Санта Монтефиоре - Sodininkas iš Prancūzijos

– Tai tu baikštuolis? – sušnypštė jis artindamasis prie pašiurpusio gyvulio. – Aha!

Metęsis artyn, pasigrožėjo, kaip asilas susvirduliuoja traukdamasis atatupstas, o paskui pastiręs, baubdamas iš panikos, šuoliais nubėga į galulaukę miško link. Kaip apmaudu, kad neatsinešta lazdos. Kur kas smagiau, kai jam užtvoji.

Žaidimui pabodus, Gasas patraukė į mišką, palikęs drebantį Čarlį lauko kampe, apsuptą avių. Žemė buvo įmirkusi, nubarstyta šakelėmis ir rudais lapais, tarp kurių ieškodamas lesalo žemes kapstinėjo žvilguolis fazanas. Pro lapus besiskverbianti saulė apšvietė nėriniais aplinkinius krūmokšnius dabinančius voratinklius. Čiupęs šakelę, Gasas ėmė tvatyti per voratinklius, kojomis traiškydamas besigelbėjančius vorus. Bet malonumo būta trumpalaikio, ir jam teliko įsitikinimas, nors ir pasąmoninis, kad jis – ničniekam nereikalingas.

Miranda Kleiburn padėjo telefono ragelį ir, likusi stovėti prie lango, žiūrėjo į vaismedžių sodą. Žemė buvo nuberta obuoliais ir paskutinėmis slyvomis. Ji juto, kad sūnus buvo prie durų, bet dabar jo nebėra. Ir pasitaikyk tu man, kad iš visų dienų, kai buvo galima praleidinėti pamokas, Gasas išsirinko atsiskaitymo dieną. Ji užgesino nuorūką, tikindama save, kad šitaip palūžti kovojant su rūkymu – visiškai pateisinama; trys dūmeliai nė nesiskaito. Eiti jo ieškoti Miranda neturėjo kada, beje, nė nebūtų žinojusi, nuo ko pradėti, – plotas toks didelis ir, kaip pastebėjo ji, apimta ūmaus silpnumo, baisiai apžėlęs ir šlapias. Mintis apie klampojimą avint botais miestietei, pratusiai prie „Jimmy Choo“ aukštakulnių ir betono, buvo nepakenčiama. Bet svarbiausia, ji turėjo pabaigti mėnesinę skiltį „Red“. Iki šiol iš gyvenimo kaime tebuvo tiek naudos, kad nereikėdavo šukuotis ir dažytis vežiojant vaikus į mokyklą. Gasas su penkiamete seseria Storma kasryt iki kelio nuvažiuodavo dviračiais ir palikdavo juos pavartėje, kur aštuntą vaikų stabtelėdavo mokyklinis autobusas. Londone Miranda turėdavo keltis anksti, kad deramai pasirodytų kitoms ratuotoms mamytėms su dideliausiais saulės akiniais, kurios, regis, be jokių pastangų švytėdavo „Gucci“ prabanga, glotnius plaukus būdavo tobulai pasikirpusios ir nusidažiusios „Richard Ward“. Hartingtone, kiek ji nutuokė, apie „Gucci“ ar „Richard Ward“ vargu ar kas buvo girdėjęs; vos atsikrausčius šitai rodėsi žaviai keista, dabar – keista, ir tiek. Rašydama skiltį, savųjų pastangų pritapti prie kaimo gyvenimo kroniką, ji skųsdavosi sąmojingai ir nusivylimą versdavo linksmumu. Kaip ir drėgnas, niaurus oras, kaime kažkodėl drėgnesnis ir niauresnis negu Londone, Hartingtono keistumas buvo veik nepakenčiamas. Neliko kas daryti, tik juoktis.

Miranda, kitaip nei jos vyras, kraustytis iš Londono nenorėjo. Šaltas prakaitas išpildavo vien pagalvojus, kad nuo „Harvey Nichols“ teks būti toliau, nei siekia kvepalų dvelksmas. Užteko minties apie valgymą vietinėje alinėje, o ne „Ivy“ ar „Le Caprice“, kad ji visam laikui apsiribotų vien savo virtuvės stalu. Ak, kaip buvo ilgu Pilateso pratimų Noting Hile, priešpiečių su draugėmis „Wolseley“, stabtelėjimų „Ralph Lauren“ mažumėlę paišlaidauti prieš grįžtant namo. Betgi jie neturėjo kitos išeities. Gasas už agresyvumą buvo išmestas iš mokyklos, tad atrodė išmintinga jį perkelti į ramaus kaimelio mokyklėlę. Dar ištisi metai, kol jie galės atiduoti jį į internatą – tas turėtų nuimti nuo pečių šitą rūpestį. Metai blogo Gaso elgesio Mirandai ir Deividui Kleiburnams atrodė neapsakomai ilgas tarpsnis.

– Viešpatie, ką man daryti? Šitam tikrai neturiu laiko, – sumurmėjo ji panosėje, mesdama nuorūką į šiukšliadėžę, tada pridengė ją keliais laikraščio gniužulais, kad neprimintų valios stokos.

Būtų verčiau nusisamdžiusi auklę, užuot stengusis apsieiti viena pati. Dirbančios motinos bėda – kaltė. Jos bendrininkas – pervargimas, mat stengiesi visiems atstoti viską, o sau pasilieki mažai. Deividas siūlė jai pasisamdyti virėją ir sodininką, taip būtų daugiau laiko rašyti. Kaimas – ne Londonas, čia neužsisakysi sušių į namus, nenusipirksi išsineštinių kiniškų patiekalų iš „Mr. Wing“; čia turi lipti į automobilį ir dumti į miestą, o to neplanuodamas neatliksi. Ji neturėjo kada planuoti valgiaraščio. Gerai dar, kad ponas Titas, pienininkas, kas rytas baltu furgonu su numeriu KARVĖ I atgabendavo pieno ir laikraščių. Jis pralinksmindavo Mirandą pačią gūdžiausią paros valandą, kai lauke dar būdavo šlapia ir tamsu, o ji vargdavo ruošdama vaikus į mokyklą. Kalbant apie sodą, reikia pasakyti, kad jis buvo kaip reikiant, ne kiemiūkštis su keliais augalėliais gėliapuodžiuose, o ištisi akrai žemės. Kaime susirasti pagalbos ne taip jau ir lengva. Londone pilna darbo maldaujančių užsieniečių, o Dorsete jų, atrodė, nė vieno. Visa buvo taip svetima ir baugino. Miranda nesijautė sava. Deividas rūmą įsimylėjo vos išvydęs, mat jis atitiko jo polinkį į didybę. Ji susitaikė nenoromis, ilgėjosi Noting Hilo, asfalto ir jautėsi truputėlį kalta, kad nebrangina tokio didelio namo tokioje idiliškoje vietoje. Betgi, po galais, ką veikti kaime?

Būdama laisvai samdoma žurnalistė, Miranda gyveno nuolatos įsitempusi. Pinigų jiems nestigo – Deividas dirbo Sityje ir gaudavo daugiau, nei dauguma pajėgtų išleisti per visą gyvenimą, – bet rašyti buvo Mirandos pašaukimas, ir ji negalėjo šito mesti net norėdama. Svajojo kada nors parašyti romaną, ilgą meilės istoriją, tokią kaip „Ana Karenina“ ar „Vėjo nublokšti“. Tik dar nebuvo sugalvojusi gero siužeto. Kol sugalvos, vargo rašydama straipsnelius laikraščiams ir žurnalams, bent taip tenkindama saviraiškos poreikį ir kurdama sau gyvybiškai būtiną vietą Londone. Triūsdama prie kompiuterio Miranda negirdėdavo plono nevilties balsiuko, cypiančio galvoje. Ji vis atidėliodavo namų ruošą, vildamasi, kad jos neprireiks, kad Deividas susivoks, jog visa tai buvo baisi klaida, ir parveš juos ten, kur jie ir turi būti. Juk pagaliau kaimas Gaso nepakeitė. Bet Deividas iš kaimo turėjo džiaugsmą – galėdavo sekmadieniais grįžti į miestą ir pasipuikuoti praleidęs savaitgalį kaimiškoje valdoje. O ji čionai bus įstrigusi nežinia kuriam laikui.

Miranda susimąstė apie vyrą – išvaizdųjį, galantiškąjį Deividą Kleiburną. Visuomet išlaikantis savitvardą, visuomet stiprus ir sumanus, be jokių pastangų besiiriantis per gyvenimą, tarsi jau būtų persiyręs anksčiau, ir dar kiek kartų. Nuo tada, kai jie persikraustė, Miranda jį matydavo retai. Iš pradžių Deividas grįždavo namo ketvirtadienį ir išbūdavo iki sekmadienio vakaro. Dabar jau atvažiuodavo penktadienį vėlai vakare, o išvažiuodavo sekmadienį pavalgius pietus. Būdavo pavargęs ir tenorėdavo ištisą savaitgalį prakiurksoti prieš televizorių, žiūrėdamas golfą. Jei Miranda nebūtų taip gerai jo pažinojusi, būtų ėmusi įtarti įsitaisius meilužę, bet Deividui per daug rūpėjo, ką apie paklydimą pamanytų žmonės.

Grįžusi prie rašomojo stalo, ji surinko vyro numerį „Goldman Sachs“. Ne tik kad pasidalytų rūpesčiais dėl Gaso – tiesiog norėjo išgirsti jo balsą.

– Klausau, mieloji, – atsiliepė tas pakėlęs ragelį. – Na, širdele, kaip jums ten klojasi? Viskas gerai?

Jo balsas buvo žvalus. Miranda bemat aprimo.

– Vis tas Gasas. Jis pabėgo.

Deividui išsprūdo sunkus atodūsis.

– Ir vėl!

Ji iškart pasijuto nekaip – bus sugadinusi jam dieną.

– Šįvakar turėsi kaip reikiant su juo pasikalbėti, – pasakė. – Tavęs jis paklausys.

– Kaip reikiant nuperti – štai ko jam reikia.

– Tai prieštarautų įstatymui. Gali sau sakyti, kad tokius įstatymus išgalvojo bevaikiai.