L Smith - Tamsioji sąjunga. Vampyrės dienoraštis

Vikės judesiai buvo skubrūs, miklūs, nervingi. Į fotoaparatą ji žvelgė lyg išgąsdintas žvėrelis į šautuvą.

Karolina į šią nuotrauką tik užmetė akį, atsistojo ir patraukė į virtuvę.

– Spėkit, kas bus vietoj torto! – šūktelėjo ji. – Pagaminau savo patobulintą „Šokoladinę mirtį“. Ateikit čionai, padėsit man išlydyti karamelę.

Sju nusekė paskui, padvejojusi pakilo ir Vikė.

Maloni Mereditės išraiška išnyko, ji kreipėsi į Bonę:

–Turėjai man pasakyti.

– Žinau. – Bonė nuolankiai nuleido galvą. Tada išsišiepusi atsitiesė.

– Bet tada nebūtum ėjusi, ir mes nebūtume gavusios „Šokoladinės mirties“.

– Dėl jos vertėjo visa tai ištverti?

– Na, bent jau lengviau tverti, – išmintingai paprotino Bonė. – Ir gal nebus taip jau blogai. Karolina išties stengiasi būti miela, o ir Vikei reikia kartais ištrūkti iš namų…

– Neatrodo, kad jai čia labai patiktų, – išrėžė Mereditė. – Panašu, kad ją tuoj ištiks širdies smūgis.

– Na, gal ji tik jaudinasi. – Bonės manymu, Vikė turėjo svarių priežasčių jaudintis. Ji beveik visą rudenį išbuvo transe, nesuvokiama galia varė ją iš proto. Niekas nė nesitikėjo, kad ji taip greitai atsigaus.

Mereditė vis dar buvo paniurusi.

– Galų gale, – paguodė ją Bonė, – tai ne tavo tikrasis gimtadienis.

Mereditė paėmė fotoaparatą ir pavartė jį rankose.

– Kaip tik tikrasis, – prisipažino ji.

– Ką? – Bonė įbedė į ją žvilgsnį, tada garsiau paklausė: – Ką sakei?

– Sakiau, kad šiandien tikrasis mano gimtadienis. Tikriausiai Karolinai pasakė mama; jos su mano mama ilgai draugavo.

– Meredite, ką čia šneki? Tavo gimtadienis buvo praėjusią savaitę, gegužės trisdešimtą.

– Ne, jis šiandien, birželio šeštą. Iš tikrųjų. Taip parašyta mano vairuotojo pažymėjime ir kituose dokumentuose. Tėvai pradėjo švęsti savaite anksčiau, nes birželio šešta jiems per liūdna diena. Tą dieną buvo užpultas ir išprotėjo mano senelis.

Praradusi žadą Bonė tik aiktelėjo, bet Mereditė ramiai pridūrė:

– Žinai, jis mėgino nužudyti senelę. Ir mane. – Mereditė atsargiai padėjo fotoaparatą pačiame staliuko viduryje. – Turim eiti į virtuvę, – tyliai tarė. – Užuodžiu šokoladą.

Bonė tebesijautė suparalyžiuota, bet galva jau ėmė dirbti. Ji neaiškiai prisiminė Mereditę kažką minėjus anksčiau, bet anuomet ji neatskleidė visos tiesos. Ir nepasakė, kada tai atsitiko.

– Užpultas – nori pasakyti, taip, kaip buvo užpulta Vikė? – išstenėjo Bonė. Neprisivertė ištarti žodžio „vampyras“, bet žinojo, kad Mereditė supras.

– Taip, kaip buvo užpulta Vikė, – patvirtino Mereditė. – Eime, – dar tyliau pridūrė ji. – Merginos mūsų laukia. Nenorėjau tavęs jaudinti.

Mereditė nenorėjo manęs jaudinti, taigi nesijaudinsiu, nusprendė Bonė, pildama karštą karamelę ant šokoladinio pyrago ir šokoladinių ledų. Mes esame geriausios draugės nuo pirmos klasės, bet ji niekada anksčiau neatskleidė man šios paslapties.

Bonei staiga pašiurpo oda, iš tamsios smegenų kertelės išniro žodžiai. „Nė vienas nėra toks, koks atrodo.“ Pernai perspėjo per ją prabilęs Honorijos Fel balsas, ir pranašystė pasirodė esanti kraupiai teisinga. O jei ji iki galo neišsipildė?

Bonė ryžtingai papurtė galvą. Kol kas nevalia apie tai mąstyti, dabar reikia galvoti apie vakarėlį. Aš pasistengsiu, kad tai būtų puikus vakarėlis, ir mes visos sutartume, pasiryžo ji.

Keista, bet buvo visai lengva. Mereditė su Vike iš pradžių šnekėjo mažai, tačiau Bonė nėrėsi iš kailio stengdamasi būti maloni Vikei, o ir Mereditė galiausiai neatsispyrė pagundai apžiūrėti spalvingai supakuotų dovanų. Kol išvyniojo paskutinę, visos jau šnekučiavosi ir juokėsi. Taiki ir pakili nuotaika išliko ir merginoms perėjus į Karolinos kambarį pasižiūrėti jos drabužių, kompaktinių plokštelių ir nuotraukų albumų. Artėjant vidurnakčiui, merginos sukrito ant miegmaišių ir toliau plepėjo.

– Kaip laikosi Alarikas? – Sju pasiteiravo Mereditės.

Alarikas Zalcmanas buvo lyg ir Mereditės vaikinas. Jis studijavo magistrantūroje Djuko universitete, jo specializacija buvo parapsichologija. Pernai, vampyrams pradėjus puldinėti žmones, jį iškvietė į Fels Čerčą. Nors iš pradžių jis buvo laikomas priešu, vėliau tapo sąjungininku ir draugu.

– Dabar jis Rusijoje, – atsakė Mereditė. – Žinai, ten Perestroika. Jis nuvyko išsiaiškinti, kaip per šaltąjį karą panaudojami ekstrasensai.

– Ką jam pasakysi, kai grįš? – pasidomėjo Karolina.

Šį klausimą ir Bonė būtų mielai uždavusi Mereditei. Alarikas ketveriais metais vyresnis už Mereditę, todėl ji paprašė palaukti, kol baigs mokyklą, o tada jau kalbėti apie ateitį. Bet dabar Mereditei jau aštuoniolika – sukako šiandien, priminė sau Bonė, – ir po dviejų savaičių ji baigs mokyklą. Kas bus paskui?

– Dar nenusprendžiau, – atsakė Mereditė. – Alarikas nori, kad stočiau į Djuką, ir mane ten priėmė, bet dar gerai nežinau. Turiu pagalvoti.

Bonė pradžiugo. Ji troško, kad Mereditė stotų į Jaunimo koledžą kartu su ja, o ne išvyktų ir ištekėtų ar susižadėtų. Paika tokiai jaunai pasirinkti vieną vaikiną. Ji pati lengvai įsimyli ir taip pat lengvai išsiskiria.

– Aš dar nesuradau vaikino, kuris būtų vertas mano ištikimybės, – tarė Bonė.

Visos sužiuro į ją. Sju, pasirėmusi smakrą kumščiais, paklausė:

– Net ir Stefanas?

Bonė turėjo tai numatyti. Šviečiant tik vienai blausiai naktinei lemputei, už lango šnarant jauniems gluosnių svyruoklių lapeliams pokalbis neišvengiamai turėjo pakrypti prie Stefano – ir prie Elenos.

Stefanas Salvatorė ir Elena Gilbert virto miestelio legenda, kaip Romeo ir Džuljeta. Kai Stefanas atvyko į Fels Čerčą, jo užsigeidė visos merginos. Jo troško ir Elena, gražiausia, populiariausia, sunkiausiai pasiekiama mokyklos mergina. Tik laimėjusi jį suvokė pavojų. Stefanas nebuvo toks, koks atrodė – jis turėjo paslaptį – šiurpesnę, negu kas nors galėjo numanyti. Jis turėjo ir brolį Deimoną, dar paslaptingesnį ir pavojingesnį už jį. Elena blaškėsi tarp dviejų brolių, mylėjo Stefaną, bet negalėjo atsispirti ir laukinei Deimono aistrai. Galiausiai ji žuvo, kad išgelbėtų brolius ir priverstų juos susitaikyti.

– Galbūt Stefanas – jei aš būčiau Elena, – lyg pasiduodama sumurmėjo Bonė.

Nuotaika pakito. Merginos nutyko, apėmė šioks toks liūdesys, atėjo metas vėlyvo vakaro prisipažinimams.

– Vis dar negaliu patikėti, kad jos nebėra, – purtydama galvą ir užmerkdama akis tyliai tarė Sju. – Ji buvo kur kas gyvybingesnė už kitus.

– Jos liepsna degė skaisčiau, – žvelgdama į rožinius ir auksinius nuo lubų kabančios lempos raštus atsiduso Mereditė. Jos balsas skambėjo švelniai, bet rimtai, ir Bonei dingtelėjo, kad šie žodžiai Eleną apibūdina geriau už visus iki šiol girdėtus.

– Kartais jos nekęsdavau, bet visada skaitydavausi, – primerkusi žalias akis prisiminė Karolina. – Ji buvo žmogus, kurio privalėjai paisyti.

– Iš jos mirties pasimokiau, kad tai gali nutikti bet kuriam iš mūsų, – tarė Sju. – Nevalia švaistyti gyvenimo, nes niekada nežinai, kiek jo liko.

– Gal šešiasdešimt metų, o gal šešiasdešimt minučių, – tyliai pritarė Vikė. – Bet kuri iš mūsų šiąnakt gali mirti.

Bonė sutrikusi pasimuistė. Bet jai nespėjus prasižioti, Sju pakartojo:

– Vis dar negaliu patikėti, kad jos nebėra. Kartais atrodo, lyg ji būtų šalia.