Санта Монтефиоре - Sodininkas iš Prancūzijos

– Ar šnektelėjai su ponu Marlou?

– Taip. Jis nedžiūgauja. Dieve saugok, jei Gasas būtų išspirtas dar ir iš šitos mokyklos!

Miranda ėmė sukalioti pieštuką.

– Ne, niekas jo neišspirs. Kaime daugiau pakantumo. Be to, jis išaugs. Gasas tik pratinasi prie naujos aplinkos.

– Tikiuosi, tu teisus.

– Mieloji, regis, tu nusiminusi.

– Man tiesiog visko gana. Turiu pabaigti skiltį, bet neprisigaunu prie stalo, nes laukia galybė buitinių apeigų. Dabar dar Gasas pabėgo – nėra kada rašyti. Raunuosi nuo galvos plaukus!

– Tokius gražius?! – pašmaikštavo Deividas. – Klausyk, jei pasirūpintum, kaip nusisamdyti pagalbininkų, turėtum laiko svarbiems dalykams. – Žmonai nebūdingas nevikrumas Deividą trikdė. Aštuonis mėnesius vadovavusi statybininkams nelyg rūstus pulkininkas, pastaruoju metu ji ėmė ir sulėtėjo. – Reikėjo manęs paklausyti ir nusisamdyti auklę. Džeinė galėjo kraustytis su mumis – jei būtume pasiūlę, nebūtų atsisakiusi. Regis, tavo svajonės apie gerosios namų dvasios vaidmenį nevisiškai materializavosi, ką? Mes tikri kvaišos, kad ją paleidom. Džeinė buvo vienintelė, su kuria Gasas leisdavosi į kalbas. Miranda, dabar tu esi dvaro šeimininkė. Imkis tenai tvarkytis, dėl Dievo, kol mudviejų neišvarei iš proto.

Akivaizdu, Deividas mano, kad atsakomybė už jų sūnaus bėdas tenka žmonai.

– Kai išalks, grįš, – atsainiai atkirto Miranda, pyktelėjusi, kad Deividas vėl kaltina ją. – Tada pasiųsiu atgal į mokyklą.

Padėjusi ragelį ir grįžusi prie rašomojo stalo, ji dėbtelėjo į ironišką savo skilties pavadinimą – „Mano bukolinė svajonė“.

Gasas, sėdėdamas po medžiu, klausėsi, kaip gurgia pilvas. Norėjosi grįžti namo, sėstis prie židinio žaidimų kambary ir pasileidus DVD žiūrėti „Žiedų valdovą“. Jis pasiilgo Džeinės kaimiško pyrago ir obuolių apkepo su saldžiu padažu. Tūžmastis pamažiukais atslūgo, išvėso nuo drėgno vėjo, kuris nūn smelkėsi į kaulus. Vaikis sudėjęs patrynė delnus, pūstelėjo į juos šilto kvapsnio. Savo veiksmų jis nebūtų sugebėjęs paaiškinti net mokėdamas daugiau žodžių – net sau pačiam. Kodėl yra apnuodytas neviltimi ir pykčiu, nežinojo. Jautėsi atstumtasis. Pratrūkęs pasijusdavo geriau. Staiga pilve išsipūtė didžiulis burbulas, jis pakilo gomuriu ir išsiveržė iš gerklės garsiu, nevaldomu kūkčiojimu. Ašaros vaiką apstulbino ir nugąsdino, bet liautis jis neįstengė.

– Kas nutiko, vaikine?

Paskubomis rydamas raudą, Gasas atsigręžė. Kaip prisiartino šitas vyras, jis nenugirdo. Šalimais lekavo pora juodų aviganių.

– Tu Deivido Kleiburno berniukas, ar ne? – paklausė Džeremis Ficherbertas.

Gasas linktelėjo. Džeremis prisistatė, ir jo liesą, vėjų nugairintą veidą nutvieskė šypsena. Vienas šuo prisiglaudė prie rusvų velvetinių Džeremio kelnių, sukištų į žalius guminius batus. Retėjančius rudus vyruko plaukus dengė tvido kepurė. Jo akys buvo mažytės, giedros ir itin žydros. Džeremis Ficherbertas viena pirštinėta ranka patapšnojo šuniui per viršugalvį, kitoje laikė ilgą lazdą. Tą pačią, kuria Gasas kankindavo asilą.

– Ar neturėtum būti mokykloj? Eikš, parvesiu tave namo.

Gasas nenorom atsistojo. Vienas iš šunų puolė artyn. Berniukas atšoko.

– Ak, šitas nenuorama! – susijuokė Džeremis. – Nebijok, jis nesikandžioja. Liesasis vardu Ponas Benas, storulis – Volfgangas.

Džeremis meiliai paplekšnojo Poną Beną. Gasas rankove nusibraukė veidą ir taku nupėdino paskui Džeremį.

Avys, susispietusios į bandą, laukė, kada bus varomos namo. Asilas Čarlis tebekiūtojo toli ganyklos kamputyje ir atidžiai į juos stebeilijo.

– Čarli! – pašaukė Džeremis, čiupinėdamasis kišenėje morkos. – Eikš, bernužėli!

Čarlis nė krust.

– Kas jam? – sumurmėjo Džeremis panosėje.

Gasas nudelbė akis, rankas susigrūdo į kišenes.

– Tie asilai… – atsiduso Džeremis, linguodamas galvą. – Paskui nueisiu ir pažiūrėsiu. Jis – senučiukas. Ar žinai, kad jam per devyniasdešimt?

– Tai jau taip… – numykė vaikis, dėbtelėdamas iš po tamsių kirpčių.

Džeremis, tose blyškiose žydrose akyse įžvelgęs kažin ką atšiauraus, susiraukė. Kalbėtis su Gaso amžiaus vaikais jis nemokėjo, todėl per lauką ir toliau čiobrelių taku žingsniavo nebetardamas žodžio. Gasas patyliukais plumpino iš paskos, svarstydamas, kaip jam atgauti pagaikštį.

Priėjus sodo duris, jis įslinko vidun, į Džeremį metęs žvilgsnį, kuriuo veikiau varė šalin, nei dėkojo.

– Ar mama namie? Norėčiau ją pamatyti, – pratarė Džeremis, lūkčiodamas terasoje.

Gasas dvejodamas prikando lūpą. Atrodė, prieš ryždamasis susitikti su motina, kaupiasi.

– Ma-am! – pagaliau pašaukė.

Išgirdus sūnaus balsą, Mirandos rankos pakibo virš nešiojamojo kompiuterio klaviatūros. Susyk palengvėjo. Ji puolė į prieškambarį – sūnaus rankos kišenėse, kojos trypčioja vietoje, veidas išterlintas ir ašarotas. Mirandai sugildė širdį.

– Mielasis, aš taip išsigandau. Kur tu buvai?

Ji priklaupė apkabinti sūnaus, bet tas it būtų sustingęs. Šaltas tarytum lavonas.

– Negali taip imti ir išbėgti. Nesaugu.

Tada Miranda pamatė prie durų lūkuriuojantį Džeremį.

– Oi, atsiprašau, jūsų nepastebėjau, – susakė stodamasi.

– Aš Džeremis Ficherbertas, jūsų kaimynas. – Nusimovęs pirštinę, Džeremis spustelėjo jai ranką. – Iš tolo mes vienas kitam pamojom, bet deramai supažindinti taip ir nebuvom.

– Ak, taip, jūs buvote susitikęs su mano vyru Deividu. – Jo rankos būta šiurkščios ir šiltos. Džeremis pastebėjo lakuotus nagus ir ant bevardžio kairės rankos piršto mūvimą didelį žiedą su safyru ir deimantais. Moteris kvepėjo žaliosiomis citrinomis. – Aš Miranda. Dėkui, kad pardanginot jį namo. Galvodama apie Gasą, vos neišsikrausčiau iš proto.

– Buvo miške, – tarė Džeremis. – Čia jam nieko blogo negali nutikti, patikėkit manim. Nebent pakliūtų į lapių spąstus.

– Į lapių spąstus? – Jos akys išsiplėtė.

Džeremis gūžtelėjo.

– Jos ryja mano vištas. Ypač įsidrąsinusios puola net menkesnes aveles. Bet Gasas, sakyčiau, pernelyg nuovokus, kad įkliūtų į kuriuos nors iš tų spąstų.

Miranda pasisuko į sūnų, bet tas jau buvo pradingęs.

– Aš pratusi prie Londono parkų, ne prie kaimo. Man čia viskas ganėtinai nauja, – išpoškino ji.

Džeremis atkreipė dėmesį į ilgus, rudus, į uodegą surištus plaukus, blyškias žydras akis iš tokio pat kieto kaip sūnaus krištolo. Miranda buvo graži moteris aukštais, prakauliais skruostikauliais ir ryžtingu smakru, nors pagal jo skonį liesoka.

– Pone Ficherbertai, ar turite žmoną?

– Džeremi, prašyčiau, – pareikalavo jis šyptelėdamas. – Ne, aš vargšas viengungis. Išties vertas pagailos, Miranda. Visos geraširdės mano pažįstamos neriasi iš kailio, kad rastų man nuotaką, bet kas gi šiais laikais nori būti ūkininko žmona?

Jis droviai šyptelėjo, akyse sužybsėjo žiburiukai.

– Na jau, net neabejoju, kad yra jums skirtoji. Turit galybę laiko. Jūsų joks biologinis laikrodis neprivers tuoktis, kol nebūsite tam nusiteikęs, – pasakė Miranda šypsodamasi. Mat nenorėjo, kad svečiui pasirodytų, jog nusivylė. – Aš ieškau virėjos, todėl ir paklausiau, ar turite žmoną. Ak, ir sodininko. Moterys tokius dalykus tikriausiai žino. Gal ką pažįstat? Arba gal žinot, kaip galėčiau rasti? Matot, aš nepaprastai užsiėmusi, esu rašytoja. Negaliu lakstyti po kaimą ieškodama pagalbininkų.

Džeremis supratingai linktelėjo. Londone ji tikriausiai laikė armiją filipiniečių.