Санта Монтефиоре - Po Italijos saule

Priėjo prie tėvo ir įteikė ritinėlį. Jis paėmė ir ilgai į ją žiūrėjo. Ji įžūliai žvelgė jam į akis. Tačiau jo žvilgsnis nebuvo piktas, tik neapsakomai liūdnas. Toks liūdnas, kad Albai teko nusisukti. Netaręs nė žodžio, jis padėjo cigarą į peleninę ir atsisėdo į platųjį krėslą, kur prieš keletą akimirkų buvo įsitaisiusi jo motina. Ritinėlio neišvyniojo. Tik žiūrėjo į jį ir nykščiu glostė popierių; iš tolimos praeities, iš seniai užversto jo gyvenimo knygos skyriaus jį pasiekė malonus figmedžių kvapas.

Alba akylai jį stebėjo. Matė jauną vyrą jūreivio uniforma kaip fotografijoje: su baltu šaliku, storu paltu ir puošnia kepure. Matė lieknesnį, gražesnį, laimingesnį. Akyse nebuvo to gilaus, nerimą keliančio liūdesio, jaunas narsuolis tryško optimizmu. Nebuvo ir nusivylimo, nes jo širdis tuo metu spinduliavo meilę jos motinai, o ateitis prieš jų akis vėrėsi tarytum nesibaigianti puota.

Pagaliau labai ramiu balsu jis prabilo:

– Šį kartą nuėjai per toli. – Alba pasijuto įgelta. – Yra daugybė dalykų, apie kuriuos neturi nė mažiausio supratimo. Jei suprastum, su Margo taip nekalbėtum. Buvai nedovanotinai nemandagi, ir aš to nepakęsiu. – Jo žodžiai kirto kaip antausis.

– Ne, tai tu nesupranti, – ėmė verkšlenti ji, – aš tik noriu išgirsti apie savo mamą. Turiu teisę žinoti. Tu nesupranti, ką reiškia būti niekieno. Jaustis be šaknų…

Jis žiūrėjo į ją pavargusiu žvilgsniu ir liūdnai lingavo galvą.

– Čia tavo namai. – Suraukė kaktą. – Ar manęs neužtenka? Ne, aišku, ne. Visą gyvenimą tik reikalauji. Tau niekad negana, tiesa? – Jis atsiduso ir vėl nudelbė akis į ritinėlį. – Taip, mylėjau tavo motiną, ir ji tave mylėjo. Bet ji mirė. Negaliu jos prikelti, Alba. Neturiu daugiau ką tau pasakyti. O dėl svetimumo jausmo, tai tavo namai niekada nebuvo Italijoje. Parsivežiau tave į Angliją, kai baigėsi karas. Tavo vieta visada buvo ir yra čia. Jei tau kas nors trukdo, tai ne Margo, o tu pati. Apsižvalgyk. Visą gyvenimą tu tik ėmei ir ėmei neparodydama jokio dėkingumo. Nežinau, ko tu dar nori, ir pavargau besistengdamas tau įtikti.

– Vadinasi, nepasakosi man apie Valentiną? – Ji vos tramdė pykčio ašaras, nes vėl pajuto, kad tėvas ją atstumia, neprisileidžia nei jos, nei motinos. Suprato, kad jį taip elgtis verčia ne sąžinė, o Margo. – Net nežinau, kaip judu susipažinote, – ištarė silpnu balseliu. Matė, kaip sutrikusiam Tomui tvinkčioja skruosto raumenys. – Niekada apie ją nepasakojai. Kadaise buvome tėvas ir dukra. Paskui atsirado Margo ir man nebeliko vietos.

– Tai netiesa, – suurzgė jis. – Margo niekuo dėta.

– Ji vis dar pavydi mano mamai.

– Klysti.

– Reikia būti moterim, kad suprastum moterį, – ciniškai metė Alba.

– Bet, Alba, mieloji, tu dar ne moteris. Tau dar reikia suaugti. – Jis pakėlė paraudusias, drėgnas akis. Jei ne širdį draskanti nuoskauda, ji būtų pajutusi jam gailestį. – Neversk manęs rinktis žmoną ar tave, – pasakė jis tokiu ramiu ir rimtu balsu, kad jai pašiurpo oda, ir staiga pajuto dvelktelėjusį šaltį.

– Nereikia nė klausti, tėve, nes žinau, katrą pasirinksi.

Kai automobilis išnyko už įvažos, Margo, kuri viską girdėjo, trypčiojo prie svetainės durų. Pro plyšį matė Tomą. Jo veidas buvo ištįsęs, papilkėjęs, prislėgtas. Pagal metus atrodė gerokai senesnis. Paskendęs mintyse čiupinėjo ritinėlį. Neišvyniojo. Linktelėjo lyg sau, paskui pakilo ir nuėjo į savo kabinetą, ji girdėjo ten atidarant ir uždarant stalčių.

Atgaivinti praeities jis nenori.

Tą naktį, kai Tomas atsigulė į lovą, Margo nusiėmė akinius ir padėjo knygą.

– Manau, laikas to bjauraus laivo atsikratyti, – tarė ji.

Jis patogiai išsitiesė ir padėjo galvą ant pagalvės.

– Laivas neturi nieko bendra su tokiu Albos elgesiu, – pasakė jis. Jie buvo apie tai kalbėjęsi šimtus kartų.

– Pats žinai, ne tai turiu omenyje. Jis neša nelaimę.

– Nuo kada tu prietaringa?

– Nesuprantu, kodėl ji negali išsinuomoti buto kaip Karolina.

– Siūlai joms vėl apsigyventi kartu?

– Apsaugok Viešpatie, tai buvo katastrofa. Ne, labai neteisinga Karolinos atžvilgiu. Vargšė mergaitė, Alba su ja visą laiką tik kivirčijosi, su tokia gyventi tikras vargas. Karolina vakarais tvarkydavo jos išmėtytus daiktus. Valydavo nuorūkų prikištas vyno taures ir panašiai. Ne, nenorėčiau, kad Karolinai vėl tektų tai patirti; ji nusipelno kai ko geresnio.

– Alba savo laivu visiškai patenkinta.

– Taigi, jei tai nebūtų tas laivas.

– Neketinu laivo atsikratyti. Be to, kaip tai atrodytų Albai? Dar vienas žingsnis ištrinti jos motinos atminimą? – Jis atsiduso.

Margo įdėjo akinius į dėklą, persisvėrė padėti knygą ant staliuko prie lovos. Išjungusi šviesą užsitraukė antklodę iki smakro.

– Neketinu tavęs klausti apie paveikslą. Ne mano reikalas. Tačiau, manau, gaila, kad Alba jį rado. Jai nesveika tiek daug galvoti apie praeitį.

– Praeitį, – tyliai pakartojo Tomas, galvodamas apie paveikslą. Jis markstėsi tamsoje, lyg tikėdamasis išvysti Valentinos veidą: spindintį jaunyste ir ta nesulaikoma energija. Tikėjosi net užuosti malonų figmedžių kvapą, atsklisiantį po tiek metų drauge su seniai pamirštu jausmu, ką reiškia taip karštai mylėti. Akis aptraukė migla, jis įkvėpė. Po šitiek metų, pagalvojo jis. Ir prireikė tam paveikslui išlįsti dabar, kai man beveik pavyko viską pamiršti.

– Ką žadi daryti?

– Apie ką tu?

– Apie laivą.

– Nieko.

– Nieko? Bet…

– Sakau, kad nieko. Dabar žadu miegoti. Nebenoriu apie tai kalbėti, Margo. Laivas lieka, ir Alba – jame.

Alba per plūstančias ir nesustabdomai riedančias ašaras vos galėjo įžiūrėti kelią. Buvo po vidurnakčio, kai ji pastatė automobilį po gatvės žibintu Čeinio alėjoje. Baisiai pyko, kad atidavė tėvui portretą. Galėjo pasilaikyti. Tai būtų buvusi jos paslaptis. Dabar nebeturėjo nieko.

Lėtai nupėdino pontoniniu tiltu prie savo laivo, šniurkščiodama, nepaprastai savęs gailėdama. Norėjo, kad kas nors jos lauktų, kad galėtų prisiglausti prie kokio mielo vyriškio. Ne Ruperto, Timo ar Džeimso, o nepaprasto vyro. Šią naktį nenorėjo likti viena. Žinodama, kad Vivė rašo romanus dažnai iki paryčių, pasibeldė į jos duris. Laukė kokio garso, bet girgždėjo tik laivas, švelniai pliuškeno į pontoninį tiltą atsitrenkiančios upės bangelės, o jiems pritarė tolimas didmiesčio gausmas.

Kai nusiminusi pasisuko eiti, durys atsidarė ir tarpduryje pasirodė išblyškęs Vivės veidas.

– A, čia tu, – pasakė ji, paskui, geriau įsižiūrėjusi, pridūrė: – Dievulėli, verčiau eikš į vidų. – Alba nusekė paskui plevėsuojantį apdarą siauru koridoriumi į virtuvę. Vivės laive irgi buvo juntama drėgmė, tačiau dar tvyrojo ir išskirtinis egzotiškas, užsienietiškas kvapas. Vivė mėgo deginti indiškus smilkalus ir kvapias žvakes, kurių parsinešdavo iš Karnabio gatvės. Alba atsisėdo prie apskrito stalo purpurinės spalvos kambaryje ir užsikvempė ant Vivės pasiūlyto puodelio kavos. – Įpusėjau rašyti labai sunkų skyrių, būtų puiku padaryti pertraukėlę ir pakalbėti su tavim. Nemanau, kad verktum dėl kokio vyro. – Ji ištraukė kėdę ir užsidegė cigaretę. – Paimk vieną, pasijusi geriau. – Alba paėmė „Silva Thin“, o Vivė uždegė žiebtuvėlį. – Tai dėl ko lieji ašaras?

– Radau po lova tėvo pieštą eskizą, kuriame mano motina.

– Na čia tai bent! Ką tu veikei palovyje? – Vivė pernelyg gerai žinojo, kad Alba niekada netvarko savo namuko.