Санта Монтефиоре - Sodininkas iš Prancūzijos

– Manau, turėtum kuo greičiau kraustytis pas mane, kad iš mūsų sąjungos galėtume krautis kapitalą, – pasakė jis. – Be to, reikia sutvarkyti tam tikrus teisinius reikalus.

Ji nesupratusi suraukė antakius.

– Teisinius reikalus?

– Kelsim vestuves, Henrieta. Jei žinotum, kaip ilgai laukiau, kol tave radau, suprastum, kodėl nebenoriu gaišti. Aš tave myliu. Dabar galiu tai pasakyti. Myliu tave ir noriu su tavim dalytis savo gyvenimu. Galiu pasiūlyti apykvailių šunų ir pakriką ūkį, bandą melžiamų karvių ir didelį raudoną traktorių. Prašau tavęs, sakyk „taip“, nes kitaip nežinosiu, ką veikti su visais tais muiliukais!

XXXVII

Niekas neišlieka koks buvęs. Viskas galų gale pasikeičia. Net mes. Mirtis yra ne kas kita, kaip dar vienas pasikeitimas

Miranda rado Žaną Polį virtuvėje beruošiantį vakarienę.

– Atrodo skaniai, – pasakė ji žiūrėdama, kaip jis kepa antieną su svogūnais ir pomidorais.

– Kitąsyk darysiu dviem.

Žanas Polis smalsiai pažiūrėjo. Tada žvilgsnis nukrypo į iškarpų albumą. Staiga jis surimtėjo, tarsi tarp albumo puslapių būtų užuodęs Eivos pelenus.

– Mums reikia pasikalbėti, – išlemeno Miranda, nežinodama, nuo ko pradėti. – Ar galiu prisėsti?

– Žinoma.

Žanas Polis pažiūrėjo, kaip ji deda albumą ant stalo.

– Kas čia? – paklausė.

Bet ir taip žinojo. Rašyseną atpažino iš karto.

– Man atrodo, jis skirtas jums, – paaiškino ji. – Buvo čia, kai nusipirkom namą. Šis namelis buvo išsaugotas kaip šventovė. Stalas liko padengtas dviem, tarsi arbatą gėrę žmonės būtų ką tik pakilę ir išėję. Prisipažįstu, kad perskaičiau šitą knygą. Ir man plyšta širdis. Dabar žinau, kad jūs esat tas, kurį Eiva Laitli mylėjo, bet negalėjo turėti. Jūs – jos nepasiekiamas mylimasis, vyras, kurį ji vadino P. P.

– Ponas Prancūzas, – vos girdimu balsu atsiliepė Žanas Polis.

– Aš visai neseniai išsiaiškinau. Dabar man gėda, kad paėmiau šį albumą ir perskaičiau, ir kad atnaujindama namelį ištryniau jos prisiminimą. Regis, ji norėjo, kad pamatytumėt jį tokį, kokį palikot, tarsi nė nebūtumėt išvažiavęs. Manau, norėjo, kad pamatytumėt, jog niekuomet jūsų nepamiršo ir neišdavė. – Jis paėmė albumą ir perbraukė ranka per viršelį, tarsi popierius būtų švelni jos veido oda. Miranda nebegalėjo žiūrėti. Todėl pažvelgė pro langą – lauke temo. – Aš jai paskambinau, bet jos nebėra. – Ji nurijo gerklėje sustojusį gumulą. – Pernai mirė. – Šiuos žodžius ištarė pašnibždomis. Ir pamatė, kaip Žanas Polis susmunka krėsle. Miranda pakilo. Turėjo kuo greičiau eiti iš šito namelio. Negerai, kad ji čia, kišasi į jų meilę. – Man taip gaila, – sužiopčiojo ji. – Atleiskit, kad tai jums sakau aš.

Ašaroms ritantis skruostais ji išlėkė ir uždarė duris.

Miranda sustojo ant akmeninio tiltelio, širdis daužėsi taip, kad rodėsi, iššoks iš krūtinės. Norėjo pasakyti jam apie Pičę. Bet tai ne jos darbas. Perskaitys albumą ir pats sužinos. Jau gana ir to, kad pasakė apie Eivos mirtį. Pasaulyje nieko nėra svarbiau už meilę. Ji nuskubėjo taku namo, trokšdama priglausti vaikus ir įkvėpti šiltos, gyvos meilės.

Kai kluptelėjusi įžengė pro duris, kaip tik skambėjo telefonas. Ji puolė į darbo kambarį atsiliepti, bet tiesiant ranką aparatas nutilo.

– Po galais! – susikeikė Miranda.

Tarpdury išdygo ponia Andervud.

– Ant viryklės palikau jums vakarienę, – pasakė.

– Ar jūs pakėlėt ragelį? – paklausė Miranda.

– Ne. Nenoriu atsiliepti į jūsų asmeninius skambučius. Be to, yra atsakiklis, tiesa? – Miranda linktelėjo ir surinko 1571. Žinutės nebuvo. – Miranda, ar jūs gerai jaučiatės?

Ponia Andervud atrodė susirūpinusi.

– Taip, gerai. Tikėjausi, kad skambina Deividas.

Ponia Andervud supratingai palinksėjo.

– Juk bet kada galite jam paskambinti pati.

– Taip, – išsiblaškiusi sutiko Miranda. – Jūs tokia gera, kad savaitgalį juos maitinote. Nežinau, kaip atsidėkoti.

– Valgė it karaliai. Beje, Deividą reikia atpenėti. Jis pastaruoju metu labai sulyso. Numanau, kad sunkiai dirba.

– Taip. – Miranda jautėsi išsunkta ir pavargusi. Vos ne vos rado jėgų šnekučiuotis su ponia Andervud. – Gal pavalgysiu ir iškart gulsiu.

– Tai aš jau eisiu, – nusirišdama prijuostę tarė ponia Andervud.

– Dar kartą jums ačiū, ponia Andervud. Nežinau, ką be jūsų daryčiau.

– Neabejoju, kad išsisuktumėt, – užjaučiamai nusišypsojo ji ir paliko Mirandą vieną.

Kai ponia Andervud išėjo, Miranda užbėgo viršun pabučiuoti vaikų. Jie ramiai miegojo savo jaukiuose kambariuose, įsikniaubę į pagalves. Ji įkvėpė miegančių vaikų kvapo, pasitrynė nosimi į plaukus ir tylomis padėkojo Dievui, kad jai dovanojo vaikus ir meilės palaimą.

Išsimaudžiusi karštoje pušimis kvepiančioje vonioje, miegamajame pavalgė. Ponia Andervud buvo išvirusi skanios sriubos iš kvapiųjų moliūgų ir batatų. Miranda gulėdama lovoje žiūrėjo televizorių, susirado jau matytą „Zeinfeldo“ seriją. Ji turėjo pamiršti albumą ir Žaną Polį, nukreipti mintis į ką nors kitą. Baigė valgyti sriubą, pažiūrėjo „Zeinfeldą“ iki pabaigos, tada išjungė šviesą ketindama miegoti. Suskambėjo telefonas.

– Aš tave myliu, Miranda.

Skambino Deividas. Miranda pajuto siūbtelint palengvėjimo bangą.

– Ir aš tave myliu, – pratarė slopiu balsu.

Deividas neteko žado. Jis tikėjosi kur kas įnirtingesnio mūšio.

– Myli? Aš to nenusipelnau.

– Pradėkim iš naujo, – pasiūlė ji. – Pamirškim, kas buvo, ir pradėkim iš naujo.

– Aš niekuomet sau neatleisiu, kad tave įskaudinau.

– Užtat aš galiu tau atleisti, ir atleisiu. Noriu gyventi toliau.

– Dabar suprantu, kad tu ir vaikai esate svarbiausi. Dėl nieko neverta rizikuoti šeima. Tai visa, ką mes turim.

– Deividai, mums reikia daugiau būti kartu.

– Na, aš svarsčiau… Ketinu išeiti iš darbo Sityje.

– Ką? – Miranda apstulbo. Ūmai visiškai išsibudinusi, atsisėdo. – Ką veiksi?

– Nežinau. Gal rašysiu apie blusos gyvenimą. Sityje uždirbami pinigai, bet ten nėra gyvybės. Savo padariau. Sunkiai dirbau. Metas džiaugtis derliumi, tai yra tavimi, Gasu ir Storma. Šias savaites turėjau laiko pagalvoti. Mes visa šeima turėtume išeiti ilgų atostogų. Aš nenoriu siųsti vaikų į internatą. Noriu, kad jie būtų namie, kur galėčiau jais džiaugtis. Kam turėti vaikų, jei išsiunti juos iš namų?

– Tu labai daug galvojai. – Miranda buvo sužavėta. – Gasas apsidžiaugs.

– Jis jau apsidžiaugė. Aš jam pasakiau. Žinai, mudu pasikalbėjom kaip vyras su vyru.

– Šit kaip.

Miranda pajuto, kaip suplastėjo paširdžiuose. Jis kalbėjo kaip ankstesnysis Deividas, kurį ji įsimylėjo.

– Dabar mudu vienas kitą suprantam.

– Grįžk namo, mielasis. Aš pasiilgau.

Jis sunkiai atsiduso. Ilgai užtruko, kol susitvardė.

– Tai patys mieliausi žodžiai, kokius tik esu girdėjęs.

Kitą rytą Miranda pabudo jausdama keistą gumulą galugerkly. Ji pažvelgė pro langą. Dangus buvo pilkas, debesys stori ir sunkūs, sodai dunksojo apšviesti liūdnos šviesos. Vėjas nepūtė. Kažin ko trūko. Kažin kas buvo ne taip. Ji paskubomis apsirengė – apsimovė džinsus ir užsimetė medvilninį megztuką. Vaikai, džiaugsmingai aptarinėdami dienos planus, virtuvėje pylėsi į dubenėlius dribsnių.

– Tuoj grįšiu! – šūktelėjo ji bėgdama per vestibiulį.

Gasas žvilgtelėjęs į seserį susiraukė, ta tik gūžtelėjo pečiais. Jų tėvai – tikri keistuoliai.