L Smith - Tamsioji sąjunga. Vampyrės dienoraštis

NĖRA LAIKO! Atrodė, kad rodyklytė parašė šauktuką. Ji šokinėjo nuo raidės prie raidės, tarsi Elenai trūktų kantrybė. JIS UŽSIĖMĘS TODĖL DABAR GALIU SU JUMIS KALBĖTIS BET LAIKO MAŽAI PAKLAUSYKIT KAI BAIGSIT KUO GREIČIAU IŠEIKIT IŠ NAMŲ JUMS GRESIA PAVOJUS

– Pavojus? – pakartojo Vikė. Atrodė, kad ji tuoj pašoks nuo kėdės ir išlėks iš kambario.

PALA PIRMA PAKLAUSYKIT VISAM MIESTELIUI GRESIA PAVOJUS

– Ką mums daryti? – tuojau pat paklausė Mereditė.

JUMS REIKIA PAGALBOS JIS PRANAŠESNIS UŽ JUS NEĮTIKĖTINAI STIPRUS DABAR PAKLAUSYKIT IR LAIKYKITĖS NURODYMŲ TURITE ATLIKTI IŠKVIETIMO BURTUS KURIŲ PIRMA SUDĖTINĖ DALIS YRA P…

Rodyklytė netikėtai pasitraukė nuo raidžių ir ėmė blaškytis po lentą. Parodė stilizuotus mėnulio, paskui saulės piešinėlius, galop nukrypo į žodžius UAB Parker Brothers.

– Elena!

Rodyklytė vėl šoktelėjo prie raidžių.

DAR VIENA PELĖ DAR VIENA PELĖ DAR VIENA PELĖ

– Kas darosi? – išplėtusi akis sušuko Sju.

Bonę apėmė baimė. Iš rodyklytės sklido tamsi ir bjauri energija, ji degino pirštus tarsi juoda verdanti smala. Bet ji juto ir virpančią sidabrinę giją – su tamsiąja energija kovojančią Elenos dvasią.

– Likit savo vietose! – apimta nevilties šūktelėjo Bonė. – Nepatraukit rankų!

PELIŲPURVASJUSNUŽUDYS, sukosi rodyklytė. KRAUJASKRAUJASKRAUJAS. O tada… BONE IŠEIK BĖK JIS ČIA BĖK BĖK BĖ…

Rodyklytė blaškėsi kaip pašėlusi, spurdėjo po Bonės pirštais, galiausiai ištrūko iš po jų, perlėkė lentą ir tarsi pamėtėta pakilo į orą. Vikė ėmė klykti. Mereditė atsistojo.

Tada užgeso visos lempos, namas paskendo tamsoje.

3

Vikė klykė be perstojo. Bonė pajuto, kaip krūtinėje auga nerimas.

– Vike, nutilk! Turime dingti iš čia! – Mereditė turėjo šaukti, kad būtų išgirsta. – Karolina, čia tavo namai. Visos susikibkim už rankų, ir tu mus nuvesi prie pagrindinių durų.

– Gerai, – sutiko Karolina. Ji neatrodė tokia išsigandusi kaip kitos. Neturėti vaizduotės – kartais irgi privalumas, pamanė Bonė. Neįsivaizduoji, kokios baisybės tau gali nutikti.

Kai siaura, šalta Mereditės plaštaka sugriebė jos delną, Bonė pasijuto geriau. Pagrabaliojusi kitoje pusėje surado Karolinos ranką, pajuto į delną smingant jos ilgus kietus nagus.

Ničnieko nematė. Akys jau turėjo apsiprasti su tamsa, bet nebuvo matyti nė žiburėlio, jokio šešėlio. Karolina pradėjo jas vesti durų link. Iš gatvės pro langus nesklido šviesa. Regis, elektra dingo visur. Karolina, atsitrenkusi į kažkokį baldą, nusikeikė, Bonė stuktelėjo į ją.

Tyliai inkšdama Vikė ėjo paskutinė.

– Laikykis, – sušnabždėjo Sju. – Vike, laikykis, mums pavyks.

Jos palengva slinko tamsoje. Bonė po kojomis pajuto plyteles.

– Čia prieškambaris, – tarė Karolina. – Luktelėkit, kol surasiu duris. – Jos pirštai išslydo iš Bonės delno.

– Karolina! Kur tu? Karolina, duok man ranką! – karštligiškai grabaliodama kaip akla suriko Bonė.

Tamsoje kažkas didelis ir drėgnas suėmė jos pirštus. Tai buvo ranka. Bet ne Karolinos.

Bonė suklykė.

Vikė iškart prisidėjo, ėmė rėkti kaip pasiutusi. Karšta, drėgna ranka tempė Bonę. Ji spardėsi, priešinosi, bet nepajėgė išsivaduoti. Tada pajuto, kaip Mereditė abiem rankomis apkabino ją per liemenį ir trūktelėjo į save. Bonės plaštaka buvo laisva.

Bonė apsigręžė ir leidosi bėgti. Tik miglotai suvokė, kad Mereditė lekia šalia. Net nesuprato, kad spiegia, kol atsitrenkė į didžiulį fotelį ir išgirdo savo balsą.

– Ša! Bone, ša, liaukis! – purtė ją Mereditė. Jos nuslydo fotelio atlošu ant grindų.

– Kažkas mane sučiupo! Meredite, kažkas mane griebė!

– Žinau. Tyliau! Jis tebėra netoliese, – tarė Mereditė.

Kad nesuriktų, Bonė įsikniaubė veidu Mereditei į petį. O jei jis šiame kambaryje?

Slinko sekundės, aplink merginas tvenkėsi tyla. Kad ir kaip įtempusi ausis klausėsi, Bonė girdėjo tik savo pačios kvėpavimą ir besidaužančią širdį.

– Paklausyk! Turime surasti galines duris. Dabar mes turbūt svetainėje. Vadinasi, virtuvė už mūsų. Turime eiti tenai, – tyliai svarstė Mereditė.

Bonė jau ketino linktelėti, bet staiga jai toptelėjo viena mintis.

– Kur Vikė? – kimiai sušnabždėjo.

– Nenumanau. Turėjau ją paleisti, kad atplėščiau tave nuo to padaro. Judinamės.

Bonė ją sulaikė.

– Bet kodėl Vikė neklykia?

Mereditės kūnu perbėgo virpulys.

– Neįsivaizduoju.

– O, Dieve! O, Dieve! Meredite, negalim jos palikti.

– Privalom.

– Meredite, negalim. Tai aš priverčiau Karoliną ją pakviesti. Jei ne aš, jos čia nebūtų. Turim ją surasti.

Kurį laiką patylėjusi Mereditė sušnypštė:

– Gerai jau! Bet tu, Bone, pasirenki keistą laiką kilniems poelgiams.

Trinktelėjo durys, abidvi pašoko. Pasigirdo kaukšėjimas, tarsi žingsniai aidėtų ant laiptų, pamanė Bonė. Staiga merginos išgirdo balsą:

– Vike, kur tu? Vike, ne! Ne!

– Čia buvo Sju, – pašokusi aiktelėjo Bonė. – Ji nulipo žemyn!

– Kodėl neturim žibintuvėlio ? – niršo Mereditė.

Bonė suprato, ką ji turi omeny. Pernelyg tamsu bėgioti po namus; pernelyg baisu. Kūną sukaustė pirmykštė baimė. Reikėjo šviesos, bet kokios šviesos.

Ji negali klupinėti po tamsą, iš visų pusių tykant pavojams. Ji negali.

Vis dėlto Bonė drebėdama pasitraukė per žingsnį nuo fotelio.

– Eime, – sužiopčiojo ji, ir abidvi kartu žengė į juodumą.

Bonė būgštavo, kad ją vėl stvers drėgna, karšta ranka. Nuo baimingo laukimo dilgčiojo kiekvieną odos centimetrą, ypač tą ranką, kurią ištiesusi čiuopė kelią.

Tada Bonė padarė klaidą – prisiminė sapną.

Šnerves akimirksniu užplūdo šleikščiai saldus atmatų dvokas. Ji įsivaizdavo iš duobės lendančius padarus, paskui prisiminė pilką Elenos veidą, beplaukę galvą, iššieptus dantis. Jei ją sugriebė tas padaras…

Toliau nebegaliu; negaliu, negaliu, galvojo ji. Man gaila Vikės, bet toliau eiti negaliu. Meldžiu, leiskit man čia sustoti.

Ji vos ne verkdama laikėsi įsikibusi Mereditės. Ir tada iš viršaus pasigirdo baisiausias garsas, kokį tik ji kada nors buvo girdėjusi.

Tiesą sakant, tai buvo ištisa garsų seka, bet jie visi susiliejo į vieną klaikų triukšmo pliūpsnį. Pirmiausia pasigirdo klyksmas. Sju šaukė:

– Vike! Vike! Ne!

Paskui pasigirdo dūžtančio stiklo džeržgesys, lyg vienu metu būtų subyrėję šimtai langų. Visa tai nustelbė ilgas, kupinas siaubo riksmas.

Galop stojo tyla.

– Kas čia buvo? Meredite, kas atsitiko?

– Kažkas bloga. – Mereditė kalbėjo įsitempusi, dusdama. – Kažkas labai bloga. Bone, paleisk mane. Aš eisiu pažiūrėti.

– Ne, tik ne viena! – karštai sušuko Bonė.

Jos surado laiptus ir ėmė kilti. Kai pasiekė aikštelę, Bonė išgirdo keistą, šleikštulį keliantį garsą, byrančių stiklo šukių žvangesį.

Tada užsidegė šviesos.

Taip staigiai, kad Bonė nejučia spygtelėjo. Pasisukusi į Mereditę vėl vos nesuriko. Tamsūs Mereditės plaukai buvo susivėlę, skruostikauliai pernelyg išsišovę. Veidas baltas, skruostai įkritę.

Džergžt, džergžt.

Degant šviesoms viskas atrodė dar baisiau. Mereditė žengė prie paskutinių durų koridoriuje, iš už kurių sklido triukšmas. Bonė nusekė įkandin, bet staiga visa širdimi pajuto, kad nenori įžengti į kambarį.

Mereditė atplėšė duris. Kurį laiką sustingusi stovėjo tarpduryje, paskui greitai įpuolė vidun. Bonė žengė prie durų.