L Smith - Tamsioji sąjunga. Vampyrės dienoraštis

Bonė pasijuto lyg gavusi smūgį į paširdžius.

– Manai, kad Vikė… O, Dieve, tu išprotėjai! Paklausyk. Kažkas tuose namuose griebė mane už rankos, ir tai nebuvo Vikė. Vikė tikrai neišstūmė Sju pro balkoną.

– Antra vertus, ji ne tokia stipri, – pabrėžė Mereditė. – Daugių daugiausia sveria kokius keturiasdešimt penkis kilogramus.

Kažkas iš minios sumurmėjo, kad pamišėliai pasižymi antžmogiška jėga.

– Vikė gydėsi psichiatrinėje…

– Elena mums sakė, kad tai vyras! – Praradusi savitvardą Bonė vos nešaukė. Į ją spoksojo uždari, nepatiklūs mokinių veidai. – Metai! Pasakyk, kad tiki mumis.

Metas Hanikatas stovėjo nuošalyje, susikišęs rankas į kišenes, nunarinęs šviesią galvą. Dabar atsitiesė, ir nuo to, ką išvydo jo žydrose akyse, Bonei užgniaužė kvapą. Meto žvilgsnis nebuvo atšiaurus ir uždaras kaip visų kitų, bet sklidinas bukos nevilties. Tai buvo ne ką geriau. Metas, neištraukdamas rankų iš kišenių, gūžtelėjo pečiais.

– Tikiu, jei tai ką nors reiškia, – atsakė jis. – Bet koks skirtumas? Vis tiek niekas nepasikeis.

Bonė pirmą kartą gyvenime prarado žadą. Metas buvo prislėgtas nuo pat Elenos mirties, bet šitaip…

– Jis bent jau tiki, – pabrėžė Mereditė. – Kaip dabar įtikinti kitus?

– Gal iškvieskit mums Elvį? – pasiūlė žmogus, kurį išvydus Bonei net kraujas užvirė. Taileris. Taileris Smolvudas. Išsišiepęs kaip beždžionė su superbrangiu Perry Ellis megztiniu, buvo matyti pilna burna stiprių baltų dantų.

– Ne taip smagu, kaip gauti parapsichologinį laišką nuo mirusios abiturientų karalienės, bet pradžiai tiks, – pridūrė Taileris.

Metas nuolat kartodavo, kad jam knieti vožtelėti į tą išsiviepusią marmūzę. Bet dabar Metas, vienintelis vaikinas minioje, jėga prilygstantis Taileriui, niauriai spoksojo į žemę.

– Taileri, užsičiaupk! Net nenumanai, kas dėjosi tuose namuose, – atrėžė Bonė.

– Ką gi, atrodo, kad ir jūs nenumanot. Jei nebūtumėt pasislėpusios svetainėje, gal būtumėt mačiusios. Gal tada jumis kas nors ir patikėtų.

Bonė jau ketino atsikirsti, bet žodžiai sustingo lūpose. Ji tik išsižiojusi dėbsojo į Tailerį, paskui užsičiaupė. Taileris laukė. Bonei tylint vėl išsiviepė.

– Lažinuosi, tai Vikės darbas, – mojuodamas buvusiam Vikės vaikinui Dikui Karteriui tarė jis. – Ji stipri mažylė, tiesa, Dikai? Ji galėjo tai padaryti. – Taileris nusigręžė ir per petį mąsliai pridūrė: – O gal į miestelį sugrįžo Salvatorė?

– Ak, tu šunsnuki! – užriko Bonė.

Net ir Mereditė šūktelėjo iš nevilties. Vien paminėjus Stefaną užvirė tikra sumaištis – šito Taileris ir norėjo. Vaikai žvilgčiojo vieni į kitus, spygavo iš nerimo, siaubo ir susijaudinimo. Daugiausia triukšmo kėlė mergaitės.

Tuo susibūrimas ir baigėsi. Kai kurie vaikai jau anksčiau slapčia traukėsi šalin, dabar jie greitai išsiskirstė ir ginčydamiesi nuskubėjo namo.

Bonė piktai žvelgė jiems pavymui.

– Tarkim, jie tavim patikėtų. Ką, tavo manymu, jie turėtų daryti? – paklausė Metas. Bonė nė nepastebėjo, kad jis šalia.

– Nežinau. Bent jau nelaukti, kol būsime po vieną išžudyti. – Ji pamėgino pažvelgti Metui į akis. – Metai, ar gerai jautiesi?

– Nežinau. O tu?

Bonė pasvarstė.

– Ne. Viena vertus, stebiuosi, kad dar neblogai laikausi, nes žuvus Elenai tiesiog negalėjau rasti sau vietos. Tikrai. Antra vertus, su Sju nebuvom tokios artimos… Nežinau! – Ji vėl panoro kam nors užvožti. – Tiesiog visko per daug susikaupė!

– Tu pyksti.

– Taip, pykstu. – Staiga Bonė suprato, koks jausmas persekiojo ją visą dieną. – Nužudyti Sju ne šiaip neteisinga, tai bloga. Išties bloga. Kad ir kas taip padarė, neišsisuks nenubaustas. Jei tik šiame pasaulyje dar yra teisybė ir nusikaltėliai sulaukia atpildo. O jei ne… – Bonė negalėjo užbaigti sakinio.

– Kas tada? Nebenori čia gyventi? Jei pasaulis toks žiaurus?

Meto žvilgsnis buvo sklidinas kartėlio. Bonė pasijuto sukrėsta. Bet tvirtai tarė:

– Aš neleisiu, kad taip nutiktų. Ir tu neleisi.

Metas pažvelgė į ją tarsi į vaiką, tvirtinantį, kad egzistuoja Kalėdų Senelis.

Prabilo Mereditė:

– Jei norim, kad kiti mus rimtai vertintų, turime susiimti. Elena tikrai su mumis bendravo. Ji kažko iš mūsų norėjo. Jei išties tuo tikime, verčiau išsiaiškinkim ko.

Paminėjus Elenos vardą Meto veidas persikreipė. Vargšas berniuk, tu vis dar ją įsimylėjęs, pamanė Bonė. Kažin ar kada nors ją užmirši? Bonė paklausė:

– Padėsi mums, Metai?

– Padėsiu, – tyliai pažadėjo Metas. – Tik dar nežinau, ką ruošiatės daryti.

– Ruošiamės sustabdyti tą pašlemėką žudiką, kol dar ko nors neužpuolė, – atsakė Bonė. Tik dabar ji suprato, kad kaip tik tai ir ketina daryti.

– Viena? Juk žinai, kad esi viena.

– Mes vienos, – pataisė Mereditė. – Bet kaip tik apie tai Elena ir bandė pasišnekėti. Ji sakė, kad turim atlikti iškvietimo burtus ir pasišaukti pagalbą.

– Tai lengvi burtai, kur tereikia dviejų sudėtinių dalių, – susijaudinusi Bonė prisiminė sapną. – Elena tvirtino, kad pasakė tuos dalykus – bet nepasakė.

– Praėjusią naktį ji minėjo, kad bloga įtaka trukdo mums bendrauti, – tarė Mereditė. – Ko gero, kad tas pat galėjo vykti ir sapne. Kaip manai, ar arbatą gėrei tikrai su Elena?

– Taip, – patvirtino Bonė. – Suprantu, kad tai nebuvo arbatėlė iš Sera paveikslo, bet manau, kad Elena į mano smegenis perdavė žinią. O paskui, įpusėjus sapnui, viršų paėmė kita galia, ir ją išstūmė. Bet Elena kovojo, prieš man nubundant trumpam atgavo valdžią.

– Gerai. Vadinasi, turim sutelkti dėmesį į sapno pradžią, kai su tavim dar bendravo Elena. Bet jeigu jos žodžius iškreipė kita galia, galbūt jie skambėjo keistai. Gal ji perdavė žinią ne žodžiais, o veiksmais…

Bonė pakėlė ranką prie galvos.

– Plaukai! – sušuko ji.

– Kas?

– Plaukai! Paklausiau, kas ją sušukuoja, ji pasigyrė savo šukuosena ir pasakė: „Plaukai labai svarbūs.“ Meredite, kai vakar naktį Elena bandė mums pasakyti sudėtines burtų dalis, pirma raidė buvo P!

– Tikrai! – Tamsios Mereditės akys žybtelėjo. – Dabar tereikia sugalvoti, kokia antra dalis.

– Žinau ir ją! – Bonė skambiai nusikvatojo. – Ji pasakė man iškart, kai pagyriau jos plaukus, ir man tai pasirodė keista. Elena pasakė: „Kraujas irgi svarbus.“

Mereditė susimąsčiusi užsimerkė.

– O vakar naktį Ouija lenta rašė: „Kraujaskraujaskraujas.“ Maniau, tai tas padaras mus gąsdina, bet, pasirodo, ne, – tarė ji ir atsimerkė. – Kaip manai, Bone, ar supratome teisingai? Ar tai tos sudėtinės dalys, ar turim pereiti prie purvo, sumuštinių, pelių ir arbatos?

– Tai tikrai tos sudėtinės dalys, – tvirtai atsakė Bonė. – Jos atrodo tinkamos iškvietimo burtams. Neabejoju, kad kurioje nors savo keltų burtų knygų rasiu atitinkamą ritualą. Tik reikia išsiaiškinti, kurį žmogų kviesti… – Jai kažkas dingtelėjo, ir ji sunerimusi nutilo.

– Spėliojau, kada šito paklausit, – patylėjęs prabilo Metas. – Jūs nežinot, ką kviesti, tiesa?

4

Mereditė pašaipiai dirstelėjo į Metą.

– Hmm, – numykė. – O kaip tu manai, ką Elena kviestųsi ištikus bėdai?

Bonė, išvydusi Meto išraišką, pasijuto kalta. Nesąžininga jį erzinti.

– Elena sakė, kad žudikas labai stiprus, todėl mums reikia pagalbos, – paaiškino ji Metui. – Ir man į galvą ateina tik vienas asmuo, kuris, Elenos manymu, galėtų įveikti antgamtinį žudiką.