu – kai paklausiau, ką jis veikia, atsakė: „Sodininkauju“. Niekad nesisakė esąs sodininkas. „Sodininkauju, kodėl gi ne.“ Tik dabar, kai žinau, tai skamba kvailai. Jis gi Prancūzijoje turi gražiausią vynuogyną. Nenuostabu, kad manęs taip ir nepaklausė apie užmokestį. Jis turtuolis. Toks turtingas ir tokią padėtį užimantis vyras tik iš meilės gali dirbti paprastu sodininku ir gyventi mažyčiame namelyje! Pasižadėjo atgaivinti sodus, ir išties atgaivino. Tačiau Eivos neatgaivins. Ji mirusi.

Henrieta perbalo.

– Mirusi?

– Aš skambinau jai ir pasikalbėjau su dukra.

– Ar Žanui Poliui sakei?

– Dar ne. Labai bijau.

– Turi pasakyti! Privalai atiduoti jam tą albumą. Jis priklauso jam.

– Bent jau sužinos, kaip Eiva jį mylėjo.

– Turi pasakyti, kad namelį radai paliktą kaip jų meilės šventovę. Kad stalas buvo padengtas dviem, stovėjo arbatinukas ir puodeliai. Kad namelis liko toks, tarsi jie būtų išėję pasivaikščioti ir nebegrįžę. Tai pati romantiškiausia istorija, kokią tik esu girdėjusi.

– Bet yra dar šis tas, Eta.

– Sakyk. Kitaip neištversiu!

– Pičė, duktė, su kuria kalbėjausi, yra jo.

– Tikrai?

– Neabejoju. Eiva tai aiškiai parašiusi albume. Kai Žanas Polis grįžo į Prancūziją, ji pasijuto nėščia. Ji rašo, kad Filipui kūdikis atrodė visiškai kaip Eiva, bet ji įžiūrėjo Žano Polio šypseną. Pavadino ją Piče, kaip Žanas Polis vadino ją – ma pêche . – Miranda pravirko. – Ar žinai, ką ji rašo? Kad kiekviena dukters šypsena jai buvo dovana.