Санта Монтефиоре - Sodininkas iš Prancūzijos

– Kas yra, mielasis? – paklausė ji, prisispaudusi sūnų.

– Nežinau, – galiausiai pralemeno jis prikimusiu balsu, šnopuodamas. – Nenoriu į internatą.

Miranda nieko daugiau nebegalėjo padaryti. Palaikė sūnų apkabinusi, kol tas aprimo, vėl paguldė į lovą, pabučiavo į kaktą ir išjungė šviesą. Gasas bemat užmigo; jam ilsintis blyškus veidas staiga tapo meilus ir nekaltas. Ji valandėlę dar pažiūrėjo, pasistebėdama, kodėl gi jai tekęs toks rūpesčių keliantis vaikas. Nė sekundės nesusimąstė, kad pati irgi gali būti kai kuo dėta.

Deividas išsimaudęs apsimovė žalsvai rusvas kelnes, apsivilko žydrus „Ralph Lauren“ marškinius. Jo būta išvaizdaus, juodais žvilgančiais plaukais, įdegusia oda, ilgų blakstienų įrėmintomis tamsiai mėlynomis akimis, kurios bent kiek mažiau vyriškame veide būtų atrodžiusios perdėm jau moteriškos. Buvo stiprus ir raumeningas, nes kas rytas treniruodavosi sporto salėje po biuru. Taip pat tuščiagarbis. Mėgdavo gražiai rengtis, tepdavosi brangiu losjonu po skutimosi ir be perstojo rūpinosi plaukų slinkimu. Jis buvo savimi pasitikintis vyras, uždirbęs krūvą pinigų Sityje, vedęs gražuolę, nusipirkęs didžiulį namą kaime ir dar investavęs į butuką Kensingtone. Deividas turėjo visa, kas priklauso: puikią šeimą Dorsete ir puikią meilužę Londone. Du atskirus gyvenimus. Viskas buvo taip, kaip ir turi būti. Jis jautėsi tik darąs, ką daryti turi teisę visi vyrai. Mylėjo žmoną, meilužės nemylėjo. Bet negi žmona galėtų viltis, kad jis kiaurą savaitę laikysis celibato. Gi čia sandoris, savaime suprantama. Jai – namai kaime, jam šilta lova Londone, ir nė vienas nenuskriaustas.

Miranda apačioje baigė ruošti kepenėles. Padengė stalą dviem ir laukė išnyrant vyro. Deganti žvakė dabar pasirodė perdėm teatrališka, tad ją užpūtė ir atidėjo į šalį. Kokia neteisybė, mąstė ji sau. Verdi, plauni indus, kuopi namus, rūpiniesi skalbimu, kartą per savaitę dumi į Seinsberį apsipirkti, prižiūri vaikus, negana to, turi darbą. Deividas teturi darbą. Jam nereikia galvoti apie nieką kitą, tik apie save.

– Velniai griebtų, – sumurmėjo ji ir prisipylė trečią taurę vyno. – Manęs jis tarsi nė nebepastebi.

Deividas į virtuvę įžengė geros nuotaikos. Miranda buvo mažumą apsvaigusi. Jis įsidėjo valgio, prisėdo.

– Mieloji, šįvakar tau teko tiek rūpesčių. – Jis vertinamai nužvelgė žmoną. – Aš turiu labai gražią pačią.

Jos nuotaika pakilo nelyg siūbtelėjusi liepsna.

– Ačiū. Papasakok man apie Londoną, kad tavo dėka galėčiau ten pagyventi!

– Viskas taip pat, kaip palikai, tik šalčiau, – numykė jis.

Miranda nurijo kartėlį ir pareikalavo išsamesnio atsakymo:

– Su kuo daugiausia leidai laiką?

– Su tais pačiais, kai jo turėdavau. Šią savaitę biure kasdien prabūdavau iki dešimtos. Aš nusivaręs nuo kojų.

– Kaip laikosi Blaita? – Čelsyje nuvedusi Gasą į dziudo treniruotę Miranda netikėtai sutiko mokyklos laikų draugužę. Metų metus viena kitos nemačiusios, jiedvi vėl suartėjo, mat Miranda padėjo jai ištverti skaudžias skyrybas. – Vis mėginu jai prisiskambinti, bet visuomet atsiliepia atsakiklis. Va kas nutinka, kai persikraustai į kaimą – visos draugės tave pamiršta!

– Ji tavęs nepamiršo. Blaita užsiėmusi su teisininkais ir sąskaitininkais, pati pagalvok. Tiesą sakant, daviau jai šiokį tokį patarimą, – pompastiškai pareiškė Deividas, iškėlęs šakutę. – Pasakiau, kad su skyrybomis turi būti dorojamasi kaip su verslu. Ji – pati sau svarbiausia klientė. Turi sudaryti sau kuo geresnį sandorį. Nėra ko tikėtis, kad viskuo už ją pasirūpins teisininkas. Jis gi nežino, ko ji nori. Galvoja tik apie tai, kaip išpešti kuo daugiau pinigų jai, tai yra kuo daugiau komisinių sau. Gal ir yra geriausias visame mieste, bet vis tiek reikia pasakyti, ko nori. Liepiau susidaryti sąrašą. Tai paskutinis šansas. Kai užversi duris, bus po viskam. Juk nebegrįši prašyti to, ko nesivargini paminėti dabar. Jam atiteks viskas, o Blaita graušis, kad taip delsė.

– Ar ji tavęs paklausė?

– Sakyčiau, taip. Bėda, kad ji perdėm emocionali, per medžius nemato miško. Šiuo metu tetrokšta išsilaisvinti. Aš pasakiau, kad pinigai reikalingi, bent jau sūnaus labui. Ko jai reikia, ji žino. O aš džiaugiuosi galėdamas padėti. Vis tiek niekuomet nemėgau jos vyro. Tikras šiknius!

– Baisu, kiek mūsų draugų skiriasi, – atsiduso Miranda. – Kai apsitvarkysim, būtų gerai pasikviesti Blaitą su Rafaeliu praleisti savaitgalio. Rafaelis mielas mažius, gal padarytų gerą įtaką Gasui. Taip ir būna, a? Po krūvos metų susitinkam, išsiaiškinam, kad mudvi – kaimynės, o tada aš persikraustau čia. Berniukai buvo vos pradedantys pažindintis.

– Gasas net nespėjo įkąsti Rafaeliui.

– Palūkėkim, Gasas apsipras.

Mirandos veidas beregint apsiniaukė. Gaso bėda, atrodo, niekur nedings.

– Kaip manai, gal turėtume į ką nors kreiptis? – paklausė ji.

– Į psichiatrą? – pasibaisėjo Deividas.

– Na, į vaikų psichologą.

– Lįsti prie savo sūnaus leisiu tik per savo lavoną. Gasui nieko baisaus. Nieko tokio, ko negalėtų ištaisyti internatinė mokykla.

– Bet iki jos dar beveik metai, Gasas į ją nenori.

– Toks amžius. Jis išaugs. Miranda, tau tereikia kontroliuoti. Tu čia visą savaitę viena. Viskas priklauso nuo tavęs.

– Numanau, kad dabar liepsi man dorotis su šeima kaip su verslu. Mano svarbiausias klientas – Gasas, – nusišaipė ji.

– Ne, mieloji, jis – verslas, – kuo rimčiausiai pataisė Deividas. – Tavo svarbiausias klientas – aš.

Pažiūrėję žinias, juodu atsigulė. Deividas sėdomis skaitė „Economist“, o Miranda, apgirtusi ir nusikamavusi, susirietė į kamuoliuką ir užsimetė ant akių pagalvę, kad nespigintų; ji buvo pratusi miegoti viena. Juodu nesimylėjo. Deividas nebandė, o ir Miranda, nors užsigavusi, kad vyras po ištisos savaitės skyrium jos negeidžia, galiausiai atsipūtė.

Kitą rytą Storma viena žaidė savo kambaryje, o Gasas, nebeturėdamas teisės žiūrėti televizoriaus, išsliūkino į mišką spęsti spąstų nieko blogo nenujaučiantiems žvėreliams. Deividas, pusryčių šlamšdamas Mirandos patiektus kiaušinius, kumpį ir skrebučius, skaitė laikraščius. Ji ruošėsi pokalbiui su sodininku.

– Tu irgi norėsi su juo susitikti? – pasiteiravo ji Deivido, bet šis neatitraukdamas akių nuo „Telegraph“ atsakė, kad tai – jos sritis.

– Vidaus politikos ministrė esi tu, – pajuokavo.

– O tu kas toks? – paklausė Miranda, pyktelėjusi, kad vyrui šitaip neįdomu.

– Aš – ministras pirmininkas, – paaiškino Deividas. – Jei norėsi išgirsti kitą nuomonę, su džiaugsmu ją išdėstysiu. Bet jei ne, mieloji, visiškai pasikliausiu tavo sprendimu.

Išsiuntusi vyrą paragauti Keitės kavos, Miranda laukė darbo kambaryje. Buvo pervargusi, nes viską turėjo daryti viena. Kokią armiją statybininkų ir apdailininkų ji buvo atsiboginusi į Hartingtoną, kad šitą namą paverstų savo svajonių namais! Deividas leido žmonai namus įrengti taip, kaip ji geidė, – geras jos skonis buvo viena iš priežasčių, kodėl ją vedė, – ir pareigingai, nesipriešindamas apmokėdavo sąskaitas. Iš jos, kaip vidaus politikos ministrės, buvo tikimasi jam ir vaikams pastatytų namų. Deividui nė į galvą nešovė mintis išlįsti iš prašmatnaus kabineto padėti. Miranda susizgribo, kad juodu niekuo nebesidalija. Vaikai – ir tie virto jos jurisdikcija, mat jis – ministras pirmininkas, virvutes tampantis lėlininkas.

Šitaip besvarstant apie savo santuokos būklę, sučirškė durų skambutis, ir Miranda nuskriejo prieškambariu. Giliai įkvėpusi pasimeldė, kad ponas Andervudas būtų tobulas sodininkas, o kad jau užmezgė ryšį su Dievu, dar pridūrė, kad iš paskos galėtų sekti ir virėja su valytoja. Atidariusi duris išvydo į gnomą panašų vyrą su ruda striuke ir rudomis kelnėmis, ant vešlios garbanotų pražilusių plaukų kupetos užsimaukšlinusį tvido kepurę. Šis, pamatęs ją, tučtuojau nusitraukė kepurę ir priplojo ją prie liemenės.