L Smith - Tamsioji sąjunga. Vampyrės dienoraštis

O, Dieve, buvau užmiršusi, koks jis nuostabus, pamanė ji. Elena, atleisk; aš jį griebsiu.

– Stefanai! – sušuko Bonė.

Tada sugrįžo į tikrovę ir baugščiai apsižvalgė. Aplink nieko nematyti. Stvėrė Stefaną už rankos.

– Gal išprotėjai, kad čia atėjai? Galvoj negerai?

– Turėjau tave surasti. Pamaniau, kad tai skubu.

– Taip, bet… – Stefanas taip netiko čia, gimnazijos koridoriuje. Atrodė toks egzotiškas. Kaip zebras avių kaimenėje. Bonė pastūmė jį prie spintos su šluotomis.

Stefanas nė nekrustelėjo, buvo daug stipresnis už Bonę.

– Bone, sakei, šnekėjaisi su…

– Turi pasislėpti! Surasiu Metą su Meredite, atsivesiu juos čia, ir galėsim pasikalbėti. Jei kas nors tave pamatys, būsi nulinčiuotas. Įvykdyta dar viena žmogžudystė.

Stefano veidas persimainė, jis leidosi nustumiamas prie spintos. Jau žiojosi kažką sakyti, bet, matyt, apsigalvojo.

– Palauksiu, – paprastai ištarė.

Bonė per kelias minutes surado Metą vairavimo, o Mereditę ekonomikos pamokose. Jie nuskubėjo prie šluotų spintos ir, stengdamiesi likti nepastebėti, išsivedė Stefaną iš mokyklos.

Vis dėlto kas nors tikriausiai mus matė, pamanė Bonė. Svarbiausia, kas, ir koks plepus tas žmogus.

– Turime jam surasti kokią saugią vietą. Stefanas negali apsigyventi mūsų namuose, – pasakė Mereditė.

Visi sparčiai kulniavo per mokyklos automobilių stovėjimo aikštelę.

– Gerai, bet kur? Pala, o kaip pensionas?.. – Bonė nutilo. Priešais ją stovėjo juodas automobilis. Itališkas, žvilgantis, aptakių formų ir žavingas. Visi langai buvo stipriai užtamsinti; vidaus negalėjai įžiūrėti. Tada Bonė ant automobilio galo pamatė emblemą su piestu pasistojusiu žirgu.

– O, Dieve!

Stefanas atsainiai dirstelėjo į ferarį.

– Jis Deimono.

Į jį sužiuro trys poros apstulbusių akių.

– Deimono?! – sušuko Bonė, ir pati išgirdo, koks spigus jos balsas. Vylėsi, kad Deimonas tik paskolino broliui automobilį.

Bet langas atsidarė, pro nuleistą stiklą pasimatė juodi, žvilgantys tarsi vanduo plaukai, panašūs į automobilio spalvą, veidrodiniai akiniai ir itin balta šypsena.

– Buon giorno, – ramiai pasisveikino Deimonas. – Gal ką nors pavėžėti?

– O, Dieve, – silpnu balsu pakartojo Bonė. Bet nesitraukė.

Stefanas aiškiai nekantravo.

– Mes važiuosim į pensioną. Sekit iš paskos. Automobilį pastatykit už daržinės, kad niekas nepamatytų.

Mereditei teko nusitempti Bonę nuo ferario. Ne dėl to, kad Bonei būtų patikęs Deimonas. Ji niekada nebesileis jo bučiuojama, kaip per Alariko vakarėlį. Žinojo, kad jis pavojingas; gal ne toks blogas kaip Katerina, bet vis tiek nedoras. Jis žudė be priežasties, vien dėl smagumo. Per Heloviną labdaros tikslams įrengtuose Vaiduoklių namuose nužudė istorijos mokytoją poną Tanerį. Deimonas bet kada gali ir vėl tai padaryti. Galbūt dėl to, žiūrėdama į jį, Bonė jautėsi kaip pelytė, spoksanti į juodą blizgančią gyvatę.

Sulindusios į Mereditės automobilį Bonė su Meredite susižvelgė.

– Stefanui nevertėjo jo pasiimti, – tarė Mereditė.

– Gal jis pats atvažiavo, – spėjo Bonė. Nemanė, kad Deimonas iš tokių, kuriuos galima pasiimti.

– Ko jam čia važiuoti? Tik jau ne mums padėti.

Metas tylėjo. Jis net nepastebėjo automobilyje tvyrančios įtampos. Paskendęs mintyse žvelgė pro priekinį langą.

Dangus niaukėsi.

– Metai?

– Bone, duok jam ramybę, – sudraudė Mereditė.

Nuostabu, pamanė Bonė. Liūdesys slėgė ją it tamsi antklodė. Metas, Stefanas ir Deimonas – visi galvoja apie Eleną.

Mereditė automobilį pastatė už senosios daržinės, prie žemo juodo ferario. Suėję vidun rado tik Stefaną. Bonė pamatė, kad jis nusiėmęs saulės akinius. Kūnu perbėgo lengvas virpulys, pasišiaušė plaukeliai ant rankų ir sprando. Stefanas neprilygo nė vienam jos sutiktam vaikinui. Jo akys tokios žalios; žalios kaip ąžuolo lapeliai pavasarį. Bet dabar po jomis juodavo ratilai.

Tvyrojo nejauki tyla; visi trys stovėjo ir žiūrėjo į Stefaną. Regis, niekas nežinojo, ką pasakyti.

Tada Mereditė priėjo artyn ir paėmė jį už rankos.

– Atrodai pavargęs, – tarė.

– Atlėkiau kiek galėdamas greičiau. – Stefanas ją trumpai, bemaž dvejodamas apkabino. Anksčiau nieku gyvu nebūtų to padaręs, pamanė Bonė. Jis būdavo toks santūrus.

Bonė irgi priėjo jo apkabinti. Stefano oda buvo vėsi, mergina stengėsi nedrebėti. Atsitraukus akys pritvinko ašarų. Ką ji pajuto, Stefanui Salvatorei grįžus į Fels Čerčą? Palengvėjimą? Liūdesį dėl jo keliamų prisiminimų? Baimę? Ji tik jautė tuoj pravirksianti.

Stefanas ir Metas žvelgė vienas į kitą. Na štai, pamanė Bonė. Atrodė bemaž juokingai; abiejų išraiškos vienodos. Įskaudinti ir pavargę, bet mėginantys to neparodyti. Kad ir kas nutiktų, tarp jų visada bus Elena.

Galop Metas ištiesė ranką, ir Stefanas ją paspaudė. Abu žingtelėjo atgal džiaugdamiesi, kad ši akimirka praėjo.

– Kur Deimonas? – pasiteiravo Mereditė.

– Šniukštinėja aplink. Pamaniau, kad būtų gerai kelias minutes pasikalbėti be jo.

– Apsieitume be jo ir kelis dešimtmečius, – nesuvaldė liežuvio Bonė, o Mereditė pritarė:

– Stefanai, negalima juo kliautis.

– Manau, jūs klystat, – tyliai paprieštaravo Stefanas. – Panorėjęs jis gali mums labai padėti.

– Ir retkarčiais nužudyti vieną kitą vietinį, – pakėlusi antakius tarė Mereditė. – Stefanai, nereikėjo jo pasiimti.

– Jis ir nepasiėmė. – Balsas pasigirdo Bonei už nugaros, bauginamai arti. Bonė krūptelėjo ir nejučia prišoko prie Meto, šis suėmė ją už peties.

Deimonas šyptelėjo puse lūpų. Jis buvo nusiėmęs saulės akinius, bet akys buvo ne žalios. Juodos kaip nakties dangus. Jis bemaž gražesnis už Stefaną, pamanė Bonė, surado Meto pirštus ir įsikibo jų.

– Tai dabar ji tavo, ką? – Deimonas atsainiai tarstelėjo Metui.

– Ne, – atšovė Metas, bet Bonės rankos nepaleido.

– Vadinasi, Stefanas tavęs nepasiėmė? – iš kitos pusės paragino Mereditė. Ji atrodė mažiausiai iš visų paveikta Deimono, mažiausiai jo bijanti ir pasiduodanti jo įtaigai.

– Ne, – tebežiūrėdamas į Bonę atsakė Deimonas. Jis neatsigręžia, kaip kiti žmonės, suprato Bonė. Žiūri į tą, į ką nori, kad ir su kuo šnekėtųsi. – Tu tai padarei, – pareiškė jis.

– Aš? – Bonė susigūžė nesuprasdama, ką jis turi galvoje.

– Tu. Juk tu atlikai burtus, tiesa?

– Burtus… – O, po galais. Bonės mintyse iškilo vaizdas: juodi plaukai ant baltos servetėlės. Ji žvilgtelėjo į Deimono plaukus, plonesnius ir tiesesnius už Stefano, bet tokius pat tamsius. Akivaizdu, Metas rūšiuodamas suklydo.

Stefano balsas buvo nekantrus.

– Bone, pašaukei mus. Mes atvykome. Kas nutiko?

Jie susėdo ant sutrešusių šieno ritinių, visi, išskyrus Deimoną, – šis liko stovėti. Stefanas palinko į priekį, rankomis atsirėmė į kelius ir pažvelgė į Bonę.

– Sakei man, kad… Elena su tavim šnekėjosi. – Prieš ištardamas vardą jis patylėjo. Buvo matyti, kad sunkiai tvardosi.

– Taip. – Bonei pavyko nusišypsoti. – Stefanai, sapnavau labai keistą sapną…

Bonė papasakojo sapną ir tolesnius įvykius. Užtruko ilgai. Stefanas įdėmiai klausėsi, kaskart išgirdus Elenos vardą žalios akys sužibėdavo. Bonei išklojus, kaip baigėsi Karolinos vakarėlis ir kaip jos kieme surado Sju kūną, jis išbalo, bet tylėjo.