Санта Монтефиоре - Sodininkas iš Prancūzijos

– Aš jus palieku, – tarė ponia Andervud, kulniuodama durų link. – Desertas bus garintas pudingas. Pašaukit, kai norėsit.

– Jūs pasamdyta! – sušuko Deividas jai pavymui.

– Žinau, – atsakė ji susijuokusi. – Malonu grįžti.

– Ponia Andervud, – pašaukė Miranda.

Vyresnė moteris sustojo tarpdury.

– Klausau.

– Koks jūsų vardas?

Ji išsitiesė.

– Andervud, – atrėžė. – Visi mane vadina ponia Andervud.

– Tikrai gi, – sušnekėjo Miranda, pasijutusi kvailai.

– Praneškite, kai norėsite valgyti pudingą, – šypsodamasi pakartojo virėja. – Sirupo putėsiai būdavo pono Laitlio gardėsis.

Po pietų Deividas patenkintą žvilgsnį įbedė į žmoną. Niekas kitas taip nesužadindavo jam noro mylėtis, kaip pilvas, prikimštas gero maisto. Jis persibraukė rankomis per plaukus, atsilošė.

– Vaikai, gal norėtumėt pažiūrėti įrašų?

Miranda susiraukė. Argi jis neuždraudė Gasui žiūrėti televizoriaus?

– Mudviem su mama norėtųsi popietinio pogulio.

Surauktas Mirandos veidas pražydo šypsena. Gasas stryktelėjo nuo kėdės.

– Tik žiūrėk man, kad įjungtum ką nors, kas patinka Stormai! – šūktelėjo Miranda jiems dumiant į žaidimų kambarį.

Deividas paėmė žmonos ranką.

– Ką apie tai pasakysi, ponia Kleiburn?

– Ką čia bepasakysi, – atsakė Miranda, apglėbdama jo ranką. Ją užliejo šiltas jausmas dėl atsinaujinusio jųdviejų ryšio.

– Kaip reikiant padirbėjai, mieloji. Suradai virėją ir sodininką. Prieškambaryje pleška židinys, vaikai patenkinti. O dabar gali patenkintą padaryti mane.

Deividas atsistojo ir išsivedė ją iš kambario.

– Vargu ar Andervudas yra tinkamas sodininkas, – sumurmėjo Miranda, kai jie įėjo į prieškambarį.

– Kuriam laikui tiks. Galės kūrenti ugnį ir deginti lapus. Be to, dabar ruduo. Rudenį nėra daug ką veikti.

– Visi tik ir kalba, kad šitas sodas buvo gražiausias Anglijoje. Imu jaustis taip, tarsi mes jo neprižiūrėdami darytume baisią nuodėmę.

– Mieloji, gi čia tik sodas. – Deividas nusivedė ją viršun į šeimininko miegamąjį. – Verčiau eikime prie svarbaus reikalo, kol man neišvažiavo traukinys į Londoną.

Gasas su Storma, susėdę prieš televizorių, žiūrėjo „Auklę Makfi“. Šį filmą jau buvo matę, ir daug kartų, bet jis buvo vienintelis DVD, patinkantis abiem. Storma atkreipė dėmesį, kad per pietus Gasas buvo labai jau ramus, sakytum slapstytų saldžią paslaptį. Brolis nenustygo ant sofos, jo žvilgsnį nematomas magnetas vis trukčiojo lauk. Po kurio laiko Gasas pareiškė, kad televizorius jam atsibodęs ir jis einąs į lauką.

– Ar galiu eiti kartu? – paklausė Storma, bet ne todėl, kad norėjo su juo žaisti, o todėl, kad nuo Gaso trenkė kažin kokia paslaptim.

– Ne, – atkirto jis. – Aš noriu žaisti vienas.

– Argi gražu? – pasipiktino ji. – Tu bjaurybė!

– O tu – mažvaikė.

Jis atsistojo ir išdrožė iš kambario. Storma minutę palaukė, tada nusekė įkandin.

Gasas pamatė, kad ponios Andervud automobilio nebėra, vadinasi, nebėra ir Reindžerio. Jis nuliūdo. Šuo buvo geras kompanionas. Tiesą sakant, nuostabus kompanionas tam, kuris mėgsta žaisti vienas. Jis ne toks kvailys kaip Čarlis. Gasas lauku pasileido prie tiltelio. Debesys buvo išsisklaidę, švietė saulė, ji gaudė raibulius upėje ir tie nuo spindulių žaižaravo. Oras maloniai kvepėjo šlapia žeme ir lapais, vėjelis neįtikėtinai sušilo. Nuskuodęs prie savo slaptojo namuko, Gasas įlipo vidun.

Storma žiūrėjo iš tolo. Šitoje sodo pusėje dar nebuvo buvusi. Ant žolės ir lapų virpantiems lašams stebuklingai atspindint šviesą, vieta atrodė laukinė ir kerinti. Storma pažiūrėjo, kaip brolis pradingsta namelyje, valandžiukę pastoviniavo dairydamasi aplinkui. Akmeninis tiltas jai patiko – priminė tiltelį iš „Mikės Pūkuotuko“. Persisvėrusi per turėklą, ji įsistebeilijo į vandenį. Apačioje tarp vandens augalų pamatė žvirgždą ir akmenis. Parūpus, ar vandenyje yra žuvų, nusprendė paprašyti mamos tinkliuko, kad galėtų kokią sugauti. Paskui dėmesį vėl sutelkė į namelį. Gasas ilgokai ten užsibuvo. Ji žinojo: pamatęs ją atsekant iš paskos, brolis įtūš. Mergaitė kramtė nagus ir ilgesingai dairėsi į namelį, vildamasi, kad gal Gasas išeis. Bet tas nėjo. Kažin ką ten veikė. Pamažu ji patraukė namelio link.

Storma dirstelėjo pro langą, žiojintį kairėje nuo priekinių durų. Tas jau buvo nutrintas Gaso rankove, tad ji galėjo pažiūrėti vidun. Apmetusi akimis kambarį, aiktelėjo. Aiškiai matyti – šičia kažkas gyveno. Vis stipriau plakančia širdimi ji pirštų galais nusėlino prie lango kitapus durų. Stumdama šalin ilgus gebenės ūsus, kad galėtų žvilgtelėti vidun, pagalvojo, kad čia, manding, Snieguolės namai, o gal Auksaplaukės, ir jau vaizdavosi, kaip su savais kastuvėliais išnyra septyni nykštukai, o gal anava viršutiniame aukšte snaudžia trys meškos.

Staiga iš už kampo išniro Gasas.

– Ką čia darai? – griežtai paklausė jis. – Tai mano namas!

– Ne, ne tavo, – atšovė Storma traukdamasi nuo lango.

– Sakiau tau, kad noriu žaisti vienas.

– Betgi aš neturiu su kuo žaisti.

Atstumta Gaso, Storma pasijuto taip, lyg jai kas būtų šėręs per veidą. Skruostai užsiliepsnojo, akys sužvilgo nuo ašarų.

– Na ir puiku!

– Aš noriu vidun.

– Negalima.

– Kodėl?

– Todėl, kad vidun gali lipti tik berniukai, be to, tu nežinai slaptažodžio.

– O kas yra slaptažodis?

– Matai, net nežinai, kas tai.

– Tu nedorėlis.

– Tai eik ir pasriūbauk mamytei.

Storma pradėjo kūkčioti. Gasas abejingai žiūrėjo.

– Tu man ne brolis! – išpyškino ji. – Aš tavęs nekenčiu!

Tada nusisuko ir pasileido bėgti palei krantą, nepastebėdama akmeninio tiltelio, kuris ją būtų parvedęs namo.

V

Akmeninis tiltelis saulei leidžiantis. Gintarinė šviesa, raibuliuojanti lygiame upės paviršiuje

Gasas pažiūrėjo, kaip ji nubėga, ir grįžo į namuką. Jis siuto, kad Storma sužinojo jo paslaptį, bet kartu graužė nerimas, kad sesuo ne grįžo tiltu, o palei upę pasileido į nepažįstamą teritoriją. Londone mama jų niekuomet nepaleisdavo iš akių. Parke, vos tik dingus už krūmo, šaukdavo, kad išlįstų, balsas būdavo persimainęs iš baimės. O dabar Storma bastosi viena. Gasas jautė kaltę. Jei kas atsitiks, kaltas bus jis. Bet nerimas neilgai tegraužė. Jis pradėjo apžiūrinėti antrą aukštą, palėpę, kur glaudėsi pora miegamųjų ir vonia. Pro langus švietė saulė, ir nuo jos spindulių Gaso žingsnių sukeltų dulkių ruoželiai žvilgėjo tarsi žėručiai. Buvo šilta ir ramu, ore tvyrojo kaži kas stebuklingo. Pamiršęs Stormą, jis įžengė į pirmą miegamąjį.

Storma, garsiai raudodama, dūmė palei upę. Ji nekentė Gaso, nekentė kaimo, naujosios mokyklos, nekentė ir naujųjų namų. Norėjo atgal į Londoną, į savo senąjį miegamąjį, į mokyklą, kur turėjo daugybę draugų, ten, kur viskas buvo jauku ir pažįstama. Veikiai ji pribėgo tvorą. Kitapus plytėjo karvių ganykla. Išsigandusi, kad čionai gali būti ir bulius, ji pasirėmė į vartus ir įsikvempė į rankovę; vilnonis paltas ašaras gėrė tarsi kempinė.

Staiga ji pasijuto stebima. Išgirdo kanopų šliurksėjimą purve ir tylų šnarpštimą – pamažu artinosi žvilgančios juodos karvės. Jei Storma būtų buvusi Gasas, būtų pamėginusi jas išgąsdinti, bet ji išsigando pati. Pakėlė akis, tačiau sukrutėti nedrįso. Karvės už vartų susispietė pusračiu, stūmė viena kitą pirmyn, jų didžiulės akys blizgėjo ir smalsavo. Panorėjusios jos tikrai išverstų vartus.