Санта Монтефиоре - Sodininkas iš Prancūzijos

Jis nebeleido baigti – nutildė ją bučiniu.

– Ššššš… Nepamiršk savo svarbiausio kliento!

IV

Vaisių svarinama laukinė obelis

Miranda pabudo vidury nakties. Deividas, greitai užsnūdęs, miegojo ant pilvo. Ji kurį laiką žiūrėjo, kaip kilnojasi nugara, apšviesta pro tarpą tarp užuolaidų besismelkiančios sidabrinės mėnesienos. Gulėdamas čia pat, šalimais, jis atrodė tarsi svetimas, tolimas, nepasiekiamas. Ji lyg ir juto kūno šilumą, bet vis dėlto Deividas buvo toli toli. Rodėsi, juodu daugiau nebesusiję, sakytum juos skiriančios mylios būtų išskyrusios ir sielas. Klausydamasi virš namų stogo švilpaujančio vėjo, Miranda juto vienatvės gėlą – gėlą, kurią, būdama užsiėmusi, paprastai užslopindavo. Palūkuriavusi išlipo iš lovos, užsimetė chalatą ir nutipeno į savo drabužinę. Uždariusi duris, įsijungė šviesą. Drabužinė, atrodanti it jauki parduotuvė su raudonmedžio lentynomis ir komodomis, buvo tas kambarys, kurį Miranda ypač nekantravo įrengti – ištisa patalpa bus paskirta jos drabužiams. Nūn suknelės ir kostiumėliai, tvarkingai sukabinėti ant medinių pakabų ir suskirstyti pagal sezonus ir progas, atrodo lyg atleistieji iš darbo. Ji karčiai nusijuokė. Kokios dar progos? Čia nėr kur eiti. Nėra draugių. Draugės Londone, ir tos ima pamiršti, kad jos esama.

Miranda vieną po kitos traukė sukneles, ilgesingai jas apžiūrinėdama. Pati su savim kalbėjosi: „Tu, mieloji mažyle „Dolce“, su „Celine“ rankine ir „Jimmy Choo“ bateliais labdaros pokylyje Dorčesteryje ir per Deivido keturiasdešimtmečio pobūvį atrodei pritrenkiamai. Mudvi privertėme visus atsigręžti. O tu, „Tulah“ kostiumėli dailučiais pečiais ir ilgomis klešnėmis, kaip tu su „Louboutin“ aukštakulniais ir „Anya Hindmarch“ rankine mane gelbėdavote per merginų pietus Naitsbridže ir Heiveno krūties vėžio komiteto susirinkimus. Tu, juodoji „Prada“ suknelyte, kokią privalo turėti kiekviena moteris, nenusižengianti madai, su dėžių dėžėmis rinktinių batelių ir veik neliečiamų rankinių nūn snopsai kaip kokia buvusio mano gyvenimo pamėklė. Londone aš visuomet jausdavausi kerinti. Visuomet savimi pasitikėdavau. Šičia, Hartingtone, nykstu. Nė nebežinau, kas aš. Netenku tapatybės jausmo.“

Vis labiau gailaudama, ji pradėjo atvožinėti batų dėžes, traukė batelius, kilnojo juos ir vartė rankose nelyginant juvelyras, šviesoje apžiūrinėjantis deimantus. Jai dar tik trisdešimt treji, o jausmas toks, lyg gyvenimas būtų pasibaigęs. Žvilgtelėjusi į atspindį veidrodyje, ji pakraupo – vienos gyslos. Jaunystės rausvumo, kurio jai buvo pavydima, nebėr – po akimis melsvai pilki ratilai, oda išblyškusi, pageltusi. Ji turi susiimti. Atsipeikėti. Išsijudinti, imti bendrauti su žmonėmis, pasikviesti draugių praleisti savaitgalio. Negalima sau leisti skęsti savigailoje, taip Deividas praras susidomėjimą. Pagalvojusi, kad galėtų šį tą nusipirkti iš „Ralph Lauren“ savo stilingajai kaimiškai spintai, Miranda atkuto, bet paskui susiprotėjo, kad nėra kam palikti vaikų. Jeigu tik dienelei ištrūktų, Bondo gatvė ją tikrai atgaivintų. Tie, kurie mano, kad laimės už pinigus nenupirksi, tiesiog nežino, kur apsipirkti, prisiminė ji ir kreivai šyptelėjo, tada išjungė šviesą ir vėl atsigulė. Deividas parpė, apie žmonos nelaimingumą ničnieko nenutuokdamas.

Kitąryt Gasas, maklinėdamas po kiemą, išvydo ant žvyro stovintį seną fiatą. Smalsiai nužvelgė automobilį. Tas buvo aprūdijęs, purvinas, blyškūs pilkšvi dažai luposi. Ant užpakalinės sėdynės pūsdamas į langus garą tupėjo spanielis. Gasas pabarbeno į stiklą. Šuo suvizgino uodegą. Įdomu, kieno jis. Kai vaikis atsitraukė, šuo puolė loti.

– Nutilk, tu kvailas šunėke! – užriko Gasas.

– Ką tu vadini kvailu šunėku? Tikiuosi, ne mano Reindžerį.

Gasas apstulbo – priekinėse jo namų duryse įsisprendusi į plačius klubus, susmeigusi į jį primerktas akis stovėjo keista moteriškė.

– Tai tu būsi jaunikaitis Gasas, – tarė ji mįslingai linguodama galvą.

Jos smakras buvo kampuotas kaip lopeta. Berniukas instinktyviai pajuto, kad su šita moterimi geriau nesipykti.

– Girdėjau, esi peštukas.

Ir kažin iš kur ji žino. Moteris žvilgtelėjo į suglumusį veidą ir atlyžo.

– Paleiskim Reindžerį palakstyti. Kitaip visi mano mašinos langai apmiglos. – Ji laipteliais nulipo prie automobilio. – Daryk dureles, vaikine, jos neužrakintos.

Gasas padarė kaip liepiamas, ir Reindžeris iššoko iš susijaudinimo vizgindamas uodegą, stryktelėjęs pasveikino šeimininkę.

– Kas jūs? – paklausė Gasas žiūrėdamas, kaip ji įgudusiomis rausvomis rankomis švelniai glosto gyvūną.

– Ponia Andervud. Šiandien ruošiu tau pietus, jaunasis šeimininke Gasai. Bus patiekta kepta ėriuko koja, bulvių iš mano daržo, pupelių, žirnių ir morkų. Atrodo, tavo skruostams reikia įgauti mažumytę spalvos. – Gasas juos pasitrynė. – Augantiems vaikinams, tokiems kaip tu, reikia daržovių. Bėk, Reindžeri, palakstysi aplinkui! – Šuo kaip liepiamas šuoliais pasileido į lauką prie upės. – Čia būdavo nuostabi laukinių gėlių pieva. – Moteris atsiduso ir palingavo galvą. – Pamačius, kuo ji pavirto, ponią Laitli ištiktų priepuolis.

Gasas, palikęs Reindžerį lakstyti po valdą, kuri, atrodė, jam buvo pažįstama, nusekė paskui ponią Andervud namo. Prieškambarį tvindė kepamos mėsos kvapsnis, tad pilvas sugurguliavo.

– O aš maniau, kad tokia šeima kaip jūsiškė bus bažnyčioje, – tarė ponia Andervud koridoriumi eidama į virtuvę. – Aš pati tai būčiau ten, jei nebūčiau čia. Negaliu pasakyti, kad esu didelė pastorės Bili gerbėja. Man patiktų, kad Dievui atstovautų vyras. Toks, į kurį galėčiau pagarbiai žiūrėti. Pagaliau juk Jėzus buvo ne moteris, tiesa? Jei būtų buvęs ji, niekas jo nebūtų net pastebėjęs.

Gasas, tik pusiau klausydamasis moteriškės tauškalų, smalsavo, ką ji kepa.

Miranda, nutūpusi ant aukštos kėdės virtuvėje, skaitė laikraščius. Ruošiamo valgio kvapas atviliojo ir ją. Ji buvo gerai nusiteikusi. Ponia Andervud prie viryklės tiko. Atrodė taip, kaip ir turi atrodyti virėja: didelė, stora ir energinga, nors Miranda nesusilaikė mintyse nepagailėjusi jos vyrelio, kuris, išskyrus pilvą, tebuvo pusė ponios.

– Reindžerį paleidom palakstyti, – pasakė ji mazgodamasi rankas plautuvėje. – Dabar jis jau upėj.

– Skaniai kvepia, ar ne, Gasai? – paklausė Miranda. – Ponia Andervud šiandien mums ruošia valgį, o ponas Andervudas ketina padėti sode.

– Gal jis ir senas, Miranda, bet stiprus kaip jautis, – patikino ponia Andervud.

Miranda pastebėjo, kad virėja ją vadina vardu, nors pati kreipėsi „ponia“. Nei šis, nei tas, bet nieko nepadarysi. Aiškiai matyti, kad ponia Andervud yra moteriškė, pratusi elgtis kaip tinkama, o Miranda pagal amžių jai tiko į dukteris.

– Kur tėtis?

– Svetainėje. Neik ir neįkyrėk, jis skaito laikraščius.

– Ar galiu pažiūrėti „Žiedų valdovą“? – pasiklausė Gasas.

– Ne, mielasis. Juk žinai, tėtis sakė, kad negalėsi žiūrėti savaitę. Ko neini į lauką? Gi nelyja.

– Nėr ką ten veikt?

– Nėr ką veikt? – aiktelėjo ponia Andervud. – Kaime?

– Kur Storma? – nusiminęs paklausė Gasas.

– Žaidimų kambary.

Jis susigrūdo rankas į kišenes ir išdūlino.

Poniai Andervud teko prikąsti liežuvį. Ji nebuvo tokia gera Mirandos pažįstama, kad būtų galėjusi jai porinti, kaip užimti savo vaikus. Šitokiuose žemės plotuose – galybė veiklos. Vargšiukai londoniečiai, svarstė ji sau, reikia juos mokyti linksmintis kaime. O žiūrint į motiną, kuri vėl įniko į laikraščius, anaiptol neatrodo, kad ji šito imsis.