Санта Монтефиоре - Sodininkas iš Prancūzijos

– Aš nustojau laikytis dietos, – paaiškino. Tai buvo netiesa, bet jau geriau apsimesti, kad nerūpi. – Gyvenimas pernelyg trumpas.

Nors Henrieta buvo trisdešimt aštuonerių, vos septyneriais metais jaunesnė už Keitę, ta motiniškai apglėbė Henrietos plaštaką.

– Klausyk, juk žinai, kaip tave gerbiu, bet jei nieko nesiimsi, gyvenimas netrukus pavirs pragaru. Tu gi daili moteris. Jei numestum kokį stoną, turėtum daugiau šansų susirasti vyrą. Nemalonu tai sakyti, – pridūrė ji purkštaudama, – bet apkūnių vyrai kratosi. Mėsos kalnas – tiesiog nepatrauklu. Galiu taip kalbėti, a? Juk esu draugė, žinai, kad iš širdies tavim rūpinuosi.

Henrieta tik linktelėjo ir nugurkė mauką šokolado.

– Šiandien – viskas, ar ne?

Henrieta vėl palinkčiojo.

– Vis dėlto ne taip paprasta, kai dirbi prieš pyragaičių krautuvę! – pasijuokė Keitė.

Ta pati Keitė, kuri laikė pyraginę ir niekad nebuvo priaugusi nė vienos atliekamos uncijos. Keitė, kuri visuomet nepriekaištingai rengėsi – trumputis sijonas, išryškinantis liemenį, ir daili palaidinė. Ta, ant kurios baltutėlės prijuostės su rožiniais siūlais išsiuvinėtu krautuvės pavadinimu gyvenime nebuvo nė dėmikės. Ta, kurios niekas nemėgo, net jos pačios vyras. Keitei betauškiant apie save, Henrietos akys sustiklėjo.

Žvilgsniu apmetus pyragaičius ant prekystalio, jai burnoje prisikaupė seilių. Lauke šitaip šalta – pyragaitis suteiktų šiokią tokią apsaugą. Bet tarp Henrietos ir prekystalio nelygu koks Cerberis kiurkso Keitė, griaudama bet kokias viltis papiktnaudžiauti. Tuomet atsivėrė durys ir įėjo Miranda Kleiburn. Keitė su Henrieta išsyk susivokė – tai ta pasipūtėlė londonietė, atsikrausčiusi į Hartingtono rūmus.

– Labas rytas, – maloniai šypsodamasi pasisveikino Miranda. Atsmaukusi „Chanel“ akinius nuo saulės ant viršugalvio, perėjo baltų ir juodų plytelių grindimis. Čia būta labai daug rožinės. Rožinės sienos, rožinės užuolaidos, rožiniai krepšeliai, kupini skanuolių pyragaičių, išrikuotų lygiomis gretomis. Nieko neradusi už prekystalio, ji atsisuko į tiedvi. – Gal žinot, kur ji?

– Turit galvoj mane? – stodamasi tarė Keitė. – Aš Keitė.

– Miranda Kleiburn, – prisistatė Miranda tiesdama ranką. – Ką tik atsikrausčiau, man reikia pasisamdyti padėjėjų. Džeremis Ficherbertas, mūsų kaimynas, sako, kad turėčiau kreiptis į jus. Atrodo, čia ir bus Hartingtono širdis.

Iš savo sąmojo ji suprunkštė.

Keitė buvo pamaloninta. Atkišo Mirandai ranką – glebią ir drėgną tarsi tešla.

– Ką gi, aš visus pažįstu, šičia paprastai būna sausakimša. Štai ten turiu skelbimų lentą. – Ji mostelėjo į sieną prie durų – kamštinė lenta buvo nuklijuota mažyčiais popieriukais. – Gal galėčiau jums pasiūlyti kavos?

Tebūnie Keitė prakeikta, jei paleis naująją atvykėlę. Miranda kavos nenorėjo, bet kaži kaip iš Keitės manierų suprato, kad ta, sulaukusi neigiamo atsakymo, įsižeis.

– Mielai, – sutiko ji perbėgus minčiai apie Gasą, paliktą vieną namuose, tada išsinėrė iš „Prada“ apsiausto ir prisėdo prie apskrito stalo.

Keitė atnešė viešniai rožinį pyragaitį popieriniame indelyje ir puodelį kavos. Henrieta pyragaitį pervėrė ilgesingu žvilgsniu.

– Nuostabus paltas! – sėsdamasi pagyrė Keitė. – Ak, čia Henrieta, – pridūrė, lyg būtų grįžusi iš susimąstymo. – Ji turi dovanų krautuvę.

– Mudvi buvome susitikusios, – prakalbo Henrieta, nė už ką nesitikėdama, kad tokia kaip Miranda Kleiburn ją prisimins. – Jūs lankėtės mano krautuvėj.

– Oi, tikrai, – patvirtino Miranda, prisiminusi skubotą pirkinį – kvapiąją žvakę ir popierių užrašams. – Iš tiesų.

Henrieta nuleido akis – žavingesnės būtybės nebuvo regėjusi per visą gyvenimą.

– Na? – neatlyžo Keitė. – Kaip sekasi?

– Puikiai, – teišspaudė Miranda, visai nenorėdama pasakotis. Mat nedaug ką gero tegalėjo pasakyti, o jų įžeisti netroško.

– Kokia pagalba jums reikalinga? – sukluso Henrieta.

Miranda atkreipė dėmesį į jos odą – švelni it irisas. Moteris atrodė artėjanti prie keturiasdešimtmečio, bet neturėjo nė raukšlelės. Parūpo paklausti, kokią gi kosmetiką ji naudojanti veido odai, bet nesinorėjo megzti draugysčių. Miranda gurkštelėjo kavos. Ta buvo tikras gardumėlis; galų gale nebeteks sielotis, kad čia nėra „Caffé Nero“.

– Na, reikia žmogaus, kad virtų valgį ir tvarkytų namus, taip pat sodininko. Sode tikras laužas.

– Žinokit, tas sodas būdavo parodinis, – pasakė Henrieta.

– Nejaugi? Turbūt juokaujat.

– Tikrai, – pritarė ir Keitė. – Laitliai veisdavo nuostabiausius sodus. Numanau, kad jūs, londonietė, sodais ne itin domitės.

– Eiva Laitli turėjo gerą ranką žalumai, – paskubėjo pridurti Henrieta, sunerimusi, kad Keitės žodžiai gali būti užgaulūs. Toks tat nemalonus buvo jos būdas – susidūrus su svetimais, kaip atsargiam gyvūnui žymėti savo teritoriją meilumo ir gaižumos mišiniu. – Bet prieš porą metų išsikraustė. O sodas, jei tik neprižiūrimas, netrunka sulaukėti.

– Na, aš tai jau anaiptol neturiu geros rankos žalumai, – pareiškė Miranda, dirstelėjusi į savo nudailintus nagus ir mintyse pasibaisėjusi, kad manikiūrą teks darytis pačiai. – Netvarkos vaizdas mane slegia. – Mirandai krimstelėjus pyragaičio, Henrietai burna paplūdo seilėmis. – Juos kepat pati?

Keitė linktelėjusi taip papūtė lūpas, kad smakras visai prapuolė.

– Skanesnės kavos ir pyragaičių Dorsete nerasit. Tikiuosi, tapsite nuolatine kliente. Kartą paragavęs, negali sustoti.

– Suprantu kodėl, – pritarė Miranda, stebėdamasi, kaip tokia perdžiūvėlė gali kepti tokius riebius ir sultingus pyragaičius, jų nevalgydama.

– Aš irgi paklausinėsiu, – paslaugiai pasisiūlė Henrieta. – Pas mane į krautuvę užeina įvairiausių žmonių. Hartingtonas traukia lankytojus iš visur, taigi negali žinoti.

Ji šyptelėjo, ir Miranda pajuto jai prielankumą. Henrieta šypsojosi miela save menkinančios moters, kuri nežino, kokia yra graži, šypsena.

Durims vėl atsivėrus, plūstelėjo šalto vėjo gūsis.

– Tik pažiūrėkit! – sušuko plačiai besišypsantis vyrukas švelniu, dailiu veidu. – Tai, manot, pasilaikysit ją vien sau? Eta, tu mane stulbini! O tavo, Keite, slapukavimas man – anokia naujiena. Iš tavęs tikiuosi blogiausio.

– Trojus, – pristatė Henrieta ir jos veide nušvito šypsena. – Jis kitapus gatvės, jei prireiktų apsikirpti. Žinoma, jums nereikia, jūsų šukuosena puiki.

Trojus, susidėjęs rankas ant klubų, aptemptų džinsais žemu juosmeniu, pasisuko į Mirandą.

– Jūs čia jau šitiek laiko, o nesivarginat nė pasilabint? Žinokit, esam įskaudinti iki paširdžių. – Jis patempė lūpą. Miranda, matydama užkrečiamą Trojaus šypseną, pagyvėjo. – Keite, mano gyvenimo meile, man būtinas pyragaitis. Lauke klaikiai šalta, o dvyliktą ateis senė Barškanti Rankinė melsvintis plaukų.

– Trojau, nedorėli, – aiktelėjo Henrieta ir suprunkštė. – Šitaip jos niekas nevadina, o Trojus iš tikrųjų yra Piteris, – paaiškino ji Mirandai.

– Patieksi? – paklausė Trojus, bet atsakymo nelaukė. – Ir kavos padaryk! – Įsmeigęs ryškias riešutų spalvos akis į Mirandą, ėmė ją nesivaržydamas liaupsinti. – Jūs – žavingiausia būtybė iš visų kada nors įkėlusių koją į Hartingtoną. Paskutinį kartą tokią žavuolę mačiau Hartingtono miške – tai buvo lapė, jei gerai prisimenu, vilkinti žadą atimančius nuosavus kailinius. Beje, ant jūsiškių matau „Prada“ etiketę, ir negaliu atsižiūrėti į odinius batus, tokius oho šį sezoną. – Trojus iš susižavėjimo šnarpštelėjo, pro išplėstas šnerves uosdamas cukraus prisigėrusį orą, tada kaip sąmokslininkas pridūrė: – Jūs gi graži. O kaip vyras? – Miranda prunkštelėjusi vos neapsipylė kava zomšinio švarkiuko. – Irgi žavumėlis?