L Smith - Tamsioji sąjunga. Vampyrės dienoraštis

– Atvažiavusi policija pranešė, kad Sju mirusi, bet mes ir taip žinojom, – užbaigė Bonė. – Jie išsivežė Vikę – vargšė Vikė kliedėjo. Neleido su ja pasišnekėti, o kai skambinam, mama padeda ragelį. Kai kurie mokiniai netgi mano, kad tai padarė Vikė. Jie niekaip negali patikėti, kad Elena su mumis kalbėjosi, todėl netiki niekuo, ką mes sakom.

– Elena minėjo, kad tai „jis“, – pertraukė Bonę Mereditė. – Kelis kartus. Tai vyras; padaras, turintis daug antžmogiškų galių.

– Ir Karolinos namuose man už rankos griebė vyriškis, – patvirtino Bonė. Ji papasakojo Stefanui apie savo įtarimus dėl Tailerio, bet, kaip pabrėžė Mereditė, Taileris neatitiko apibūdinimo. Jis nei toks protingas, nei turintis tokių antgamtinių galių, apie kokias perspėjo Elena.

– O kaip Karolina? – pasiteiravo Stefanas. – Ar ji galėjo ką nors matyti?

– Ji buvo lauke, – tarė Mereditė. – Kol mes slėpėmės svetainėje, ji surado duris ir išbėgo į gatvę. Girdėjo klyksmus, bet bijojo grįžti namo. Nuoširdžiai sakau, nekaltinu jos.

– Taigi, tik viena Vikė žino, kas atsitiko.

– Taip. Bet nieko nesako. – Bonė papasakojo apie susibūrimą prie mokyklos. – Kai supratom, kad niekas mumis netiki, prisiminėm Elenos žinią apie iškvietimo burtus. Nusprendėm, kad ji norėjo išsikviesti tave, tikriausiai manė, kad galėsi kuo nors padėti. Tai… ar padėsi?

– Pasistengsiu, – atsakė Stefanas. Atsistojo ir žengė porą žingsnių į šalį. Kurį laiką stovėjo nusigręžęs ir nejudėjo. Galiausiai atsisuko ir pažvelgė Bonei į akis. – Bone, – tyliai, bet įtaigiai kreipėsi, – sapne tu akis į akį šnekėjaisi su Elena. Kaip manai, ar galėtum tai padaryti patekusi į transą?

Tai, ką išvydo Stefano akyse, Bonę mažumėlę išgąsdino. Blyškiame veide liepsnojo smaragdų žalumo akys. Bonei staiga pasirodė, kad regi, kas slypi po savitvardos kauke. Tiek skausmo, tiek ilgesio – tokių stiprių jausmų, kad ji vos galėjo ištverti.

– Gal ir galėčiau… Bet, Stefanai…

– Taip ir padarysim. Dabar pat. Ir pažiūrėsim, ar galėsi mane pasiimti su savim.

Stefano akys hipnotizavo, bet ne kokia nors slapta Galia, o grynai valios jėga. Bonė troško tai padaryti – dėl jo padarytų bet ką. Bet sapno vaizdiniai buvo pernelyg gyvi. Ji nebebūtų dar kartą ištvėrusi to siaubo.

– Stefanai, tai per daug pavojinga. Galiu atsiverti nežinia kam – ir man baisu. Neįsivaizduoju, kas atsitiktų, jei tas padaras užvaldytų mano mintis. Stefanai, aš negaliu. Meldžiu. Net ir su Ouija lenta prisišauktume tik jį.

Akimirką Bonė manė, kad Stefanas ją vers tai daryti. Jo lūpos virto brūkšniu, o akys dar ryškiau suliepsnojo. Bet pamažu ugnis išblėso.

Bonei iš skausmo vos neplyšo širdis.

– Stefanai, apgailestauju, – sušnabždėjo ji.

– Vadinasi, turėsim apsieiti be Elenos pagalbos, – tarė jis. Veidas vėl tapo ramus, tik šypsena buvo iškankinta, lyg Stefanui skaudėtų. Paskui prabilo guviau: – Pirmiausia turim išsiaiškinti, kas tas žudikas ir ko jis čia nori. Težinom, kad į Fels Čerčą vėl atsidangino kažkoks siaubūnas.

– Bet kodėl? – pasidomėjo Bonė. – Kodėl visokie pabaisos išsirenka kaip tik šią vietą? Negi mes dar nepakankamai prisikentėjom?

– Tikrai keistas sutapimas, – nusijuokė Mereditė. – Kodėl mums taip nepaprastai sekasi?

– Tai ne sutapimas, – atsakė Stefanas. Atsistojo, skėstelėjo rankomis, lyg nežinodamas, nuo ko pradėti. – Tiesiog Žemėje yra tokių vietų, – ėmė pasakoti jis. – Jos sklidinos antgamtinės energijos, teigiamos arba neigiamos, geros arba blogos. Kai kurios jų, kaip antai Bermudų trikampis arba Solsberio lyguma, kur pastatytas Stounhendžas, tokios buvo per amžius. Kitos tokiomis tampa, ypač kai praliejama daug kraujo. – Jis pažvelgė į Bonę.

– Neramios dvasios, – sukuždėjo ji.

– Taip. Juk čia vyko mūšis, tiesa?

– Per Pilietinį karą, – atsakė Metas. – Per jį ir buvo sugriauta bažnyčia kapinėse. Išsiskerdė abi pusės. Niekas nelaimėjo, beveik visi kovojusieji žuvo. Miškai pilni karių kapų.

– Ir žemė buvo permirkusi krauju. Tokios vietos traukia antgamtines jėgas. Traukia ir blogį. Todėl Katerina čia ir atsidūrė. Ir aš tai pajutau pirmą kartą atvykęs.

– O dabar atsirado dar kažkas, – staiga surimtėjusi tarė Mereditė. – Bet kaip mums kovoti?

– Pirmiausia turim išsiaiškinti, su kuo kovojam. Manau…

Bet Stefanui nespėjus užbaigti sakinio pasigirdo girgždesys, ant šieno ritinių suspindo blausus, dulsvas saulės spindulys. Atsivėrė daržinės durys.

Visi įsitempę sužiuro pasiruošę arba bėgti, arba kautis. Bet žmogysta, alkūne atsirėmusi į didžiules duris, nėmaž neatrodė grėsminga.

Ponia Flauers, kuriai priklausė pensionas, nusišypsojo, aplink mažas juodas akutes susimetė raukšlelės. Ji laikė rankose padėklą.

– Vaikai, pamaniau, kad besišnekučiuodami mielai ko nors atsigertumėte, – ramiai tarė ji.

Visi sutrikę susižvelgė. Kaip ponia Flauers sužinojo, kad jie čia? Ir kodėl taip ramiai juos sutiko?

– Štai, vaišinkitės, – toliau kalbėjo ponia Flauers. – Čia vynuogių sultys, spaustos iš mano pačios augintų Concord veislės vynuogių. – Ji pastatė po popierinį puoduką prie Mereditės, Meto ir Bonės. – Atnešiau ir imbierinių sausainėlių. Šviežiai iškeptų.

Ji apnešė lėkštę ratu. Bonė pastebėjo, kad Stefanui ir Deimonui sausainių nepasiūlė.

– Judu, jei norit, galit užsukti į rūsį ir paragauti gervuogių vyno. – Bonė būtų galėjusi prisiekti, kad tardama šiuos žodžius senutė mirktelėjo.

Stefanas nepatikliai numykė.

– Hmm, klausykit, ponia Flauers…

– Tavo senasis kambarys toks pat, kokį palikai. Nuo tada, kai išvykai, ten niekas nekėlė kojos. Gali juo naudotis kada panorėjęs; man negaila.

Stefanas, regis, prarado žadą.

– Na… ačiū. Labai jums ačiū. Bet…

– Jei nuogąstauji, kad kam nors ką nors prasitarsiu, nurimk. Aš nelaidau liežuvio. Niekada nelaidžiau ir dabar nesirengiu to daryti. Taip kaip vynuogių sultys? – staiga ji kreipėsi į Bonę.

Bonė skubiai gurkštelėjo.

– Skanios, – nemeluodama atsakė.

– Išgėrę puodukus sumeskit į šiukšliadėžę. Mėgstu tvarką. – Ponia Flauers apžvelgė daržinę, papurtė galvą ir atsiduso. – Kaip gaila. Tokia graži mergina. – Akimis kaip onikso karoliukai ji tiriamai pažvelgė į Stefaną. – Šįkart, vaikine, niekas tavęs neapkaltins. – Tai tarusi ji išėjo tebekraipydama galvą.

– Nagi, nagi! – apstulbusi lydėdama ją akimis šūktelėjo Bonė. Visi suglumę susižvelgė.

– „Tokia graži mergina“ – bet kuri? – galų gale paklausė Mereditė. – Sju ar Elena? – Elena žiemą slapstėsi šioje daržinėje savaitę – bet ponia Flauers apie tai neturėjo numanyti. – Ar tu jai ką nors apie mus papasakojai? – Mereditė paklausė Deimono.

– Nė žodžio. – Deimonui, regis, buvo linksma. – Ji sena ir kuoktelėjusi.

– Ji gudresnė, nei manėm, – tarė Metas. – Prisimenu, kaip stebėjom ją, besikrapštančią rūsyje – kaip manot, ji žinojo esanti sekama?

– Nebeišmanau, ką galvoti, – lėtai ištarė Stefanas. – Tik džiaugiuosi, kad ji, rodos, mūsų pusėj. Ir suteikė saugią pastogę.

– Neužmirškit, kad dar ir vynuogių sultimis pavaišino. – Metas nusišypsojo Stefanui. – Nori? – pasiūlė permirkusį puoduką.

– Ne, sultis gerk pats. – Stefanas bemaž nusišypsojo. Akimirką Bonė abu vaikinus išvydo tokius, kokie buvo anksčiau, Elenai esant gyvai. Draugiškai, šiltai bendraujančius, kaip jiedvi su Meredite. Jai nusmelkė širdį.