Санта Монтефиоре - Sodininkas iš Prancūzijos

– Na, negaliu atsakyti. Grožis priklauso nuo žiūrovo akies, – tarė ji, iš nustebimo juokdamasi. – Mano manymu, jis išvaizdus.

– Žiū, jūs dar ir iš aukštuomenės. Dievinu aukštuomenę. Jei turit titulą, apkirpsiu nemokamai!

– Deja, neturiu. Tiesiog ponia Kleiburn.

– Užtat ponia iš Hartingtono rūmų. Jie gąsdinamai dideli. Gražūs ir dideli – svaiginantis derinys. Tokio užtenka, kad gėjus virstų negėjum!

– Ji ieško pagalbininkų, – pranešė jam Henrieta. – Virėjos…

– Aš galiu virti, – pasišovė jis, neatitraukdamas akių nuo Mirandos.

– Ir sodininko.

Trojus pamaiviškai nusvarino pečius.

– O šitam iš manęs – prastas pagalbininkas. Kai prisiliečiu, nusibaigia bet koks žalėsis. Gerai dar, kad mano katė ne žalia, kitaip ir jai galas! Naikinti sodą, kitados buvusį gražiausią Dorsete, būtų begėdiška.

Henrieta atkreipė dėmesį į Keitę – labai jau tyli. Atsukusi nugarą ruošė kavą. Henrieta sunerimusi žvilgtelėjo į Trojų – tas nukreipė dėmesį į prekystalį.

– Kur mano kava, brangute?

– Tuoj, – atsiliepė Keitė.

Atmosfera staiga atvėso, mat ji keisdavosi pagal Keitės nuotaikas. Jie pasielgė neapdairiai, kad jos nepaisė.

Miranda, pajutusi permainą, dirstelėjo į laikrodį.

– O Viešpatie, būtinai turiu eiti. Buvo labai malonu su jumis visais susipažinti.

– Mums irgi, – nuoširdžiai atsakė Henrieta. – Rasim jums tą sodininką, nesijaudinkit.

– Jau išeinat? – aiktelėjo Trojus. – Bet juk ką tik susiėjom. Jūsų draugijoje tepabuvau vos dešimt minučių. Nepatinka mano odekolonas?

– Patinka, – nuramino jį Miranda, linksmai kresčiodama galvą. – Jis jums tinka.

– Sakot, saldus.

– Taip, bet maloniai.

– Ak, koks neapsakomas palengvėjimas. – Jis metė šelmišką šypseną. – Atveskit kada nors apsikirpti poną Kleiburną. Būtų miela su juo susipažinti.

Jis dviprasmiškai pakilnojo antakius.

– Kažin, – suabejojo Miranda. – Galiu jo nebeatgauti.

Atsistojusi ji užsimetė ant pečių paltą. Moterys žiūrėjo su pavydu. Paltas buvo juodas ir prigludęs, su plačia kailio juosta apkraštuotais atvartais ir tokiais stačiais pečiais, kad jai einant briauna būtų galėjusi raižyti orą.

– Ačiū už kavą ir pyragaitį, – padėkojo ji Keitei. – Išties nieko skanesnio nesu ragavusi. Net Londone. – Keitė išdidžiai atmetė galvą. – Ar galėčiau priklijuoti prie jūsų lentos šitą?

Miranda iš rankinės ištraukė lapą su spausdintomis raidėmis.

– Žiūrėsiu, kad visi būtinai perskaitytų, – pažadėjo Keitė, bet jai nė nereikėjo vargintis – skelbimas buvo toks didelis, kad niekam nepraslys pro akis.

– Oi, – išpūtė orą Trojus, kai Miranda išėjo. – Na ir gražuolė. „Dėkoju už kavą ir pyragaitį“, – pakartojo jis, pamėgdžiodamas jos tartį. – Negaliu atsigėrėti!

– Iš pradžių buvo šaltoka, bet paskui apšilo. Trojau, atrodo, ji nežino, kaip tave perprasti, – paerzino Henrieta.

– Ji nuostabi, bet, man regis, kiek užrietusi nosį, ar ne? Kaip ir visi londoniečiai – manosi esantys už mus geresni, – išliejo pagiežą Keitė, nešdama Trojui kavą ir pyragaitį. – Viena iš tų, kurios pratusios prie pulko įkandin lakstančių tarnų. Aiškiai matyti, kad be valytojos, virėjos, sodininko ir dar balažin ko pražūtų. Įpuolė be jokių mandagybių, lyg čia jai koks paštas. Mažumėlę užtruko, ką? Apsireiškė tik po dviejų mėnesių. Pernelyg jau reikšminga Hartingtonui. Turbūt mano, kad mes visi – gryni provincialai. Nors šiaip daili, – pridūrė ji tyliai šnarpštelėdama. – Tokia nieko sau.

– Mano galva, tu perdedi, – pasakė Trojus. Visi žinojo, kad Keitė apie žmogų retai kada pasakys ką gražaus. – Juk išgerti tavo kavos ji nepasididžiavo užeiti.

– Pamatė, ką? Geresnės neras nė Londone.

– Turiu grįžti į krautuvę. Palikau ten Klerę vieną, – suskato Henrieta, prisiminusi seserį.

– Tavim dėta nesijaudinčiau, juk darbo nedaug teturite, – išdrožė Keitė. – Gal norėtum pasiimti pyragiuką?

– Ką? – suglumo Henrieta. Argi prieš penkias minutes Keitė jos nekoneveikė, kad per daug valgo?

– Klerei, kvailute, – mestelėjo Keitė, kišdama pyragaitį į maišelį.

Henrieta pasiėmė maišiuką ir, jausdamasi galutinai pažeminta, išcampino.

Grįžusi namo, Gasą Miranda rado sėdintį prie židinio ir žiūrintį „Žiedų valdovą“. Jis kimšo traškučius iš pakelio ir gėrė kokakolą iš skardinės.

– Nejau tau neužduota namų darbų? – paklausė Miranda.

Gasas patraukė pečiais.

– Palikau mokykloj kuprinę.

Miranda padūsavo.

– Ką gi, pirmadienį ją geriau parsinešk arba vėl turėsi bėdos. Šįvakar parvažiuoja tėtis. Jis ne itin džiaugiasi tuo, ką šiandien iškrėtei.

– Aš nenorėjau, – pasiteisino Gasas, grūsdamas į burną saują traškučių. – Pradėjau ne aš.

– Nenoriu klausytis. Turiu darbo. Tuoj grįš sesuo, todėl šitą filmą tau teks išjungti. Ji bijo tų šlykščių padarų.

– Orkų, – pataisė Gasas.

– Kad ir kas jie būtų. Žiūrėk, kad išjungtum.

– Mama, bet…

– Išjunk!

Miranda grįžo prie rašomojo stalo. Burnoje tebejuto gardaus pyragaičio skonį, o galvoje net ūžavo nuo kavos. Ką tik sutikti žmonės jos skilčiai suteiks gana gardžių prieskonių. Trojus nuostabiai sultingas, Henrieta – putli, saldutė ir visiškai užuita Keitės, o ta – nuodinga, kad ir kokie stebuklingi būtų jos receptai. Pasigėrėtina trijulė. Reikia tik sukurti charakterius, kuriuos galėtum vaizduoti kas mėnesį, ir ji parašys knygą, parduos teises pagal ją kurti filmą, ir visas pasaulis pasiklos jai po kojomis. Pirštai pasileido lakstyti klaviatūra.

Neilgtrukus Miranda išgirdo, kaip virsteli ir užsidaro priekinės durys ir tylutėliai įtipena penkiametė duktė Storma.

– Mieloji, – pašaukė Miranda, kiek nusivylusi, kad ta grįžo namo kaip tik tada, kai ji jau buvo beįninkanti į charakterius.

Storma prie durų išdygo paniurusi. Rudi plaukai vėjo nubraukti nuo veido, skruostai įraudę nuo šalčio.

– Ar gerai praėjo diena mokykloje?

– Ne. Gasas – mušeika, – išdrožė ji.

Miranda liovėsi barškinusi klaviatūra, pažiūrėjo į dukterį.

– Mušeika?

– Madlena nenori ateiti pažaisti, nes bijo Gaso.

– Žinau. Jis šiandien krimstelėjo berniukui.

– Aš mačiau, jam bėgo kraujas.

– Aišku, įkandimą tas visiems rodė kaip karo žaizdą! – suirzusi išrėžė Miranda. Motina tikrai skambins pasiskųsti.

– Jis trauko vorams kojas.

– Na ir kas čia blogo, jie gi bjaurūs.

– Jie – Dievo kūriniai.

Stormai akyse sužvilgo ašaros.

– Mieloji, po galais, kas tau taip prikalbėjo?

– Ponia Roberts sako, kad kiekvienas padaras – ypatingas. Gasas viską naikina.

– Eikš, širdele, – pasivadino Miranda į glėbį dukterį.

– Man Gasas nepatinka.

– Ne tau vienai, – atsiduso ji. – Gal eik žaisti į savo kambarį? Jis žiūri „Žiedų valdovą“. – Storma išsprūdo iš glėbio. – Namų darbų turi?

– Taip.

– Po minutės ateisiu ir padėsiu tau juos paruošti.

Bet Storma žinojo, kad minutė išsitęs iki valandos, ir galiausiai namų darbus ji turės ruošti viena. Mama visuomet perdėm užsiėmusi.

Storma kiūtojo rožiniame kambaryje. Jo sienų apmušalai derėjo prie užuolaidų, išpieštų tarp gėlių šokančiais rožiniais angeliukais. Lemputės – ir tos buvo rožinės, todėl kambarys skendėjo švelnioje rožinėje šviesoje. Knygų lentynos buvo nukrautos pūkuotais žaislais ir knygomis. Ji turėjo dailių brangenybių dėžučių, kuriose laikė papuošaliukus, plaukų segtukus, blizgančius drugelius ir apyrankes. Turėjo rožinių užrašinių, dėdavosi į jas rašanti rožiniais pieštukais, dar turėjo „Win Green Gingerbread“ namą iš siuvinėtos rožinės medvilnės, pilną kolekcionuojamų įvairiausių dydžių ir atspalvių rožinių pagalvėlių. Čia dabar ir tūnojo su skaitymo knyga iš mokyklos. Liūdėjo ir jautėsi vieniša. Prisitraukusi mėgstamiausią rožinę pagalvėlę, apsikabino ją, į kampą nusibraukė ašaras. Kokia gi nauda iš gražaus kambario, jei neturi draugų, kuriems jį galėtum parodyti?