Санта Монтефиоре - Po Italijos saule

– Kada nors aš tave pavažinėsiu. Prisimeni, kai turėjau tave išleisti Čelsi Riče? Jei būtų pagavę, seržantas būtų užkūręs man pirtį.

– Buvo smagu, – pritarė ji, prisiminusi tą pakilų jausmą, kai vėjas kedena plaukus. – Stengsiuosi nesirodyti, nors tavo seržantas gali man patikti.

– Tu jam tikrai patiktum, Alba.

Kaip ir visiems, pagalvojo ji. Kartais toks žavėjimasis vargino.

– Vadinasi, taurelė bus? – pasitikrino, kad ji neužmirštų.

– Jei susitarsim, – nusišypsojo jam, atidengdama kreivą dantį.

Iš malonumo jam pakirto kojas.

– Tokių kaip tu – viena iš milijono.

– Jeigu taip sakai, Hari.

– Iki vakaro. – Ir grįžęs į savo katerį, nušvilpė Temze energingai mojuodamas jai kepure.

Alba vaikščiojo po parduotuves. „Escapade“ Bromtono gatvėje nusipirko palaidinę ir platėjančias kelnes už keturiolika svarų, „Cobbler“ Čelsyje – batų porą už penkis svarus, paskui nuvažiavo į Meiferą pietų su Rupertu. Nerimavęs, kad Albai nusibodo, Rupertas vos galėjo nuslėpti džiaugsmą. Jau buvo netekęs vilties sulaukti iš jos žinelės. Lyg tyčia popiet turėjo susitikti su klientu, todėl antrą valandą jiedu išsiskyrė ir Albai teko lūkuriuoti parke, kol Rupertas vedžiojo žmones aprodydamas namus Beisvoteryje ir kiekvienoje lovoje įsivaizduodamas šviesiaplaukę Albą.

Kai parkas pabodo, pavargusi nuo maklinėjimo po parduotuves Alba, savo pramogai, grįžo namo autobusu. Nekreipė dėmesio į susižavėjusius žvilgsnius, nepyko, kai vyrai bandė užkalbinti, bet, nors truko ilgiau, jai buvo smagiau, negu važiuoti taksi. Patiko stebėti žmones, klausytis jų pokalbių, įsivaizduoti, kaip jie gyvena. Laukė vakarienės pas Vivę ir ateinančio išgerti Upės Nendrės. Jai ir į galvą neatėjo, kad jos gyvenimas tuščias. Turėjo draugų, o kai vakarais prireikdavo draugijos, turėjo meilužių. Savo gyvenimo neanalizavo, nebandė užpildyti dienos kuo nors prasmingu, kapanojosi, ir tiek. Be to, jai trūko užsidegimo. Ji buvo ne tokia, kaip Vivė, kuri jautė gyvenimui alkį ir leido laiką ištisas valandas prie rašomosios mašinėlės kurdama knygas, atspindinčias jos didelį domėjimąsi žmonėmis ir jų silpnybėmis (kai kas sakytų, cinizmą). Alba netroško ištekėti, turėti vaikų, nors buvo dvidešimt šešerių ir „meteliai bėgo“, kaip dažnai primindavo Vivė. Apie ateitį negalvojo. Nesuprato, kad vengia galvoti iš baimės, nes ten tuščia.

Išsimaudžiusi, išsitrinkusi galvą, susisupusi į rankšluostį Alba piešė gėlytes ant kojų nagų, kai priplaukė Upės Nendrės kateris. Iš didelio nekantrumo atvyko per anksti. Po skutimosi jis stipriai kvepėjo, o plaukus buvo sulyginęs šlapiomis šukomis. Atrodė gražiai, Alba džiaugėsi jį matydama. Jam nereikėjo rodyti, kur padėti gėrimai, ėjo tiesiai prie jų ir abiem pripylė po taurę vyno. Pastebėjusi, kad jo žvilgsnis lenda po rankšluosčiu, atsargiai pakeitė pozą. Tam buvo nenusiteikusi, be to, jos laukė sutarta vakarienė. Baigusi paskutinį nagą, atsilošė ant sofos, kad lakas išdžiūtų.

– Šiandien Revelas upėje aptiko ranką, – pranešė patogiai įsitaisęs ant kėdės Haris, tiesdamas ilgas kojas; jautėsi kaip namie.

– Kaip šlykštu, – pasibaisėjo Alba, raukdama gražią nosytę. – Kas tam žmogui nutiko?

– Tikra mįslė, – reikšmingai atsakė jis. – Mūsų darbas ją įminti.

– Ar ta ranka išbuvo upėje ilgai, ar atsidūrė ten neseniai?

– Manau, kad seniai. Jau papuvusi. O kvapas! Nenoriu, kad tau sapnuotųsi košmarai, nors nuo šito, žinoma, yra vaistų… – Jis reikšmingai pakėlė antakį, tačiau Alba nekreipė dėmesio.

– Gal čia Elžbietos laikų nukankinto dvariškio likučiai. Kitą kartą ištrauksite galvą, – nusijuokė ji.

– Ar esi buvusi Taueryje? Ne juokai turėti tokį šalies istorijos liudytoją pačiame miesto centre!

Alba nebuvo lankiusis Taueryje, o istorija jai išvis nerūpėjo. Kokia prasmė kalbėti apie mirusius žmones, kurių nepažinojai? Vienintelė ją dominanti istorija buvo jos pačios.

– Ta galva iššoks, kai mažiausiai tikėsitės, – pasakė ji.

– Arba kai tu mažiausiai tikėsiesi, – prunkštelėjo jis, vėl žvilgsniu slysdamas jos kojomis aukštyn.

Alba svarstė, kaip reaguotų Vivė, jei apipuvusi nukirsta galva iškiltų prie jos laivo šono, ir šypsojosi svajodama pasiųsti ją kartoninėje dėžėje Buivolei.

– Jeigu ją aptiksite, pranešk, – tarė mirktelėdama.

Jie ir toliau plepėjo, net kai Alba užlipo į viršų persirengti pietums. Durų užsidaryti nuo Hario negalėjo, nes miegamasis ir vonios kambarys buvo įrengti ant pakylos, nuo kurios iš vienos pusės prasideda laiptai su baliustrada ir koridorius, vedantis į svetainę. Laikas bėgo, Haris tebebuvo apačioje. Ji išsirinko Zandros Rouds aptemptus šortus, derančius prie aulinukų, ir kašmyro megztinį su mitkalio lopais. Kai Haris gašliai blizgančiomis akimis su taure rankoje užlipo laiptais, veidrodyje atsispindinti Alba juodu pieštuku rūpestingai braukė akių kontūrą.

– Ko čia prie manęs sėlini, – suniurzgė ji.

– Aš tavęs noriu, – pasakė jis kimiu balsu.

– Ak, Hari, maldauju. Einu vakarieniauti. Be to, jau apsirengiau. Juk nemanai, kad vėl nusivilksiu, ką?

– Na, pagalvok, Alba, – mygo jis, priėjęs jai už nugaros ir bučiuodamas kaklą, kur jos plaukai dar buvo šlapi ir susitaršę.

– Galvoju tik apie tą ranką vandenyje, Hari. Pati neromantiškiausia mintis pastaruoju metu.

Haris gailėjosi apie tai prasitaręs. Ji baigė piešti akių kontūrus, įjungė plaukų džiovintuvą, nupūsdama Harį ant lovos, ten jis nuliūdęs ir išsidrėbė.

– Tik greituko, gražuole. Kad lauke nesušalčiau, – jis valiūkiškai nusišiepė ir Alba negalėjo neatsakyti šypsena. Ką padarysi, kad ji tokia geidžiama.

Baigusi džiovinti plaukus, priėjo prie lovos, kur jie bučiuodamiesi truputį pagulėjo. Jo glėbyje jautėsi maloniai. Upės Nendrė buvo dar vienas prieglobstis, kur ji galėjo rasti paguodą. Kai jis rankomis ėmė braukti per šlaunis, ji atsitraukė.

– Dabar jau keliauk, Hari.

– Su kuo vakarieniauji? – paklausė neslėpdamas pavydo. – Tikiuosi, ne su vyriškiu?

– Su kaimyne Vive.

– Rašytoja?

– Rašytoja.

– Na, tada tvarka. Nenoriu, kad patektum į bėdą. Mano darbas – tave saugoti.

– Ir kitus Londono gyventojus. Nuo plaukiojančių galūnių. – Alba nusijuokė, vėl jį pabučiavo ir išstūmė pro duris.

Hario siaubui, kol jis gardžiavosi darbo metu neteisėta taure vyno, atoslūgis pridarė jam bėdos. Netikėdamas savo akimis matė, kaip jo kateris trūkčioja lyg išmestas ant kranto banginis ir negali ištrūkti į laisvę, o šalia plaukioja krykščianti iš džiaugsmo ančių porelė.

– Šūdas! – suriko jis, staiga praradęs humoro jausmą. – Pražuvau.

Tuo metu pontoniniu tiltu leidosi Ficas. Šį kartą jis nešėsi savo vyno. Du butelius gero itališko, raudonojo. Ant žaliai ir baltai išmargintų marškinių vilkėjo švarką, vėjyje plaikstėsi jo smėlio spalvos plaukai. Pamatė Albą ir policininką, stovinčius ant jos laivo denio, ir iš pavydo jam sugniaužė pilvą. Jos ranka, uždėta vyriškiui ant peties, liudijo artimus santykius, ir Ficas svarstė, ar jie nebus ką tik išlipę iš lovos. Vivė yra minėjusi, kad ji turi begalę meilužių. Kai jo veidą iškreipė grimasa, Alba atsisuko ir pamojo apdovanodama žavingiausia šypsena. Ar prisiminė jį iš ano vakaro? Apmaudu, bet pajuto, kad pats jai šypsosi ir rodo iškėlęs butelius.

– Ilgai netrukite, – sušuko jis, – nes nebeliks!

– Mano draugas turi šiokių tokių rūpesčių, – pranešė kviesdama jį mostu. Paaiškino, kad Haris įklimpo purve. – Įstrigo krante kaip vargšelis jūrų vėplys, – nusijuokė atmetusi galvą.