L Smith - Tamsioji sąjunga. Vampyrės dienoraštis

Metas lėtai palingavo galva. Bonė nesuprato, ką jis jaučia. Anksčiau jiedu su Stefanu draugavo, netgi po to, kai Elena Metą iškeitė į Stefaną. Paskui Metas išsiaiškino, kas toks Stefanas, ir ką jis gali padaryti. Sielvartaudamas ir niršdamas dėl Elenos mirties, Stefanas vos nenužudė Tailerio Smolvudo ir penkių kitų vaikinų. Negi Metas galėtų tai užmiršti? Ar jis apskritai ištvertų, jei Stefanas grįžtų į Fels Čerčą?

Atkišęs kampuotą smakrą Metas atrodė abejingas, ir Mereditė kalbėjo toliau:

– Taigi mums tereikia nuleisti šiek tiek kraujo ir nukirpti plaukų. Bone, gal paskolintum kelias garbanėles?

Bonė taip užsigalvojo, kad vos išgirdo, kas jai sakoma. Tada papurtė galvą.

– Ne, ne, ne. Reikia ne mūsų kraujo ir plaukų, o to asmens, kurį kviesime.

– Ką? Betgi tai juokinga. Jei turėtume Stefano kraujo ir plaukų, mums nereikėtų jo kviestis, tiesa?

– Apie tai nepagalvojau, – prisipažino Bonė. – Paprastai sudėtinėmis dalimis pasirūpinama iš anksto, o paskui, kai norima asmenį susigrąžinti, atliekami burtai. Meredite, ką darysim? Tai neįmanoma.

Mereditė suraukė antakius.

– Argi Elena prašytų to, kas neįmanoma?

– Elena dažnai prašydavo neįmanomų dalykų, – niūriai atsakė Bonė. – Metai, nežiūrėk į mane taip piktai; juk žinai, kad tai tiesa. Ji nebuvo šventoji.

– Galbūt, bet ši užduotis įveikiama, – tarė Metas. – Žinau vietą, kur turėtų būti Stefano kraujo, ir, jei mums pasiseks, rasim ir plaukų. Kriptoje.

Bonė krūptelėjo, Mereditė tiesiog linktelėjo.

– Žinoma, – pritarė ji. – Stefanas turbūt neteko ten daug kraujo. O kovodamas galėjo netekti ir plaukų. Jei tik ten, apačioje, niekas neliesta…

– Nemanau, kad po Elenos mirties ten kas nors buvo nusileidęs, – pasakė Metas. – Policija atliko tyrimą ir viską paliko kaip buvę. Bet tėra vienas būdas išsiaiškinti.

Klydau, pamanė Bonė. Būgštavau, ar Metas ištvertų, jei grįžtų Stefanas, o jis daro viską, kad padėtų jį iškviesti.

– Metai, galėčiau tave išbučiuoti! – šūktelėjo ji.

Akimirką Meto akyse šmėkštelėjo kažkas nesuprantamo. Be abejo, nuostaba, bet ne tik. Staiga Bonei pasidarė smalsu, ką jis darytų, jeigu ji išties jį pabučiuotų.

– Visos mergaitės taip sako, – gūžtelėjęs pečiais ir vaidindamas nusivylusį ramiai atsakė Metas. Netgi atrodė mažumėlę nerūpestingas.

Bet Mereditės veidas buvo rimtas.

– Eime. Reikia daug nuveikti, o juk visai nenorėtume sutemus įstrigti kriptoje.

Kapinėse, ant kalvos, stūksojo apgriuvusi bažnyčia. Kripta buvo įrengta po bažnyčios grindimis. Dar tik vėlyva popietė, ganėtinai šviesu, jiems kopiant į kalvą vis kartojo sau Bonė, bet rankų oda vis tiek pašiurpo. Naujosios kapinės irgi buvo nejaukios, bet senosios, esančios kitapus bažnyčios, net ir dieną klaikios. Peraugusioje žolėje riogsojo aptrupėję antkapiai, pastatyti atminti daugybei jaunų vyrų, žuvusių per Pilietinį karą. Nereikėjo būti ekstrasensu, kad jaustum juos ten esant.

– Neramios dvasios, – suniurnėjo Bonė.

– Hmm? – žengdama per skaldos krūvą, kur andai buvo viena sugriuvusios bažnyčios siena, numykė Mereditė. – Žiūrėkit, antkapio dangtis tebėra nukeltas. Tai gerai; nemanau, kad mums pavyktų jį nukelti dar kartą.

Bonė susimąsčiusi pažvelgė į baltas marmurines statulas, išskaptuotas ant kapo dangčio. Ten gulėjo Honorija Fel su savo vyru, susinėrę ant krūtinės rankas, liūdni ir maloniais veidais kaip visada. Bet Bonė žinojo, kad iš jų pagalbos nebesulauks. Honorija savo, kaip miesto įkūrėjos, pareigą atliko.

O Eleną paliko bėdoje, paniurusi pamanė Bonė, žvelgdama į stačiakampę kiaurymę, vedančią į kriptą. Geležiniai laipteliai dingo tamsoje.

Net ir pasišviečiant Mereditės žibintuvėliu buvo sunku nusileisti į požeminę patalpą. Viduje buvo drėgna, šalta ir tylu, sienos aplipdytos nušlifuotais akmenimis. Bonė stengėsi nedrebėti.

– Žiūrėkit, – tyliai tarė Mereditė.

Metas nukreipė žibintuvėlį į geležinius vartus, skiriančius kriptos prieangį nuo pagrindinės salės. Akmenys keliose vietose buvo aptaškyti krauju. Žiūrint į sukrešėjusio kraujo balutes ir upelius Bonei ėmė svaigti galva.

– Žinom, kad Deimonas buvo sužeistas sunkiausiai, – žengdama pirmyn tarė Mereditė. Ji kalbėjo ramiai, bet Bonė suprato, kad jai reikia daug pastangų susitvardyti. – Taigi, jis turėjo būti šioje pusėje, kur daugiausia kraujo. Stefanas sakė, kad Elena buvo pririšta viduryje, vadinasi, Stefanas stovėjo… čia. – Ji pasilenkė.

– Aš tai padarysiu, – gergždžiančiu balsu pasakė Metas. – Palaikyk žibintuvėlį.

Metas plastikiniu peiliuku iš Mereditės automobilio pakrapštė apkepusį akmenį. Bonė nugurkė seilę džiaugdamasi, kad pietums tegėrė arbatos. Apskritai kraujo ji nebijojo, bet kai jo pamatai tiek daug – ypač kankintų draugų kraujo…

Bonė nusigręžė ir spoksodama į akmenines sienas susimąstė apie Kateriną. Ir Stefanas, ir jo vyresnėlis brolis Deimonas penkioliktame amžiuje Florencijoje įsimylėjo Kateriną. Tik nežinojo, kad jų mylima mergina nėra žmogus. Vampyras iš jos gimtojo kaimo Vokietijoje perkeitė sergančią Kateriną, kad išgelbėtų jai gyvastį. Katerina savo ruožtu abu brolius pavertė vampyrais.

O paskui Katerina apsimetė mirusi, kad Stefanas su Deimonu liautųsi dėl jos kovoję. Bet tai negelbėjo. Jie dar labiau nekentė vienas kito, o ji dėl to nekentė jų abiejų. Katerina grįžo pas ją sukūrusį vampyrą ir ilgainiui tapo tokia pat pikta kaip jis. Galiausiai ji tetroško sunaikinti abu kadaise mylėtus brolius. Katerina prisiviliojo juos į Fels Čerčą siekdama nužudyti, ir šioje kriptoje vos neįvykdė savo kėslų. Elenai pavyko nugalėti Kateriną, bet žuvo ir ji pati.

– Štai, – tarė Metas. Bonė sumirksėjo ir atitoko. Metas laikė popierinę servetėlę su Stefano kraujo krešuliukais. – Dar reikia plaukų, – pridūrė jis.

Jaunuoliai ėmė pirštais šlavinėti grindis, rinkdami dulkes, lapų skiauteles ir kitokias atplaišas, kurių Bonė nė nenorėjo įvardyti. Tarp šiukšlių buvo matyti ir ilgų šviesių plaukų sruogos. Elenos – arba Katerinos, pamanė Bonė. Jos buvo labai panašios. Rado ir trumpesnių tamsių banguotų plaukų kuokštų. Stefano.

Darbas vyko lėtai, reikėjo šiukšles išrūšiuoti ir tinkamus plaukus sudėti į kitą servetėlę. Didžiąją darbo dalį atliko Metas. Baigę visi pasijuto pavargę, pro stačiakampę angą lubose sklido blyški melsva šviesa. Bet Mereditė pergalingai nusišypsojo.

– Turim, – tarė ji. – Taileris svajojo, kad Stefanas grįžtų; ką gi, mes jį sugrąžinsim.

Bonė, kuri darbavosi vis dar paskendusi mintyse, apmirė.

Ji galvojo apie visiškai kitus dalykus, nesusijusius su Taileriu, bet išgirdus jo vardą galvoje sukirbėjo mintis. Ji buvo toptelėjusi automobilių aikštelėje, bet paskui ginčų įkarštyje užsimiršo. Mereditės žodžiai vėl atgaivino tą mintį, ir staiga viskas paaiškėjo. Iš kur jis žinojo? plastančia širdimi nusistebėjo Bonė.

– Bone? Kas atsitiko?

– Meredite, – tyliai tarė ji, – ar sakei policijai, kad mes tūnojome svetainėje, kai Sju iškrito pro balkoną?

– Ne, man regis, tik pasakiau, kad buvome apačioje. O ką?

– Ir aš nesakiau. Ir Vikė negalėjo pasakyti, nes jai vėl katatonija, Sju žuvo, o Karolina tuo metu buvo lauke. Bet Taileris žinojo. Prisimenat, jis sakė: „Jei nebūtumėt pasislėpusios svetainėje, gal būtumėt mačiusios.“ Iš kur jis galėjo žinoti?