Санта Монтефиоре - Sodininkas iš Prancūzijos

– Šeima jai visada buvo svarbiausia.

– Tiesa. Bet ji paliko man iškarpų albumą, ne testamentu – parašė pageidavimų laišką. Mamytė slėpė albumą namuose po grindų lenta.

– O namelyje jį padėjai tu?

– Taip. Aš jį visą perskaičiusi. Supratau, kodėl ji man apie tave taip ir nepapasakojo. Kas iš to būtų buvę? Aš myliu Filipą kaip tėvą, ir jis visuomet bus mano tėvas. Tik pamanyk, kaip man pasisekė – turiu du.

– Ji tau taip ir nepasakė?

– Ne. Gal jautė kaltę, kad mums abiem nepasakė. Gal su niekuo negalėjo apie tai kalbėti, net su manim. Bet mirdami žmonės nori sutvarkyti, kas nebaigta, o aš manau turinti teisę žinoti, iš kur atsiradau. Nusprendžiau palikti čia albumą, kad jei kada grįžtum, rastum jį ir sužinotum, jog ji niekuomet nepaliovė tavęs mylėjusi. Nežinojau, kur tave rasti, o tėvo klausti nenorėjau. Tuo metu net nežinojau, ar išvis noriu tave susirasti. Nelengva sužinojus, kad tas, kurį laikai savo tėvu, tau visai ne tėvas.

– Ar Filipas žino?

– Ačiū Dievui, ne. Ir nesužinos. Būtų neteisinga jam sakyti. Be to, mama paaukojo jam savo gyvenimą. Jei jis nebūtų susirgęs, gal ji būtų išvažiavusi. Jam jos reikėjo. Kas žino, kaip būtų buvę.

– O kodėl šiandien atvažiavai?

– Nes jaučiau, kad atėjo laikas. Mamytė būtų to norėjusi. Judu abu taip troškot kūdikio, todėl tu turėjai sužinoti. – Ji vėl nusišypsojo, ir Žanas Polis išvydo, kad jos veidas tarsi veidrodis atspindi jo paties veidą. Pajuto, kad į ją žiūrint virpčioja širdis. Pičė nuraudo. – Ir mane užbūrė tas albumas bei slaptų mamos meilės ryšių romantika. Ji niekuomet nepaliovė tavęs mylėti, nepaliovė viltis, kad vieną dieną abu susitiksit. Kai paskambino Miranda, supratau, kad tai man atsivėrusi galimybė.

– Kodėl ji man nepranešė mirštanti?

– Ir aš apie tai galvojau. Pažinodama savo motiną, galiu tik spėti, jog nenorėjo, kad pamatytum ją šitokią. Nuslinko plaukai. Ji baisiai suseno. Labai pasiligojo. Numanau, jog norėjo, kad prisimintum ją tokią, kokia buvo.

– Betgi ji žinojo, kad aš ją myliu.

Pičės akyse susitvenkė ašaros. Ji vėl užuodė apelsinmedžių žiedų kvapą. Tas kvapas apgobė ją tarsi sava antklodė ir užvaldė visas jusles, reikalaudamas dėmesio. Ji pažvelgė į Žaną Polį. Šis kilstelėjo smakrą, irgi užuodęs tą aromatą.

– Taip, žinojo, – pašnibždėjo Pičė. – Ir tu ją užuodi?

Žanas Polis užsimerkė. Kaip dažnai jos kvepalus jis palaikydavo ilgesinga svajone.

Kambarį užliejo saulės spinduliai. Šviesa buvo ryški, žiburiuojanti ir pagavusi mažulytes dulkių kruopeles uždegdavo tarsi skraidančius jonvabalius. Tėvas su dukterimi atsimerkę išvydo, kad debesys prasiskyrė ir leidžia lietis saulės šviesai. Žanas Polis šoko ant kojų.

– Eime, – pakvietė imdamas Pičei už rankos.

Pičė išsekė jam iš paskos laukan, į lietų. O ten išsilenkusi akinančiu lanku švytėjo gražių gražiausia vaivorykštė.

– Gražu, – gėrėdamasi pasakė Pičė. – Un arc-en-ciel .

– Un arc-en-ciel , – pakartojo jis, žinodamas, kad Eiva kažkur ten aukštybėse, tarp visų spalvų. O tada nusijuokė, mat ten, tarp žalios ir žydros, buvo ir pati puikiausia spalva.

– Ar matai rožinę?

Jis rodė į ryškiąją spalvą – nuostabios vasarinės rožės spalvą.

– Matau! – atsiliepė ji, ašaroms ritantis skruostais. – Matau! Nepagaunamoji rožinė.

– Ji ten, – tarė Žanas Polis, spausdamas dukters ranką. – Ji ten. Žinau, kad ji ten.

XXXVIII

Diena, kai tuokėsi Henrieta su Džeremiu, nė nebegalėjo būti gražesnė. Danguje akinamai švietė saulė, nuo jūros pučiantis šaltas vėjas suko verpetais raudonus ir geltonus lapus, ir tie paskutiniai vasaros likučiai dvelkė rudeniu, bet saulė tebebuvo šilta. Iš medžių viršūnių sklido paukščių giesmės, o voverės liovėsi rinkti riešutus – žiūrėjo į apačioj besidriekiantį gluminantį žmonių pasaulį. Kad ir kaip ten būtų, meilė – visai kūrinijai suvokiamas įgimtas jausmas, tad regėjos, lyg visa gamta būtų susimokiusi jų dieną padaryti didingą.

Trojus sėdėjo pirmame klaupte, su Henrietos motina ir seserimi. Tai jis sukėlė nuotakai plaukus, susuko juos į žvilgantį kuodą, apkaišė purpurinėmis rožėmis ir šluostė Henrietai ašaras, kai ta, išvydusi, kaip nuostabiai atrodo, pravirko. Kitoje klauptų pusėje nerimaudamas laukė Džeremis; jo didelės rankos, laikančios ceremonijos lapą, drebėjo, jis pats trypčiojo ir vis susižvalgydavo su Deividu, kurį buvo pasiprašęs pabūti pabroliu. Džeremis giliai įkvėpė, bijodamas pripažinti savo neįtikėtiną sėkmę, o tai dar ims ir nubaidys ją – Henrieta nepasirodys.

Miranda sėdėjo už Deivido, su Keite ir Naidželu, o tarp tų it lavonas kiūtojo šaltis. Ji galvojo apie Žaną Polį ir Pičę: jis prarado mylimąją, bet gavo dukterį. Eiva sakėsi jam tegalinti duoti tik meilę, bet tai nebuvo tiesa – ji davė Pičę. Miranda mąstė, kaip jie bus Prancūzijoje, Jonvabaliuose. Jis aprodys jai sodus, puoselėtus jos motinai, abu dalysis prisiminimais ir taip ties tiltą, kuris sujungs juodu išskyrusius metus.

Deividas žvilgtelėjo į žmoną ir nusišypsojo. Ji per klaupto atkaltę padavė jam ranką, jis spustelėjo. Šitas spustelėjimas tiek daug reiškė. Mirandai sudrėko akys.

– Neverk, mieloji. Juk ji dar neatėjo! – sušnibždėjo Deividas, o Miranda, šluostydamasi veidą nosinaite, kurią atsinešti dar užteko nuovokos, linktelėjo.

Tą akimirką girgžtelėdamos atsivėrė plačios medinės durys, Dorotė Dipvud užgrojo vargonais. Visa palyda atsistojo. Miranda pasilenkė apžiūrėti Henrietos – ta vilkėjo elegantiška perlais siuvinėta dramblio kaulo spalvos suknia, kurią Miranda jai buvo padėjusi išsirinkti „Catherine Walker“. Nuotaka slėpėsi po šydu, bet šypsena buvo matyti ir per jį. Ji ėjo įsikibusi į parankę tėvui, kurio veidas iš pasididžiavimo buvo nuraudęs. Mirandai į akis priplūdo tiek ašarų, kad ji vos beįžiūrėjo Gasą su Storma – tie su dviem Klerės vaikais bidzeno nuotakai iš paskos. Storma nešė ant kaspino pakabintą raudonų rožių rutulį, o Gasas rimtu ir susikaupusiu veidu laikė ją už rankos, žiūrėdamas, kad neužliptų Henrietai ant šleifo.

Henrieta žvilgtelėjo į Džeremį – tas vidury tako laukė nuotakos ir visas nušvitęs žiūrėjo, kaip ji pamažiukais eina artyn. Džeremis džiaugėsi, kad pačiam kalbėti nereikės, nes gerklę spaudė emocijų gumulas. Henrietos tėvas padavė jos ranką Džeremiui, ir jaunieji ilgai žiūrėjo vienas į kitą, stebėdamiesi tuo stebuklu, kuris juos atvedė iki šios akimirkos.

Miranda šalia pajuto kažin ką krustelint ir pasisukusi pamatė, kad Naidželas paėmė Keitei už rankos. Ta iš pradžių sustingo iš nuostabos, mat buvo pernelyg išdidi, bet po bažnyčią pasklidusi meilė stebuklingai paveikė ir ją, ir Keitė atlyžusi galiausiai leido nugriūti užtvaroms. Palydai susėdus, Mirandos žvilgsnis užkliuvo už raudonų „Louboutin“ batelių, kuriuos neseniai buvo nusipirkusi Londone. Ji pakraipė kojas, pasigrožėjo pakulnių aukščiu, batelių spalva ir elegantišku priekiu. Tam tikri malonumai niekuomet nenublanksta.

Pasibaigus ceremonijai, visi iš bažnyčios pasklido po saulėtą šventorių. Vaikai bėgiojo aplink antkapius, strykčiojo nuo vieno ant kito tarsi šilkinės varlės. Džeremis su Henrieta, sulipę į raudoną Džeremio traktorių, mojuodami nudardėjo į Hartingtono dvarą, kur Miranda palapinėje ant pievos buvo ištaisiusi pobūvį. Ponia Andervud vadovavo valgių ruošimui, o ponas Andervudas su Tobiu, naujuoju sodininku, rūpinosi svečių automobilių pastatymu.