Санта Монтефиоре - Sodininkas iš Prancūzijos

Miranda nukūrė per žvyruotą aikštelę, tolyn per laukinių gėlių pievą. Buvo vos pradedą lynoti, lengvučiai it pūkai lašeliai švelniai barbeno ant veido. Išvydus, kad Žanas Polis neišvažiavęs, stovi ant tiltelio ir žiūri į vandenį, jai išsyk palengvėjo. Pamatęs ją, tas nenusišypsojo, akys atrodė nuo nuovargio net raudonos, veidas pilkas.

– Kaipgi jūs laikotės? – sustojusi šalia, paklausė ji gaudydama kvapą.

– Aš perskaičiau knygą, – atsakė jis.

– Visą?

Miranda apstulbo. Ji pati užtruko daug mėnesių.

– Nemiegojau. – Jis palingavo galvą ir šiurkščia ranka persibraukė per ilgus plaukus. Miranda ant smakro pastebėjo pražilusius barzdos šerius. – Turėjau perskaityti iki galo. Regis, širdies gilumoje visuomet žinojau, kad ji mirusi. Todėl ir neieškojau. Aš bijojau.

– Ką ketinat daryti?

Miranda bijojo atsakymo, nors žinojo jį Žanui Poliui dar neprasižiojus.

– Grįžti į Prancūziją.

– O Pičė? – tyliai paklausė ji.

Jis truktelėjo pečiais.

– Nežinau. – Žanas Polis atrodė sumišęs. – Eivai vaikai visada buvo svarbiau nei bet kas kitas. Man turėtų būti taip pat.

– Norit pasakyti, su ja nesusisieksit?

– Negaliu. Gal ji nė nežino.

– Bet juk jūs jos tėvas. Pats sakėt – „dalelė tavęs ir dalelė manęs“.

Pirmąkart nuo tada, kai ji susipažino su Žanu Poliu, jis pasirodė neryžtingas.

Abu pajuto, kad ant upės kranto kažkas stovi. Moteris jau ėjo artyn, buvo apsivilkusi žydru kombinezonu ir baltais marškinėliais, jos ilgi garbanoti plaukai buvo vasarinio šieno spalvos. Žanas Polis sulaikė kvapą.

– Eiva, – aiktelėjo jis. – Negali būti.

Jaunoji moteris nusišypsojo ir nedrąsiai pamojavo.

– Žanai Poli, – sumurmėjo Miranda žavėdamasi moters veide atsispindinčia jo šypsena – kaip gražu. – Tai Pičė.

Ji prisiartino ir šypsena virto sumišimu.

– Žanai Poli, – tarė ji, – jūs manęs nepažįstat, bet…

– Aš tave pažįstu, – tarė jis. – Tavyje atpažįstu tavo motiną.

– Ir save, – pridūrė ji ir susidrovėjusi nusijuokė.

– Tu tiesmuka kaip motina, – nusprendė jis, žvelgdamas į jos bruožus, nekantraudamas visą aprėpti akimis.

– Turėjau laiko su tuo apsiprasti. – Ji pasisuko į Mirandą. – Jūs turbūt Miranda.

– Taip. Nė nežinot, kaip malonu su jumis susipažinti.

Jos apsikabino, tarsi būtų senos draugės.

– Savaitgalį mėginau jums prisiskambinti, bet niekas neatsiliepė. Tikiuosi, nieko blogo, kad ėmiau ir atvažiavau. – Ji apsidairė. – Niekas nepasikeitę. Atrodo nuostabiai.

– Eime vidun, – pakvietė Žanas Polis. – Pradeda lynoti.

– Aš gal geriau eisiu pas vaikus, – traukdamasi pasakė Miranda.

– Būtų malonu, jei prisidėtumėt prie mūsų, – tarė Žanas Polis.

Miranda pastebėjo, kad jo veidas atgavęs spalvą. Jis vėl atrodė gražuolis, akyse sužibo žiburiukai, kuriems neįmanoma atsispirti.

– Mielai prisidėčiau, nes esu smalsi. Bet manau, kad dabar dera palikti jus vienus. Turit apie daug ką pasikalbėti. Kai baigsit, gal galėčiau aprodyti sodus. Jie nuostabūs vien Žano Polio pastangomis.

– Taip, malonėkit, – nudžiugo Pičė. – Labai norėčiau pamatyti. Mama būtų laiminga matydama juos atgaivintus. Tai buvo jos gyvenimo darbas. Noriu jums padėkoti, Miranda.

– Už ką?

– Už tai, kad tai pasidarė įmanoma.

Mirandai iš džiaugsmo šoktelėjo širdis.

– Dėl manęs?

– Žinoma. Aš niekad nemaniau rasianti Poną Prancūzą. O jūsų dėka radau.

Ji pažvelgė į Žaną Polį ir nusišypsojo. Tas karštligiškai ieškojo žodžių. Pičė atrodė tokia panaši į motiną. Tokia tiesi, tokia atvira, tarsi būtų susitikusi ne su kokiu nepažįstamuoju, o su pažįstamu visą gyvenimą.

– Nesistebėkit, – pasakė ji, pamačiusi jį nustebusį. – Priprasti prie šios minties turėjau visus metus.

Miranda sodu parėjo namo. Aplinkui sodai skleidė magiją, tad ji jautėsi puikiai. Jos vieta čia. Ji laukė nesulaukė, kada galės žaisti su vaikais. Gal surengs iškylą, nuvažiuos prie senosios pilies. Gal pakvies kelis jų draugus arbatos. Ji parėjo namo. Storma su Gasu išvirto iš verandos, mat ant žvyro sustojo taksi. Pasisukusi ji pamatė Deividą, lipantį iš mašinos su lagaminu rankoje. Tas vilkėjo ne kostiumą, o džinsus ir žalius marškinėlius, atrodė sulysęs, bet gražus. Miranda nusišypsojo, bet turėjo palaukti savo eilės, nes į jo glėbį supuolė vaikai. Ir jų vieta čia, patenkinta pagalvojo ji, pagaliau.

Namelyje Žanas Polis pastatė ant viryklės prikaistuvį. Juodu susėdo prie virtuvės stalo, kaip prieš dvidešimt šešerius metus sėdėjo Eiva su Žanu Poliu. Bet šįkart reikėjo ne atsisveikinti, o kartu pradėti visiškai naują gyvenimą.

– Turiu tau tiek daug ką papasakoti, – prabilo Pičė, jos žalios akys blizgėjo nuo užplūdusių jausmų. – Nežinau, nuo ko pradėti.

– Pasakok apie savo motiną. Kaip ji mirė?

– Pradėkim šiek tiek iš toliau, kitaip pamesiu giją. Mielasis tėvelis – Filipas – maždaug prieš ketverius metus patyrė širdies smūgį, bet mes dar kurį laiką gyvenom čionai, nors jis ir lėtai sveiko. Mama rūpinosi juo kaip tikra slaugė. Atsisakė ieškoti pagalbos. Tu gi žinai, kokia ji. Jai slauga buvo nepertraukiamas darbas, bet tėčio sveikata ėjo blogyn. Didelė kliūtis pasidarė laiptai. Visi jai sakė, kad turim persikraustyti. Žinoma, jai plyšo širdis renkantis iš to, ko reikėjo Filipui ir ko reikėjo pačiai. Ji mylėjo šiuos namus ir sodus, be to, dabar žinau, kad taip ryžtingai laikėsi įsikibusi šios vietos dėl tavęs. Turbūt tikėjosi, kad vieną dieną atvažiuosi ir ją pasiimsi. Mes visi suaugę. Popė gyvena Londone, ištekėjusi ir turi vaikų. Arčis vedęs čilietę ir gyvena Valparaise. Angusas mažumą linkęs į bohemišką gyvenimą. Jis viengungis. Sėkmingai dirba istoriko darbą. Nepatikėtum.

– O tu?

– Aš taip ir nepalikau lizdo. Aš – sodininkė, – didžiuodamasi nusišypsojo ji.

– Nesistebiu, – mąsliai pasakė jis linguodamas galvą ir žiūrėdamas į stebuklą. – Jos nagai buvo trumpi ir nulūžinėję, delnai šiurkštūs kaip medžio žievė. Jis buvo tikras, kad duktė kvepia šlapia žole ir šienu. – Pasakok toliau, – paragino nekantraudamas išgirsti daugiau.

– Na, ji dar ilgai čia prabuvo, nors geriau būtų išsikrausčiusi. Galiausiai nebeliko kitos išeities. Mat aptiko mazgelį pilve. Paaiškėjo, kad tai piktybinis auglys. Mes persikraustėm į Kornvalį, nes mamytė visad mylėjo jūrą. Ji paskelbė parduodanti namus labai brangiai, kad neatsirastų pirkėjo. Buvo labai skaudu jų atsisakyti. Gal ji vylėsi, kad niekas jų nepirks ir ji galės vienądien grįžti. Tėtis sveiko, o mamos sveikata ėjo prastyn. Visa įvyko labai greitai. Jai nebedaug buvo likę. Dabar, perskaičiusi albumą, manau, kad vėžys buvo išraiška to širdies skausmo, kurį ji kentė tau išvažiavus. Jos sielvartas buvo toks gilus, kad nėra kaip apsakyti. Ji visus tuos metus laikė jį paslaptyje. Nesakė nė man, nors, būdama jauniausia, buvau jai artimesnė už kitus. – Pičė padvejojo, tada drovėdamasi pridūrė: – Be to, aš buvau tavo.

Lietaus lašams barbenant į langų stiklus abu žiūrėjo vienas į kitą ir suprato, kad nors ir buvo nepažįstami, dėl vieno kraujo ir siejančios meilės Eivai iškart pajuto bendrumą.

– Kada ji mirė? – paklausė Žanas Polis.

– Pernai pavasarį. Gegužės penktąją.

– O aš taip tikėjausi vėl ją pamatyti.

– Palaidojom nedidelės bažnyčios šventoriuje prie jūros. Ji turėjo būti palaidota čia, bet sakėsi nenorinti. Matyt, tai jai rodėsi nederama. Galbūt netaktiška tėčio atžvilgiu.