L Smith - Tamsioji sąjunga. Vampyrės dienoraštis

– Bone, jei nori pasakyti, kad Taileris žudikas, skamba neįtikinamai. Jis ne toks gudrus, kad suorganizuotų žudynes, – tarė Mereditė.

– Bet yra ir dar kai kas. Pernai per šokių vakarą Taileris prisilietė prie mano nuogo peties. Niekada to neužmiršiu. Jo ranka buvo didžiulė, mėsinga, karšta ir drėgna. – Prisiminusi Bonė suvirpėjo. – Visai kaip toji, kuri mane sugriebė vakar naktį.

Bet Mereditė purtė galvą, net ir Metas, rodos, ja netikėjo.

– Tada Elena tikrai veltui mus prašė išsikviesti Stefaną, – tarė jis. – Aš sutvarkyčiau Tailerį pora taiklių kablių.

– Bone, pati pagalvok, – pridūrė Mereditė. – Ar Taileris turi antgamtinių galių judinti Ouija lentą arba patekti į tavo sapnus? Ar tikrai?

Taileris tokių galių neturėjo. Antgamtės atžvilgiu jis buvo toks pat bukas kaip Karolina. Bonė negalėjo to paneigti. Bet kliovėsi ir savo nuojauta. Atrodė kvaila, bet ji vis vien jautė, kad vakar naktį Karolinos namuose buvo Taileris.

– Verčiau judinkimės, – pasiūlė Mereditė. – Jau tamsu, tavo tėtis supyks.

Važiuodami namo visi tylėjo. Bonė tebemąstė apie Tailerį. Namuose jie slapčia užsinešė į viršų servetėles ir ėmė Bonės knygose ieškoti druidų burtų. Nuo tada, kai sužinojo, kad priklauso senai burtininkų giminei, Bonė susidomėjo druidais. Pagaliau jai pavyko rasti iškvietimo ritualą.

– Mums reikės nusipirkti žvakių, – tarė ji. – Ir tyro vandens – geriau mineralinio. Dar kreidos ratui ant grindų nusibrėžti ir indo, kur būtų galima uždegti lauželį. Indą rasiu namie. Nėra kur skubėti, burtus reikia atlikti vidurnaktį.

Iki vidurnakčio dar buvo daug laiko. Mereditė parduotuvėje nupirko reikiamų daiktų. Jie pavakarieniavo su Bonės šeima, nors nė vienas neturėjo apetito. Vienuoliktą valandą Bonė ant miegamojo grindų nubrėžė ratą, o visus reikiamus daiktus pasidėjo ant žemo suoliuko rato viduje. Pradėjus mušti dvyliktą ėmė burti.

Metui ir Mereditei stebint ji keraminiame dubenyje užkūrė lauželį. Už dubens degė trys žvakės; į vienos jų vidurį Bonė įbedė smeigtuką. Tada išlankstė servetėlę ir taurėje vandens atsargiai išmaišė sudžiūvusio kraujo krešulėlius. Vanduo nusidažė rausva rūdžių spalva.

Bonė išlankstė kitą servetėlę. Įmetė į laužą tris žiupsnius tamsių plaukų, šie sušnypštė, pasklido siaubingas kvapas. Įlašino tris lašelius drumzlino vandens, jis irgi šnypštė.

Bonės akys nukrypo į žodžius atverstoje knygoje.

Atlėki pas mane su vėju,

Iškviestas burtų tris kartus,

Ir tris kartus padegintas.

Atlėki pas mane nedelsdamas.

Ji balsiai tris kartus perskaitė užkeikimą. Tada atsisėdo ant kulnų. Ugnis degė smarkiai rūkdama. Žvakės liepsna šokčiojo.

– Kas dabar? – paklausė Metas.

– Nežinau. Čia tik parašyta, kad reikia laukti, kol žvakė sudegs iki smeigtuko.

– Ir kas tada?

– Manau, sužinosim, kai tai nutiks.

Florencijoje aušo.

Stefanas stebėjo merginą, lipančią laiptais žemyn, viena ranka lengvai besilaikančia turėklo. Ji judėjo lėtai, tarsi sapne, atrodė, kad sklendžia oru.

Staiga ji susvyravo ir stipriau įsitvėrė turėklo. Stefanas prišoko artyn ir suėmė ją už alkūnės.

– Gerai jautiesi?

Mergina vėl lyg sapnuodama pažvelgė į jį. Ji buvo labai daili. Brangūs madingi drabužiai, šviesūs plaukai stilingai sutaršyti. Turistė. Dar prieš jai prabylant Stefanas suprato, kad ji amerikietė.

– Taip… Manau… – Jos rudų akių žvilgsnis buvo išsiblaškęs.

– Ar žinai, kaip grįžti namo? Kur apsistojai?

– Via dei Conti, netoli Medičių koplyčios. Aš čia studijuoju pagal mainų programą Gonzagos universitete.

Po velnių! Vadinasi, ne turistė, o studentė. Papasakos bendrakursiams apie žavų vakar vakare sutiktą italą. Tamsiomis kaip naktis akimis. Nusivežusį ją į prabangų restoraną Via Tornabuoni, pavaišinusį vakariene ir nugirdžiusį, o paskui, galbūt mėnesienoje jo kambaryje arba lauke uždarame kieme, pasilenkusį ir pažvelgusį jai į akis…

Stefanas atplėšė akis nuo merginos kaklo su dviem paraudusiomis žaizdelėmis. Dažnai matė tokias žymes – kodėl jos vis dar jį trikdo? Bet žaizdelės jaudino, net bloga darėsi, viduriai liepsnojo.

– Kuo tu vardu?

– Reičelė.

– Reičele, pažvelk į mane. Tu grįši į savo pensioną ir nieko neprisiminsi apie praėjusią naktį. Nežinosi, nei kur buvai, nei ką matei. Ir manęs niekada nebuvai sutikusi. Pakartok.

– Nieko apie praėjusią naktį neprisiminsiu, – nenuleisdama akių nuo Stefano klusniai ištarė mergina. Stefano galios nebuvo itin didelės, nes jis negėrė žmonių kraujo, bet įtaigos užteko. – Aš nežinau, nei kur buvau, nei ką mačiau. Ir tavęs nebuvau sutikusi.

– Gerai. Ar turi pinigų grįžti? Štai, imk. – Stefanas iš kišenės ištraukė saują suglamžytų lirų – daugiausia penkiasdešimties tūkstančių ir šimto tūkstančių banknotais – ir palydėjo ją laukan.

Merginai įsėdus į taksi, Stefanas grįžo vidun ir patraukė tiesiai į Deimono miegamąjį.

Deimonas dar neapsirengęs stoviniavo prie lango ir lupo apelsiną. Stefanui įėjus suirzęs pakėlė akis.

– Paprastai žmonės beldžiasi, – tarė jis.

– Kur su ja susipažinai? – paklausė Stefanas. Deimonas abejingai į jį žvilgtelėjo, todėl brolis pridūrė: – Su ta mergina, Reičele.

– Ar toks jos vardas? Regis, net nepaklausiau. Gilli bare. O gal Mario bare. O ką?

Stefanas vos tvardė pyktį.

– Dar kai ko nepadarei. Neįteigei jai, kad užmirštų tave. Deimonai, ar nori, kad tave sučiuptų?

Deimonas išsišiepęs nuplėšė susiraičiusią apelsino žievelę.

– Broliuk, manęs niekada nesučiumpa, – pasigyrė jis.

– Tai ką darysi, kai ims tavęs ieškoti? Kai žmonės susiprotės: „Dieve mano, V ia Tornabuoni gyvena pabaisa kraugerys?“ Visus išžudysi? Palauksi, kol jie išlauš duris, o tada išnyksi tamsoje?

Deimonas iššaukiamai pažvelgė broliui į akis, lūpose tebežaidė šypsenėlė.

– Kodėl ne? – paklausė jis.

– Po velnių! – užriko Stefanas. – Deimonai, paklausyk manęs. Turi liautis.

– Aš sujaudintas, kad taip rūpiniesi mano saugumu.

– Deimonai, taip nesąžininga. Pasinaudoti mergina prieš jos valią…

– O, brolau, ji tikrai to norėjo. Dar ir kaip norėjo.

– Ar pasakei jai, ką ketini daryti? Ar perspėjai, kas laukia apsikeitus krauju su vampyru? Košmarai, regėjimai? Ar ji to norėjo? – Deimonas nė neketino atsakyti, todėl Stefanas kalbėjo toliau: – Pats žinai, kad blogai elgiesi.

– Išties žinau. – Deimonas staiga bauginamai išsiviepė, bet šypsena akimirksniu pradingo.

– Ir tau vis vien, – nusisukęs sausai tarstelėjo Stefanas.

Deimonas nusviedė apelsiną. Šilkiniu, įtaigiu balsu tarė:

– Broliuk, pasaulis kupinas to, ką vadini „blogiu“. Kodėl gi tau neatsipalaidavus ir neprisidėjus prie laiminčiosios pusės? Galiu patikinti, tai kur kas smagiau.

Stefanas net užkaito iš įsiūčio.

– Kaip gali taip kalbėti? – išrėžė jis. – Negi nieko nepasimokei iš Katerinos? Ji pasirinko laiminčiąją pusę.

– Katerina per greitai mirė, – atšovė Deimonas. Jis vėl šypsojosi, bet akys buvo šaltos.

– Ir dabar tegali galvoti apie kerštą. – Žvelgdamas į brolį Stefanas pajuto, kaip krūtinę prislėgė nepakeliamas sunkumas. – Apie kerštą ir malonumus, – pridūrė.