Санта Монтефиоре - Po Italijos saule

– Ak, štai kodėl tamsiaplaukė ir medaus spalvos oda.

Vivė klausiamai pažvelgė į jį, o jos siauros lūpos, ištemptos į šypsenėlę, dar susiaurėjo.

– Bet labai šviesios akys, keista… – Jis atsiduso nebejusdamas pigaus vyno skonio.

– Jos motina buvo italė. Mirė Albai tik gimus. Autoavarijoje. Turi bjaurią pamotę ir nuobodą tėvą. Karinis jūrų laivynas, pats supranti. Tebetarnauja, sena griuvena. Įtariu, kad nuo karo laikų vis tos pačios pareigos prie pulto. Kas rytą važinėja iš toliausiai į darbą, baisiai nuobodus. Kapitonas Tomas Arbaklas, ir būtinai Tomas, ne Tomis. Ne taip, kaip tu – dažniau Ficas, o ne Ficrojus, nors man Ficrojus labiau prie širdies, aš ir toliau taip tave vadinsiu. Nieko keisto, kad Alba maištinga.

– Gal jos tėvas ir nuoboda, bet turtinga nuoboda. – Ficas akimis perbėgo šviesų laivą-namelį, kurį švelniai siūbavo potvynis. Arba besimylinti Alba. Nuo tos minties jam iš pavydo nudiegė pilvą.

– Pinigai neatneša laimės. Turėtum žinoti, Ficrojau.

Ficas kurį laiką spoksojo į taurę mąstydamas apie savo likimą, kuris jam lėmė godžias žmonas ir brangiai kainuojančias skyrybas.

– Ar ji gyvena viena?

– Anksčiau gyveno su viena iš įseserių, bet nieko iš to neišėjo. Įsivaizduoju, kad su tokia mergina gyventi nelengva. Dieve jai padėk. Tavo, Ficrojau, bėda, kad per lengvai įsimyli. Jei sugebėtum valdyti širdies reikalus, gyventum kur kas paprasčiau. Galėtum su ja permiegoti ir išmesti iš galvos. O, man laikas! Jūs vėluojate! – sušuko ji, kai jos sūnėnas Vilfridas, tempdamas savo draugę Džordžiją, su didžiausiais atsiprašymais skubiai nusileido pontoniniu tiltu. Kai jie vėluodavo lošti bridžą, Vivė galėdavo įsiusti.

Gyvenamasis laivas „Valentina“ buvo nepanašus į kitus Čeinio alėjoje. Dailiai išlenktas, pakeltas pirmagalys atrodė koketiškai, tarsi gudriai šypsotųsi. Pats namelis buvo nudažytas mėlynai ir baltai, su apskritais langais, balkonu, kuriame pavasarį stovėdavo gėlėmis apsipylę vazonai, o žiemos mėnesiais pro plyšius ištekėdavo lietaus vanduo. Kaip žmogaus veidas išduoda jo gyvenimo kelią, taip ekscentriškas stogo nuolydis ir žavus lyg valdinga nosis jo priekio nuožulnumas bylojo, kad laivas tikriausiai gyveno ne vieną gyvenimą. Todėl svarbiausias „Valentinos“ bruožas buvo jo paslaptingumas. Kaip didi dama, kurios niekada nepamatysi nepasidažiusios, „Valentina“ nenorėjo atskleisti, kas slypi po jos dažais. Tačiau šeimininkė laivą mylėjo ne dėl jo neįprastos išvaizdos ar žavesio ir ne dėl išskirtinumo. Alba Arbakl mylėjo savo laivą visai dėl kitos priežasties.

– Dieve, Alba, tu tokia graži! – atsiduso Rupertas, veidu įsikniaubdamas į jos švelniai pakvepintą kaklą. – Skani kaip cukruoti migdolai. – Alba sukikeno manydama, kad tai – nesąmonė, tačiau negalėjo atsispirti maloniam jo dygios barzdos šerių kutenimui, o jo ranka jau slinko nuo mėlynos zomšos aulinukų aukštyn po „Mary Quant“ firmos sijonu. Raitydamasi iš malonumo pakėlė smakrą.

– Nekalbėk, kvaileli. Pabučiuok.

Tai jis ir padarė stengdamasis jai patikti. Tai, kad jo glėbyje ji atgijo po niūrios vakarienės Čelsyje, teikė jam drąsos. Jis spaudė lūpas prie lūpų žinodamas, kad kol žais su jos liežuviu, ji negalės jo užgaulioti. Alba mokėjo sakyti skaudžiausius dalykus su maloniausia, kerinčia šypsena. Ir vis dėlto jos šviesiai pilkos akys, lyg viržiais apaugusi dykynė ūkanotą žiemos rytą, kėlė keistą gailestį, vyrą nuginkluodavo. Traukė. Žadino troškimą ją globoti, ginti. Mylėti ją buvo lengva, išlaikyti – vargiai įmanoma. Tačiau, kaip ir kiti „Valentinos“ denį minantys pretendentai, jis negalėjo nepamėginti.

Alba atsimerkė, kai jis, atsegiojęs palaidinukę, apžiojo jos spenelį. Ji žvelgė pro stoglangį į lengvus rausvus debesėlius ir sužibusią pirmąją žvaigždę. Pakerėta gęstančios dienos netikėto grožio, akimirką užsimiršo, ir jos sielą tuojau apėmė liūdesys. Užplūdęs jos esybę, pripildė tas šviesias akis deginančių ašarų. Ją graužė skausminga vienatvė ir, regis, niekas nuo jos negelbėjo. Pasibaisėjusi, kad tokia silpnumo valandėlė užėjo ne laiku, ji kojomis apkabino meilužį ir persivertė taip, kad atsidūrė ant viršaus, bučiavo, kandžiojo ir draskė jį it laukinė katė. Rupertas buvo priblokštas, bet įsiaistrinęs dar daugiau nei visada. Jis skubiai perbraukė rankomis per jos nuogas šlaunis ir sužinojo, kad ji be kelnaičių. Jos sėdmenys gulėjo ramiai atkišti jo nekantrių pirštų glamonėms. Paskui jis įsiskverbė į ją, o ji ant jo energingai jojo, atsiduodama tik malonumui, tarsi vyras, kuris tą malonumą teikia, jai visai nerūpėtų. Rupertas žiūrėjo į ją su baiminga pagarba, trokšdamas bučiuoti jos truputį praviras, nubrozdintas lūpas. Ji atrodė pašėlusi, tačiau, kad ir kokia nevaržoma, buvo pažeidžiama ir tai skatino jį siekti artimumo.

Netrukus Ruperto mintis atitraukė jų mylėjimasis. Jis užsimerkė ir pakluso geismui, blaiviai mąstyti apie jos veidą nebegalėjo. Jie vartėsi ir raičiojosi po krūvą nusivilktų, išmėtytų ant lovos drabužių, kol galiausiai garsiai plumptelėjo ant grindų, uždusę, juokdamiesi. Ji spindinčiomis akimis pažvelgė į jo nustebusį veidą ir prunkštelėjo:

– Ko tu tikėjaisi? Mergelės Marijos?

– Buvo nuostabu. Tu – angelas, – atsiduso jis bučiuodamas jai kaktą. Ji pakėlė antakius ir nusijuokė.

– Įsitikinau, kad tu kvailas, Rupertai. Dievas mane už blogą elgesį iš dangaus išmestų.

– Tada man tokio dangaus nereikia.

Staiga jos dėmesį patraukė rudo popieriaus ritinėlis, išlindęs iš medinių lovos lentjuosčių plyšio. Negalėdama jo pasiekti iš ten, kur gulėjo, pastūmė Rupertą ir nuropojo į kitą pusę. Ištiesė į palovį ranką.

– Kas čia dabar? – paklausė jis mirkčiodamas – po jų sueities dar neatsitokėjo.

– Nežinau, – atsakė ji. Atsistojusi čiupo nuo naktinio staliuko pakelį cigarečių, žiebtuvėlį ir numetė viską jam. – Būk geras, uždek vieną. – Paskui atsisėdo ant lovos krašto ir pamažu išvyniojo ritinėlį.

Rupertas nerūkė. Tiesą sakant, cigaretėmis bjaurėjosi, tačiau, nenorėdamas pasirodyti netaktiškas, padarė ko prašomas ir, klastelėjęs šalia ant lovos, ėmė lėtai glostyti jai nugarą. Ji sustingo. Nežiūrėdama į jį tarė:

– Man patiko su tavim, Rupertai. Bet dabar noriu būti viena.

– Kas atsitiko? – paklausė jis nustebęs, kad ji staiga gali tapti tokia šalta.

– Pasakiau, kad noriu būti viena.

Kurį laiką jis nežinojo, ką atsakyti. Taip su juo nesielgė jokia moteris. Jautėsi pažemintas. Supratęs, kad ji neapsigalvos, nenoromis ėmė rengtis, griebdamasis ką tik buvusio intymumo.

– Ar dar pasimatysim? – jautė, kad tai skamba beviltiškai.

Ji suirzusi papurtė galvą.

– Tu eik!

Jis užsirišo batraiščius. Ji vis tiek į jį nepažvelgė. Visą dėmesį skyrė tam ritinėliui. Lyg vyriškis būtų jau išėjęs.

– Na, tai nelydėk, pats išeisiu, – suburbėjo jis.

Ji pakėlė akis ir pro stiklines duris, vedančias link viršutinio denio, ilgai žiūrėjo į rausvą vakaro dangų, pamažu užleidžiantį vietą nakčiai. Negirdėjo nei durų trinktelėjimo, nei sunkių Ruperto žingsnių, kai jis nusiminęs ėjo trapu, girdėjo tik šnabždantį balsą, kurį manė pamiršusi.

– Vaje! Kai kas neatrodo labai laimingas, – burbtelėjo Ficas, kai Rupertas ėjo Čelsio krantinės link ir už gatvės lempų pranyko. Jo pastaba trumpam sukaustė bridžo lošėjus. Sprautas pastatė ausis, pramerkė akis ir atsidusęs vėl užsimerkė.

– Na, ji puikiai su jais susitvarko, brangusis, – pasakė Vivė kišdama už ausies išlindusią šviesių plaukų sruogą. – Ji kaip juodoji našlė.