L Smith - Tamsioji sąjunga. Vampyrės dienoraštis

– O, Dieve, toliau neik!

Bonė nė nesirengė paklusti. Šmurkštelėjo pro duris, bet staiga sustojo. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, lyg būtų nugriuvusi pusė namo. Prancūziški langai, skiriantys šeimininkų miegamąjį nuo balkono, regis, išsprogo, medis sutrupėjo, stiklai išdužo. Šen bei ten, ant medinio rėmo likučių, karojo aštrūs stiklo gabalėliai. Krisdami jie skimbčiojo.

Baltos peršviečiamos užuolaidos pleveno žiojinčioje namo kiaurymėje. Priešais Bonė išvydo Vikės siluetą. Mergina stovėjo įsisprendusi rankomis į šonus, nejudėdama, lyg suakmenėjusi.

– Vike, ar tau viskas gerai? – Bonei taip palengvėjo pamačius ją gyvą, kad net suskaudo. – Vike?

Vikė neatsigręžė ir nieko neatsakė. Bonė atsargiai prisiartino ir pažvelgė merginai į veidą. Vikė spoksojo priešais save, jos vyzdžiai buvo susitraukę. Ji alsavo tankiai, trūkčiojamai, krūtinė kilnojosi.

– Kita būsiu aš. Jis sakė, kad kita būsiu aš, – pašnibždomis vis kartojo ji, bet neatrodė, kad kalbėtųsi su Bone. Regis, nė nematė jos.

Bonė suvirpėjusi apsigręžė. Mereditė stovėjo balkone. Bonei prilėkus prie užuolaidų, draugė atsisuko ir pamėgino pastoti jai kelią.

– Nežiūrėk. Nežiūrėk žemyn, – tarė ji.

Kur žemyn? Staiga Bonė viską suprato. Prasibrovė pro Mereditę, ši pastvėrė ją už rankos ir sulaikė ant pat atbrailos. Balkono turėklai buvo subyrėję kaip ir prancūziški langai, Bonė tiesiai po kojomis matė apšviestą kiemą. Ant žemės gulėjo persikreipęs kūnelis – tarytum sulaužyta lėlė, išsukiotomis rankomis ir kojomis, nenatūraliai užlaužtu kaklu, ant tamsios sodo žemės pasklidusiais šviesiais plaukais. Tai buvo Sju Karson.

Per vėliau kilusią sumaištį Bonės galvoje sukosi tik dvi mintys. Viena, kad Karolina niekada nebesuburs ketveriukės. Antra, nesąžininga, kad visa tai turėjo nutikti per Mereditės gimtadienį. Baisiai nesąžininga.

– Atleisk, Meredite. Nemanau, kad dabar ji tam nusiteikusi.

Bonė, vangiai maišydama saldiklį ramunėlių arbatoje, išgirdo tėčio balsą prie pagrindinių durų. Iškart padėjo šaukštelį. Ji tai jau tikrai nenusiteikusi ilgiau sėdėti virtuvėje. Jai reikia gryno oro.

– Tėti, aš tuoj grįšiu.

Mereditė atrodė bemaž taip pat prastai, kaip vakar vakare: veidas sulysęs, aplink akis juodavo ratilai. Lūpos kietai sučiauptos.

– Mes mažumėlę pasivažinėsim, – pranešė Bonė tėčiui. – Gal sutiksim pažįstamų. Juk pats sakei, kad tai nepavojinga, tiesa?

Kaip jis galėjo prieštarauti? Ponas Makalou pažvelgė į smulkutę dukrą, į atkakliai iškeltą smakrą, paveldėtą iš jo paties. Bonė ryžtingai atlaikė tėvo žvilgsnį. Jis kilstelėjo rankas tarsi pasiduodamas.

– Jau beveik keturios. Grįžkit iki tamsos, – paliepė jis.

– Jie patys nežino, ko nori, – eidama į Mereditės automobilį tarė Bonė.

Įsėdusios abi merginos išsyk užsirakino dureles.

Užvedusi automobilį Mereditė pažiūrėjo į Bonę niūriu, supratingu žvilgsniu.

– Ir tavim tėvai netiki.

– O, jie tiki viskuo, ką papasakojau, tik ne pačiais svarbiausiais dalykais. Kaip jie gali būti tokie kvaili?

Mereditė nusikvatojo.

– Pažvelk į situaciją jų akimis. Policija suranda kūną be jokių smurto žymių. Mergina užsimušė iškritusi pro balkoną. Šviesa apylinkėje dingo dėl gedimo „Virdžinijos elektroje“. Suaugusieji mato mus, ištiktas isterijos, keistokai atsakinėjančias į klausimus. Kas tai padarė? Kažkoks pabaisa prakaituotomis rankomis? Iš kur žinom? Mirusi draugė Elena mums pranešė per Ouija lentą. Kas čia nuostabaus, kad tėvams kyla abejonių?

– Tarsi jie niekada anksčiau nebūtų matę nieko panašaus! – kumščiu trankydama automobilio dureles sušuko Bonė. – Bet juk jie matė. Negi mano, kad išgalvojome tuos šunis, užpuolusius žmones pernai per Sniego šokius? Negi mano, kad Eleną nužudė vaizduotė?

– Žmonės jau spėjo užmiršti, – švelniai atsakė Mereditė. – Tu pati tai numatei. Gyvenimas grįžo į vėžes, Fels Čerčo gyventojai jaučiasi saugesni. Jie lyg pabudę iš baisaus sapno ir mažų mažiausiai nori vėl į jį pasinerti.

Bonė tik papurtė galvą.

– Juk kur kas lengviau patikėti, kad būrelis paauglių įsibaugino žaisdamos Ouija lenta ir užgesus šviesoms apimtos siaubo ėmė bėgioti po namą ieškodamos išėjimo. Viena jų taip persigando, kad išlėkė pro balkoną.

Patylėjusi Mereditė pridūrė:

– Norėčiau, kad Alarikas būtų čia.

Įprastomis aplinkybėmis Bonė būtų kumštelėjusi jai į šoną ir aistringu balsu pritarusi:

– Aš taip pat.

Alarikas buvo vienas žaviausių jos matytų vaikinų, nors ir dvidešimt dvejų metų senis. Dabar ji tik liūdnai spustelėjo Mereditei ranką.

– Gal galėtum jam kaip nors paskambinti?

– Į Rusiją? Aš net nežinau, kurioje Rusijos vietoje jis yra.

Bonė prikando lūpą.

Tada atsitiesė. Mereditė važiavo Li gatve, gimnazijos stovėjimo aikštelėje buvo matyti minia.

Abi merginos susižvelgė, Mereditė linktelėjo.

– Gal prisidėkim? – pasiūlė ji. – Pažiūrėkim, ar jie protingesni už tėvus.

Automobiliui lėtai sukant į aikštelę, Bonė matė į jas žvelgiančius apstulbusius veidus. Kai jiedvi su Meredite išlipo, moksleiviai atsitraukė ir praleido jas į minios vidurį.

Ten stovėjo Karolina, rankomis susiėmusi už alkūnių išsiblaškiusi purtė kaštoninius plaukus.

– Mes nenakvosim tuose namuose, kol jų nesuremontuos. – Ji vilkėjo baltu megztuku ir visa drebėjo. – Tėtis sakė, kad kol kas išsinuomosime apartamentus Herone.

– Koks skirtumas? Neabejoju, kad jis suras tave ir Herone, – išrėžė Mereditė.

Karolina atsigręžė, bet nė nežvilgtelėjo į Mereditę žaliomis katės akimis.

– Kas? – suglumusi paklausė.

– O, Karolina, tik neapsimetinėk! – pratrūko Bonė.

– Aš tik noriu iš čia dingti, – pasakė Karolina. Ji pakėlė akis, ir Bonė išvydo didžiulį išgąstį draugės veide. – Aš daugiau nebegaliu. – Ir tarsi norėdama patvirtinti savo žodžius, ėmė brautis per minią.

– Bone, leisk jai eiti, – tarė Mereditė. – Nieko nepeši.

– Iš jos nieko nepeši, – įtūžusi riktelėjo Bonė. Jei Karolina, kuri viską žino, šitaip elgiasi, tai ką jau kalbėti apie kitus vaikus?

Aplinkinių veiduose Bonė išskaitė atsakymą. Mokiniai atrodė išsigandę, tarsi jos su Meredite būtų atnešusios kokią bjaurią ligą. Lyg jos pačios būtų gyva bėda.

– Negaliu patikėti, – sumurmėjo Bonė.

– Ir aš, – tarė Sju draugė Dina Kenedi. Ji stovėjo arčiausiai rato vidurio ir neatrodė tokia sutrikusi kaip kiti. – Vakar popiet šnekėjausi su Sju, ji buvo tokia linksma, tokia laiminga. Negali būti, kad ji žuvo.

Dina sukūkčiojo. Ją apkabino draugas, kitos merginos irgi ėmė šniurkščioti. Vaikinai, nutaisę griežtus veidus, pradėjo neramiai mindžikuoti.

Bonė pajuto kylant šiokią tokią viltį.

– Sju – tik pirmoji auka, – toliau kalbėjo ji. – Elena mums sakė, kad pavojus gresia visam miesteliui. Elena sakė… – Bonės balsas užlūžo pamačius, kaip, paminėjus Elenos vardą, vaikų akys tapo stiklinės. Mereditė teisi; jie stengiasi užmiršti žiemos įvykius. Jie nebenori to prisiminti.

– Kas jums visiems nutiko? – bejėgiškai paklausė ji. Niežtėjo delnai kam nors pliaukštelėti. – Juk nemanot, kad Sju pati iššoko pro balkoną?!

– Žmonės šneka… – nutęsė Dinos draugas, tada lyg gindamasis gūžtelėjo. – Na… jūs sakėt policijai, kad kambaryje buvo ir Vikė Benet, tiesa? Dabar jai vėl atsisuko varžtelis. O kiek anksčiau girdėjot Sju šaukiant: „Ne, Vike, ne!“?