Санта Монтефиоре - Sodininkas iš Prancūzijos

– Geriausia būtų pakabinti skelbimą miestelyje, Keitės pyraginėje. Ji turi krūvą klientų. O kodėl niekam nepasiūlot namuko prie upės? Jis gi tuščias, tiesa?

– Tas laužas?! Man ir į galvą neatėjo, kad kas nors panorėtų ten gyventi. Vieni griuvėsiai.

Džeremis susijuokė.

– Oje, tas namelis turi žavesio. Jam atgaivinti neprireiktų per daug pastangų. Jei jį pasiūlytumėt, būtų kur kas didesnė tikimybė rasti kas dirbtų ūkyje. Čia tokių nepažįstu. Turėsit ką nors prisikviesti. O namukas būtų gera paskata.

– Ko gero, jūs teisus.

– Aš paklausinėsiu.

– Ačiū.

Žvilgtelėjusi į Džeremį, stovintį lauke šaltyje, Miranda paskubomis pasiūlė jam išgerti puodelį kavos, nors dėl to pasiūlymo pasigailėjo dar tardama žodžius.

– Turiu užmesti akį į Čarlį, – pasiaiškino jis.

– Į Čarlį?

– Tai asilas. Draugiškas gyvulys. Dabar gūžiasi ganyklos kampe. Kaip nesavas. Tikiuosi, vaikinukas atkuto. Radau verkiantį miške. Aš turiu arklį, Kuždesį, jei kada norėtų pajodinėti. Tik pasakykit man. Mano numeris – telefonų knygoje.

– Ačiū jums, – padėkojo Miranda, darydama duris Džeremiui už nugaros.

Tada žvilgt į laikrodį. Po šimts, ką ji patieks Gasui pietų?

Sūnų ji rado sėdintį ant minkštasuolio virtuvėje ir žaidžiantį su savuoju „Game Boy“. Jis paniūromis dėbtelėjo į motiną.

– Nagi, mielasis, – prabilo ji kaip įmanydama rūsčiau. – Kaip pasiaiškinsi, kodėl mokykloje įkandai berniukui? Kaip ketini su kuo nors susidraugauti, jei kandžiosies?

– Man nereikia jokių draugų, – atkirto Gasas neatitraukdamas akių nuo žaidimo.

– Kodėl įkandai?

– Jis pirmas pradėjo.

– Man nerūpi, kuris pradėjo. Tau negalima piktinti žmonių. Gal nori būti išspirtas lauk ir į internatą keliauti pirma laiko?

– Ne, – pakėlęs akis cyptelėjo Gasas. Į internatą jam nėmaž nesinorėjo. – Liepsi man šiandien grįžti mokyklon?

– Ne, – atsakė Miranda, nenoromis apsigalvojusi. Siųsti jį atgal būtų beširdiška. – Turiu važiuoti į miestelį pakabinti skelbimo pyragų krautuvėje. Drybsok čia, jei nori. Įmesiu į orkaitę kelis žuvies kepsnelius.

– Galiu žiūrėti „Žiedų valdovą“?

Gasas nusimetė paniurėlio kaukę – kaip paltą, kuris tapo nebereikalingas.

– Jei pažadi nebeskriausti vaikų.

– Pažadu, – tarstelėjo tas, lipdamas nuo minkštasuolio.

Miranda apsikabino vaiką.

– Aš tave myliu, – išsprūdo trys žodžiai, kuriais ji visuomet atsipirkdavo už tai, kad neturi laiko sūnui.

Tas, nieko neatsakęs, išdūmė į žaidimų kambarį. Miranda nuėjo paskambinti į mokyklą – reikėjo pranešti, kad Gasas atsirado, bet nebegrįš dėl pilvo skausmo, ir paprašyti, kad kuris vyresnis vaikas mokykliniame autobuse prižiūrėtų Stormą. Ji pasiųsianti Gasą, kad ją pasitiktų. Bent tiek tai jis gali.

Džeremis, sušvilpęs šunims, grįžo į ganyklą. Čarlis tebekiūtojo kampe.

– Eikš, senučiuk, – paragino Džeremis nusimovęs pirštinę, iš kišenės traukdamas morką.

Jam patikdavo, kaip šitas aksominis snukis braukydavo per odą. Mažumą užtruko, kol asilas įsitikino, kad Džeremis vienas. Tada krestelėjo galvą ir atrisnojo lauku. Šnarpštelėjęs Džeremiui, minkštu snukiu patrynė delną ir atsargiai, kad neužkliudytų šeimininkui pirštų, sukando morką. Džeremis pakasė striuką kailį gyvulio tarpuaky, meilingai nusišypsojo.

– Čarli, kas tau pasidarė? Kogi kiūtojai tame kampe? Taip nebūdavo, kad atsisakytum morkos.

Iš ganyklos jis pasuko miško link. Čarlis – iš paskos. Mat nieko taip netroško, kaip eiti su šeimininku, saugiai pasislėpti Manoro ūkyje, kur gyveno su Kuždesiu. Bet Džeremis tik darkart jam plekštelėjo ir, užšovęs vartus, paliko mažylio siaubūno, gainiojančio jį su lazda, malonei.

II

Smarkūs vėjai, nakčia švilpaujantys apie namus nelyg išdykėlės šmėklos

Miranda siauručiu, vingiuotu keliuku nuvairavo į miestelį. Hartingtonas buvo žavi senoviška gyvenvietė, įsikūrusi prie Harto upės šešioliktame amžiuje. Žmonės šnekėjo, kad tiltas miestuko pradžioje buvo nutiestas pačiai karalienei Elžbietai I, idant neįklimptų purve karieta, kai ji keliavo į pilį – dabar griuvėsius, iki kurių iš kitos miestelio pusės buvo penketas minučių kelio pėsčiomis. Hartingtono žmonės didžiavosi savo paveldu, karališkajai viešniai paminėti kiekvieną birželį rengdavo fête 1.

Didžiosios gatvės vos užteko vienam automobiliui. Krautuvėlės, regis, griuvo ant kelio kaip medžiai palei gyvatvores, todėl tas rodėsi dar siauresnis. Trojaus kirpykla, Keitės pyraginė, dovanų krautuvė, antikvariatas, kulinarijos parduotuvė, knygynas… Toliau gatvė vedė į didelę žalią veją, galinčią pasigirti ančių tvenkiniu ir kriketo aikštele. Vienapus stovėjo miesto rotušė, klasikinis smiltainio statinys su įspūdingomis kolonomis ir aukštomis žaliomis durimis, ir užeiga „Antis ir dėmė“ su tamsiomis Tiudorų stiliaus sijomis ir mažyčiais langiukais. Kitapus buvo Hartingtono pradinė mokykla – ten mažasis Adamas Hadsonas tebekentėjo dėl įkandimo, o ponas Marlou tebeputojo dėl įžūlaus Gaso Kleiburno pabėgimo. Ryškiausia tame lauke buvo Šv. Hildos bažnyčia su pastoriaus namais – ten pastorė Freda Bili vadovaudavo pamaldoms ir tikinčiųjų susirinkimams, o senasis pulkininkas Paikas kiekvieną mielą savaitę dejuodavo, kad vikaro pareigas eina moteris.

Persikrausčiusi į namus Hartingtone, Miranda į miestuką važiuoti ryždavosi retai, nebent ko nors prireikdavo, pavyzdžiui, dovanos anytai gimtadienio proga ar skardinės keptų pupelių. Su vietiniais šnekėtis ji nesivargindavo, nors iš to, kaip tie pažiūrėdavo, būdavo aišku, kad visi žino, kas ji. Šiaip ar taip, juk atsikraustė į Hartingtono rūmą – didelį dvarą kitapus upės. Tas rūmas, apsuptas vingiuotų keliukų ir kalvų, buvo paslėptas nelyg paslaptis, atskirtas nuo miestelio, kuris bėgant laikui, regis, nėjo į priekį. Gi Londone pasiplepėti gatvėje nestabčiojama, vieni kitų nepažįsta metų metus viename pastate pragyvenę kaimynai. Mirandai darėsi silpna pagalvojus, kad apie ją šitiek žinoma ir turima sava nuomonė. Kad ji gali būti pakviesta į kavos rytmečius rotušėje ar turėtų lankyti bažnyčią ir spausti rankas tiems, kurių sutikti nė truputėlio netrokšta. Užtenka ir to, kad vaikai lanko mokyklą ir pradės namo tampytis naujuosius draugus, nors, turint galvoje paskutinius Gaso bandymus užmegzti draugystę, vargu ar jis ras ką parsivadinti. Pastačius visureigį gatvės pradžioje, automobilių aikštelėje už dovanų krautuvės, Mirandą nupurtė nuo minties, kad teks meilikauti pyraginės savininkei. Ko jau ko, bet būti įtrauktai į vietos gyvenimėlį jai nėmaž nesinorėjo. Priešingai, nuo žodžio „bendruomenė“ sukdavo skrandį, mintyse iškildavo reginys, kaip skarelėmis apsigobsčiusios provincijos moteriškutės, sėdiniuodamos su puodeliais arbatos, aptarinėja aukų rinkimą naujajam bažnyčios stogui. Ką gi, apsisprendė ji, tik pakabinsiu skelbimą, meiliai šyptelėsiu ir spruksiu.

Keitė Šarp, įsitaisiusi prie apskrito staliuko, šnekučiavosi su Henrieta Mun, dovanų krautuvėlės savininke. Rudi Keitės plaukai, nukirpti trumpai ir lygiai, rėmino liesą, išblyškusį veidą karčiojo šokolado spalvos akimis ir mažyte burna virš siauro smakriuko.

– Žinai, Henrieta, – vogravo ji, – jei stengiesi numesti svorio, karšto šokolado neturėtum gerti. Aš, jei kovočiau su svoriu kaip tu, gurkšnočiau kavą. Išjudina medžiagų apykaitą.

Henrieta šyptelėjo – šitą gynybos mechanizmą buvo įvaldžiusi dar vaikystėje. Galvą ji palingavo taip, kad ilgi kaštonų spalvos plaukai užkrito ant veido, ir giliai atsiduso.