Санта Монтефиоре: Po Italijos saule

Ficas prisiminė, kad panašiai Vivė apibūdino Albos tėvą, ir jam labai palengvėjo. Jokia moteris apie savo mylimąjį taip nekalba. Hariui buvo nelinksma. Jautėsi pažemintas ir suirzęs, nes Alba nepasakė, kad vakarieniauti ateis ir vyras.

Kol trijulė tarėsi, ką daryti, priplaukė kitas patruliuojantis kateris su labai rūsčios išvaizdos vyriškiu, kuris susiraukęs žvelgė iš po mėlynos uniforminės kepurės. Haris akivaizdžiai susigūžė.

– Na, na, na, tai kas čia dabar?

– Įstrigau, – atsakė Haris ir jau ketino aiškintis, kodėl jis čia atsidūrė, bet Alba jį pertraukė.

– Kokia laimė, seržante, atvykote pačiu laiku. – Seržantas, pažvelgęs į Albos aptemptas kelnes ir aulinukus, atsitiesė, o veido rūstybę pakeitė susirūpinimas. – Mudu su vyru esame labai dėkingi pareigūnui Ridui. – Ji apkabino Ficą per liemenį. Jį staiga išpylė karštis. – Suprantate, aš įsitikinusi, kad pamačiau galvą, taip, galvą, prisiekiu. Be kūno. Plaukiojančią maždaug čia. – Ji parodė į drumzliną vandenį. Pakėlusi akis į seržantą vaidino išsigandusią. – Galite įsivaizduoti, koks siaubas. Galva be kūno.

– Iškviesiu būrį ir patikrinsime, ponia… – Alba susigriebė nežinanti Ficrojaus pavardės.

– Davenport, – įsiterpė Ficas. – Mano pavardė Davenportas. Būsiu labai dėkingas, jei patikrinsite. Nenoriu, kad žmona vėl ją pamatytų.

– Suprantama, pone Davenportai. – Jis žvilgtelėjo į apgailėtiną Hario katerį. – Priimsiu pareigūną Ridą į savo katerį, o kai prasidės potvynis, atsiųsiu atgal. Viskuo pasirūpinsiu.

– Žinoma, visiškai jumis pasitikiu. Dabar noriu vestis žmoną vakarieniauti. Buvo labai malonu su jumis susipažinti, seržante ir policininke… – Jis tyčia užsikirto.

– Ridas, – nenoromis ištarė Haris.

– Aišku. Ačiū jums. – Su tais žodžiais jis išsivedė Albą, palikęs Harį seržanto malonei.

Kai jie išplaukė, seržantas pasisuko į Harį ir supratingai linktelėjo.

– Gražuolė. Jai velniškai pasisekė, kad ištekėjo už stipraus vyro, antraip turėtų daug bėdų.

Haris bejėgiškai stebėjo ją dingstančią kaimynės laive su Ficu.

Vivė ta proga buvo pasipuošusi indiško šilko turbanu. Vilkėjo žydrą durtinį, sėdėjo ir traukė dūmą pro elegantišką juodmedžio kandiklį, jos raudoni nagai buvo tokie ilgi, kad negalėjai atsistebėti, kaip ji sugeba rašyti mašinėle. Paslėpusi šviesius plaukus po turbanu, atrodė gerokai vyresnė, raukšles aplink akis ir burną išryškino netobulas makiažas. Tačiau kai Ficas su Alba įėjo pro duris, jos veidas atgijo, o skruostai natūraliai paraudo.

– Užeikite, brangieji, – tarė pavargusiu balsu ir mostelėjo, leisdama suprasti, kad jaustųsi kaip namie. – Kokį ten triukšmą sukėlėte? Mačiau, Nendrelė įklimpo į purvą. Norėčiau pažiūrėti, kaip jis iš ten išsikapstys. – Ji sukikeno ir lėtai užtraukė dūmą.

Atsidūręs draugijoje moters, kurią stebėjo, apie kurią svajojo, Ficas nervinosi. Jis pritūpė ant aksominės oranžinės sofos tarytum pokalbyje dėl darbo ir žaidė pirštais. Alba klastelėjo ant krūvos ryškių šilkinių pagalvėlių, padėtų ant grindų, parietė po savim kojas ir užsirūkė. Žiūrėjo į Ficą savo keistomis, šviesiomis akimis ir svarstė, kaip jis spręs jos problemą. Laive stipriai kvepėjo smilkalais. Vivė buvo uždegusi žvakes, įstačiusi jas į ryškias stiklines taures ir išdėliojusi po visą nedidelę svetainę. Blausioje šviesoje tyliai grojo muzika. Alba stebėjo Ficą pro dūmus. Patrauklus aristokratiškumu: protingos, kibirkščiuojančios akys, plati, užkrečianti šypsena, aiški žandikaulio ir smakro linija, netvarkingai garbanoti šiaudų spalvos plaukai, regis, seniai nematė šepečio. Akys jai patiko iš karto – doros ir švelnios lyg Demeraros cukrus, gausiai apibarstytas pipirais. Ji nekentė vyrų, kurių gerumas siejasi su minkštakūniškumu. Akivaizdu, kad šis ne iš tokių. Dabar jis nerimavo ir jai jo pagailo. Jos draugijoje vyrai būdavo dviejų tipų: tie, kurie prie jos kimba, ir tie, kurie kibti pernelyg drovisi. Ficas buvo iš pastarųjų, jai labiau patinkančių, kategorijos. Iki šiol ji nesutiko vyro, kuris tiktų trečiajai – abejingųjų kategorijai.

– Taigi, Fricai, – pradėjo ji valdingu balsu, – koks jūsų vaidmuo Vivės gyvenime ir kodėl nesutikau jūsų anksčiau?

– Ficas, – dalykiškai pataisė jis. – Ficrojaus trumpinys. Esu jos literatūros agentas.

Vivė įplaukė į kambarį su vienu Fico buteliu vyno ir trimis taurėmis.

– Branguti, tu kur kas daugiau negu agentas. Jis dar ir mano draugas, – paaiškino ji Albai. – Tyčia jį slepiu. Noriu, kad priklausytų tik man. Dalinuosi šįvakar su tavim tik iš geros širdies, bet neapsigauk, jei jį pavogsi, mano rūstybės neišvengsi. Matai, visada galima pasikliauti Ficrojaus gebėjimu priversti žmogų nusišypsoti, kai reikalai susiklosto anaiptol nelinksmai. Todėl jį ir pakviečiau. Pamaniau, kad tau reikia pralinksmėti.

Ficas susigūžė; nesijautė esąs linksmintojas. Norėjo prabilti, bet džiūvo burna. Galbūt reikalus pataisytų truputis vyno. Ačiū Dievui, atsinešė savo.

– Ak, Upės Nendrė jau pralinksmino, – negalvodama, kaip tai nuskambės, pasakė Alba. Ficas jautėsi pažemintas. – Plyšau iš juoko, kai pamačiau jo kateriūkštį ant seklumos. – Paskui nusišypsojo Ficui plačia šelmiška šypsena, ir jis vėl pasijuto pažemintas. – Mes radome išeitį iš padėties, tiesa? Be mūsų gudrybės jis tikrai būtų praradęs darbą. Baigėsi pasiplaukiojimai iki Vopingo. Man jų trūks.

– Kaip suprasti tas kalbas apie plaukiojančią galvą?

– A, Revelas, jo bendradarbis, Temzėje aptiko plaukiančią ranką. Šlykštu! – Ji pakėlė smakrą ir širdingai nusijuokė. – Pasakiau, kad jei ras galvą, man praneštų. Labai norėčiau pasiųsti ją dėžutėje Buivolei.

– Aha, Buivolė, – atsiduso Vivė sėsdama į krėslą. – Tai ta bjauri pamotė, apie kurią pasakojau.

Alba dėl Vivės paskalų nesuko sau galvos; savaime suprantama, žmonės turi apie ją kalbėti.

– Manau, kad tokių žmonių pažįstu. Nekvaili, bet visiškai nejautrūs.

– Tiksliai, – sutiko Alba, nuspriegdama pelenus į gelsvai žalią peleninę. – Ką su ja darysime?

– Kaip gerai knygai, mums reikia siužeto, – pareiškė Vivė. – Kadangi iš mūsų trijų rašytoja esu aš, tai leidau sau jį sugalvoti.

– Tu niekada neapvili savo publikos, – pajuokavo Ficas ir staiga susigriebė, kad pamiršo paskambinti prancūzams.

– Jei kas nors panašaus kaip tavo knygose, – pasakė Alba, kuri nebuvo skaičiusi nė vienos, – bus tiesiog stebuklinga!

Vivė reikšmingai nutilo, neskubėdama siurbtelėjo vyno, paskui labai iš lėto, liedama priebalsius, prašneko:

– Tu niekada neatsikratysi Buivolės. Ir jei visą laiką kariausi su tėvu, nelaimėsi jo meilės. Na, iš tikrųjų viskas labai paprasta. Savaitgaliui tu su Ficrojumi vyksti į Hampšyrą.

– Su Ficu?

– Su manim? – Ficui net kvapą užėmė iš jaudulio, kad jis dalyvaus.

– Taip. Pristatysi tėvams savo tobulą naują draugą. – Ficas, slėpdamas sąmyšį, giliai įkvėpė. Šis siužetas jam patiko labiau už visus jos kada nors parašytus. – Matai, brangioji, – kreipėsi ji į Albą, – tu visada buvai taisyklių nesilaikantis, nepaklusnus vaikas. Dabar pasirodysi su žavingiausiu, tinkamiausiu, visuotinai priimtinu kavalieriumi. Ficrojus įkūnys viską, kas, jų nuomone, jaunam vyrui tinka. Jis loš bridžą, žais tenisą, glostys šunis, po pietų mielai gurkšnos portveiną su tavo tėvu, diskutuos apie meną, literatūrą, politiką ir jų nuomonės nesiskirs. Koks sutapimas! Jo tėvas taip pat kariavo, ir, pasitaikyk taip, Italijoje! Ar jie buvo pažįstami? Kurioje bazėje? Ficrojus patiks Tomui Arbaklui, o šis bus toks dėkingas už draugystę su jo nesugyvenama dukra, kad praras budrumą. Gal jie šnekučiuosis apie karą traukdami cigarus, kaip vyras su vyru, kai moterys bus jau nuėjusios miegoti. Ir tada jis patikės Ficrojui savo praeities istoriją. Taip, puikiai visa tai įsivaizduoju. – Kad skambėtų įspūdingiau, Vivė prieš save ištiesė ranką išskėstais pirštais: – Vėlus metas. Gaivi, žvaigždėta naktis. Tomas liūdnai susimąstęs. Nėra nieko veiksmingesnio, kai nori paskatinti žmogų išsipasakoti, už prisimeilinimą. Jei kas ir gali iškrapštyti tą seną kvailį iš kiauto ir laimėti jo pasitikėjimą, tai tik tu, Ficrojau. Seras Ficrojus Visagalis. – Ji įsikando cigaretę, tada išpūtė ilgą siaurą dūmelį, aiškiai džiūgaudama dėl sukurto scenarijaus.