Санта Монтефиоре - Po Italijos saule

– Maniau, kad jos savo vyrus suryja, – pasakė Vilfridas.

Ficas, apmąstęs tą nuostabią mintį, trenkė ant stalo kortą.

– Apie ką mes kalbame? – suraukusi nosį pasiteiravo Džordžija.

– Apie Vivės kaimynę, – atsakė jis.

– Kekšę, – sarkastiškai pridūrė laimėjusi kirtį Vivė, braukdama nuo stalo kortas į savo pusę.

– Maniau, jūs – draugės.

– Taip ir yra, Ficrojau. Myliu ją su visais jos trūkumais. Juk kas jų neturi? – Ji nusišypsojo ir nukratė pelenus į žalio fluorito indelį.

– Tik tu, Vive. Tu – tobula.

– Ačiū, Ficrojau, – padėkojo ji, paskui pasisukusi mirktelėjo Džordžijai: – Aš jam už tai moku.

Ficrojus pažvelgė pro nedidelį apskritą langą. „Valentinos“ denyje buvo tylu, ramu. Įsivaizdavo gražiąją Albą, gulinčią lovoje nuogą, išraudusią, besišypsančią, su visais jos kūno kalneliais, linkiais ten, kur reikia, ir trumpam atitrūko nuo lošimo.

– Ficai, atsibusk! – spragtelėjo pirštais Vilfridas. – Kurioje tu planetoje?

Vivė padėjo savo kortas ant stalo ir atsilošė. Užtraukusi dūmą, garsiai išpūtė. Žiūrėdama į jį pavargusiomis nuo gėrimo ir nesaikingo gyvenimo akimis, paaiškino:

– A, toje liūdnoje planetoje, kur daug ir kitų kvailų vyrų!

Alba žiūrėjo į portretą, nutapytą pastele ant rudo popieriaus, ir ją užplūdo jaudulys. Tarsi žiūrėtų į veidrodį, bet tokį, kuris ją gražina. Ovalo formos veidas – kaip jos, ryškūs skruostikauliai, stiprus, valingas smakras, bet akys į josios visai nepanašios. Šios buvo migdolo formos, rusvų samanų spalvos; juoko ir gilaus, nesuprantamo liūdesio mišinys. Jų žvilgsnis kaustė, akys žiūrėjo tiesiai į ją, vėrė kiaurai, ir kai ji judėjo, ją sekė. Alba ilgai į jas žiūrėjo paskendusi svajonėse, prisimindama neišsipildžiusias viltis. Nors lūpose žaidė vos matoma šypsena, veidas spinduliavo laime.

Iš ilgesio Albai maudė paširdžius. Pirmą kartą, kiek save atmena, ji žiūrėjo į motinos veidą. Paveikslo apačioje lotyniškai buvo parašyta: Valentina 1943, dum spiro, ti amo. Pasirašė Tomas Arbaklas. Alba skaitė šiuos žodžius dešimtis kartų, kol jie susiliejo su jos ašaromis. Kol kvėpuoju, tave myliu.

Alba išmoko itališkai vaikystėje. Nebūdingo geraširdiškumo akimirką pamotė Buivolė pasiūlė lankyti italų kalbos pamokas, kad Alba neatitrūktų nuo savo itališkų šaknų, kurias visais kitais atvejais ta moteris stengėsi išrauti. Juk Albos motina buvo tėvo gyvenimo meilė. Ir kokia didelė! Pamotė savo santuokoje nuolat jautė Valentinos šešėlį. Negalėdama ištrinti jos atminimo, stengėsi kiek įmanydama jį prislopinti. Valentinos vardas paprasčiausiai niekada nebuvo minimas. Jie niekada nebuvo nuvykę į Italiją. Alba nepažinojo motinos giminių, o tėvas vengė jos klausimų, todėl ji seniai nustojo klausinėjusi. Vaikystėje turėjo savo pasaulėlį, kuriame visaip stengėsi sulipdyti atskirus faktus. Ji slėpdavosi tame pasaulėlyje ir rasdavo paguodą išgalvotuose vaizduose, kaip jos gražioji motina per karą apsnūdusiame Italijos pajūrio miestelyje susipažino su tėvu ir įsimylėjo.

Tais laikais Tomas Arbaklas buvo gražus; Alba matė nuotraukose. Su jūreivio uniforma jis išsiskyrė iš kitų. Smėlio spalvos plaukai, šviesios akys ir šelmiška, pasitikinti šypsena, kurią paskui Buivolė savo sunkiu, valdingu charakteriu pavertė suirzusio pikčiurnos grimasa. Graužiama pavydo, kad jis nusipirko laivą ir pavadino Valentinos garbei, Buivolė niekada nekėlė kojos ant denio, niekada nevadino laivo vardu, o sakydavo „tas laivas“. „Valentina“ vaizduotėje žadino prisiminimus apie kiparisus, svirplius, alyvmedžių giraites, citrinas ir tokią didelę meilę, kad jokie purkštavimai, trypimai kojomis negalėjo jų sumenkinti.

Tėvo namuose Alba niekada nesijautė sava. Įseserės išoriškai buvo panašios į tėvus, o ji – tamsaus gymio ir atrodė svetimšalė, kaip jos motina. Įseserės jodinėjo, uogavo, lošė bridžą, o ji svajojo apie Viduržemio jūros pakrantes ir alyvmedžių giraites. Jokie riksmai nepadėjo ištraukti teisybės iš pamotės ir tėvo, neprivertė nuvežti į Italiją, kur ji galėtų susipažinti su tikrąja savo šeima. Todėl ji persikraustė į laivą, pavadintą šventu jos motinos vardu. Ten ji jautė Valentinos dvasią, potvynių ir atoslūgių šnabždesyje girdėjo jos balsą, jos meilėje rado prieglobstį.

Ji gulėjo lovoje po stoglangiu, pro jį dabar žibėjo šimtai žvaigždžių ir švietė nebe saulė, o mėnulis. Rupertas čia tarsi niekada ir nesilankė. Alba buvo viena su motina, kuri tyliu balsu kalbėjo iš portreto, glamonėjo dukrą tomis švelniomis, liūdnomis akimis. Be abejonės, šis portretas ištirpdys per daugelį metų susikaupusius ledus, atgaivins tėvo atmintį ir jis apie ją papasakos.

Alba negaišo. Pasirausė netvarkingose spintelėse sau tinkamų drabužių, atsargiai įdėjo į rankinę ritinėlį ir siaurais laipteliais išskubėjo iš laivo. Prieš žengdama trapu suirzusi nuvijo dvi ant stogo dūkstančias voveraites.

Tuo metu Ficas ėjo iš Vivės namų pralošęs bridžą, kauštelėjęs nuo vyno ir apstulbo, kad atsitiktinumas suvedė jo ir Albos kelius. Nepastebėjo, kad ji verkia, o ši nepastebėjo Sprauto.

– Labas vakaras, – žvaliai pasisveikino, ryžęsis užkalbinti, kai jiedu taku pėdino krantinės link. Alba neatsakė. – Esu Ficrojus Davenportas, jūsų kaimynės Vivės draugas.

– Štai kaip, – abejingai atsakė moteris. Ji buvo nudelbusi akis į žemę, per plaukus jų beveik nesimatė. Sukryžiavusi rankas, įbedė smakrą sau į krūtinę.

– Gal jus pavėžėti? Mano automobilis stovi už kampo.

– Ir mano.

– Suprantu.

Ficą stebino, kad ji nė nepakėlė akių. Jis buvo pratęs, kad moterys į jį žiūri, ir laikė save patraukliu, ypač kai šypsosi, be to, buvo aukštas, o tai irgi pranašumas; merginoms patinka aukšti vyrai. Jos nesidomėjimas išmušė jį iš vėžių. Žiūrėjo į jos ilgas kojas, mėlynos zomšos aulinukus ir jautė, kaip nerimas gniaužia gerklę. Jos žavesys visiškai pakirto pasitikėjimą savimi.

– Ką tik pralošiau bridžą, – atkakliai kalbino jis. – Ar žaidžiate bridžą?

– Ne, jei galiu susilaikyti, – atsakė ji. Jis pasijuto kvailai.

– Protingai darote. Nuobodus lošimas.

– Kaip ir lošėjai, – atkirto ji, paskui šyptelėjo, sėdo į dvivietį MGB ir nurūko keliu.

Ficas liko vienas po gatvės žibintu krapštydamas pakaušį, nes nežinojo, ar jam įsižeisti, ar nusijuokti.

Automobilyje viena, kur niekas nemato, Alba raudojo. Ji mokėjo visus apkvailinti savo tariama drąsa, bet savęs neapgausi. Pažįstamas netekties jausmas dabar sugrįžo, tik šį kartą stipresnis. Kiparisų ir alyvmedžių giraičių pasaulėlio nebeužteko. Turėjo teisę žinoti apie savo motiną. Dabar, kai ji parodys portretą, Buivolė bus priversta atsitraukti ir leisti tėvui kalbėti. Kaip tas portretas ten pateko, ji nežinojo. Galbūt jis ten įkišo, kad Buivolė nerastų. Dabar sužinos, nes Alba jai pasakys. Su malonumu. Ji pakeitė pavarą ir pasuko į Talgarto kelią.

Buvo vėlus metas. Jie jos nesitiki. Prireiks geros pusantros valandos, kol pasieks Hampšyrą, nors keliai tušti. Nesimato net katės. Įjungė radiją ir išgirdo Klifą Ričardą dainuojantį: „Tos naktys be tavęs – ilgiausios“, ir pasipylė dar daugiau ašarų. Iš tamsos į automobilio priekines šviesas artėjo motinos veidas. Ilgaplaukė, švelniomis rusvų samanų spalvos akimis ji žvelgė į dukterį su tokia meile ir supratimu, kokios užtektų išgydyti visą pasaulį. Alba įsivaizdavo užuodžianti citrinų kvapą. Neturėjo nė vieno prisiminimo, neprisiminė motinos kvapo. Tik tai, ką įsivaizdavo, o kas žino, kiek ten teisybės.