L Smith - Tamsioji sąjunga. Vampyrės dienoraštis

– Apie ką daugiau? Malonumai, broliuk, yra vienintelis svarbus dalykas – malonumai ir galia. O tu iš prigimties medžiotojas, kaip ir aš, – dėstė Deimonas. – Beje, neprisimenu, kad būčiau tave kvietęs į Florenciją. Jei tau čia nepatinka, gali nešdintis.

Staiga Stefano krūtinę užgulė dar didesnis sunkumas, bet jis nenuleido nuo Deimono įdėmaus žvilgsnio.

– Pats žinai, kodėl aš čia, – tyliai tarė jis. Kai pagaliau Deimonas nuleido akis, Stefanas pajuto pasitenkinimą.

Stefano galvoje suskambo Elenos žodžiai. Ji merdėjo, kalbėjo silpnu balsu, bet jis viską aiškiai girdėjo. „Rūpinkitės vienas kitu. Stefanai, ar pažadi? Pažadi, kad rūpinsitės vienas kitu?“ Jis pažadėjo ir tesės žodį. Kad ir kas nutiktų.

– Ir žinai, kodėl neišvyksiu, – pareiškė jis nudelbusiam akis Deimonui. – Gali apsimetinėti, kad tau vis vien. Gali mulkinti visą pasaulį. Bet aš žinau, kaip yra iš tikrųjų. – Dabar būtų buvę geriausia palikti Deimoną vieną, bet Stefanas nebuvo nusiteikęs elgtis mandagiai. – Prisimeni tą pasigrobtą merginą, Reičelę? – kalbėjo jis. – Plaukai buvo panašūs, bet akys ne tos spalvos. Elenos akys buvo mėlynos.

Tai taręs jis apsisuko, ketindamas palikti Deimoną vieną – galbūt apsvarstys jo žodžius. Bet prie durų Stefanas taip ir nepriėjo.

– Jau! – riktelėjo Mereditė, įbedusi akis į žvakės liepsną ir smeigtuką.

Bonė giliai įkvėpė. Priešais ją nusidriekė tarsi sidabrinė gija, sidabrinis susisiekimo tunelis. Ji lėkė tuo tuneliu, negalėdama nei sustoti, nei sumažinti greičio. O, Dieve, dingtelėjo jai, kai pasieksiu galą ir atsitrenksiu…

Stefanui blykstelėjo akyse, tarsi žaibas trenkė, tik be garso. Tuo pat metu pajuto stiprią trauką. Ir reikalavimą sekti – ar kažką panašaus. Tai nepriminė vylingo Katerinos raginimo; tai buvo sielos šauksmas. Įsakymas, kuriam nevalia prieštarauti.

Šviesoje jis juto gyvastį, bet negalėjo tuo patikėti.

Bone?

Stefanai! Čia tu! Pavyko!

Bone, ką padarei?

Elena man taip liepė. Stefanai, patekom į bėdą ir mums reikia…

Staiga ryšys nutrūko, tunelis susitraukė ir užsivėrė. Nieko nebeliko, tik kambarys virpėjo nuo Galios.

Stefanas su broliu spoksojo vienas į kitą.

Bonė lėtai iškvėpė, tik dabar suvokė, kad buvo sulaikiusi kvapą. Atsimerkė, nors neprisiminė, kad būtų užsimerkusi. Ji gulėjo ant nugaros. Metas su Meredite buvo palinkę virš jos, atrodė sunerimę.

– Kas atsitiko? Pavyko? – Mereditės balsas buvo rimtas.

– Pavyko. – Draugų padedama Bonė atsistojo. – Susisiekiau su Stefanu. Pasišnekėjau su juo. Dabar telieka laukti. Matysim, ar jis atvyks, ar ne.

– Paminėjai Eleną? – paklausė Metas.

– Taip.

– Tada jis atvyks.

5

Liepos 8, pirmadienis, 11.15 nakties

Mielasis dienorašti,

šiąnakt turbūt neims miegas, taigi galiu ir parašyti. Visą dieną laukiau ko nors nutinkant. Juk negali taip sėkmingai atlikti burtų ir nesulaukti jokio ženklo.

Bet nieko neatsitiko. Nėjau į mokyklą, nes taip liepė mama. Ji supyko, kad Metas su Meredite sekmadienio vakarą taip ilgai užsibuvo, ir pasakė, kad man reikia pailsėti. Bet vos užsimerkusi išvystu Sju veidą.

Per Elenos laidotuves Sju tėtis pasakė kalbą. Įdomu, kas tai padarys trečiadienį, per Sju laidotuves?

Turiu liautis galvojusi apie tokius dalykus.

Gal pamėginsiu numigti. Galbūt, jei atsigulčiau su ausinuku, nematyčiau Sju veido.

Bonė įkišo dienoraštį į naktinio staliuko stalčių ir išsitraukė ausinuką. Apsunkusiais vokais, spoksodama į lubas perbėgo kanalus. Per traškesį ir spragsėjimą jos ausis pasiekė didžėjaus balsas.

– O štai jums, ištikimiems šeštojo dešimtmečio gerbėjams, senas puikus gabalas. The Spaniels „Labanakt, mieloji“…

Bonė išsklendė su muzika.

Limonadas buvo Bonės mėgstamiausias, braškinių ledų skonio. Patefonas grojo „Labanakt, mieloji“, bufetas net spindėjo švara. Bonei toptelėjo, kad Elena niekada nevilkėdavo pūstų sijonų.

– Jokių pūstų sijonų, – tarė ji rodydama pirštu. Elena pakėlė akis nuo ledų su karšta karamele. Jos šviesūs plaukai buvo surišti į uodegą. – Ir kaip tau šovė į galvą? – paklausė Bonė.

– Kvailiuke, aš čia tik svečiuose.

– Ak.

Bonė gurkštelėjo limonado. Sapnai. Bonė turėjo priežastį bijoti sapnų, bet dabar jos neprisiminė.

– Negaliu ilgai pasilikti, – tarė Elena. – Manau, jis jau žino, kad aš čia. Tik atėjau tau pasakyti… – Ji susiraukė.

Bonė užjaučiamai pažvelgė į ją.

– Neprisimeni? – Dar siurbtelėjo limonado. Skonis buvo keistas.

– Bone, aš miriau per jauna. Tiek daug dar turėjau nuveikti, pasiekti. O dabar turiu padėti tau.

– Ačiū, – padėkojo Bonė.

– Tai nelengva. Neturiu tiek galios. Sunku prasibrauti ir sunku viską išlaikyti.

– Turi išlaikyti, – linktelėjusi sutiko Bonė. Jautėsi keistai apsvaigusi. Ko buvo įpilta į tą limonadą?

– Negaliu visko valdyti, ir kartais daiktai tampa keisti. Manau, tai daro jis. Jis nuolat kovoja su manim. Jis stebi jus. Ir atsiranda kaskart, kai bandome pasikalbėti.

– Ką gi. – Kambarys sukosi ratu.

– Bone, ar klausaisi manęs? Jis gali pasinaudoti tavo baime. Tokiu būdu patenka vidun.

– Ką gi…

– Bet neįsileisk jo. Visiems tai pasakyk. Ir pasakyk Stefanui… – Elena nutilo, delnu užsidengė burną. Kažkas užkrito ant ledų su karšta karamele.

Tai buvo dantis.

– Jis čia. – Elenos balsas skambėjo keistai, neaiškiai.

Nustėrusi iš siaubo Bonė spoksojo į dantį. Jis gulėjo ant plaktos grietinėlės, tarp sukapotų migdolų.

– Bone, pasakyk Stefanui…

Iškrito dar vienas dantis, ir dar vienas. Elena, jau abiem rankomis užsidengusi burną, kūkčiojo. Jos žvilgsnis buvo išgąstingas ir bejėgis.

– Bone, neišeik…

Tačiau Bonė jau traukėsi atbula. Kambarys sukosi. Iš stiklinės burbuliuodamas virto limonadas, bet tai buvo nebe limonadas, o kraujas. Skaisčiai raudonas ir putotas, kaip tas, kurį atkosi mirštantysis. Bonei susuko pilvą.

– Pasakyk Stefanui, kad myliu jį! – Šiuos žodžius ištarė bedantė senutė, paskui pasigirdo isteriškas kūkčiojimas.

Bonė apsidžiaugė panirusi į tamsą ir užmarštį.

Bonė kramtė flomasterio galiuką žiūrėdama į laikrodį ir įsivaizduodama kalendorių. Mokykloje reikės išgyventi dar aštuonias su puse dienos. Rodos, kiekviena minutė bus tikra kančia.

Kai kurie mokiniai išrėžė tai tiesiai šviesiai, ant laiptų traukdamiesi nuo jos.

– Neįsižeisk, bet tavo draugai vis miršta.

Bonė nuėjo į tualetą ir pravirko.

Dabar ji tetroško dingti iš mokyklos, nebematyti niūrių veidų ir kaltinančių žvilgsnių – arba, dar blogiau, užjaučiamų žvilgsnių. Direktorius per mokyklos radiją kalbėjo apie „šią naują nelaimę“ ir „siaubingą netektį“, o Bonė nugara juto gręžte gręžiančius žvilgsnius.

Nuskambėjus skambučiui ji pirmoji movė pro duris. Bet užuot ėjusi į pamoką vėl patraukė į tualetą ir ten pralaukė iki kito skambučio. Koridoriams ištuštėjus nuskubėjo į užsienio kalbų fligelį. Nė nedirstelėdama praėjo skelbimus ir plakatus apie mokslo metų pabaigos renginius. Kas iš tų stojamųjų, kas iš to diplomo, apskritai niekas nebesvarbu. Galbūt po mėnesio visi bus mirę.

Ji vos neatsitrenkė į koridoriuje stovintį žmogų. Kilstelėjo galvą ir pirmiausia išvydo užsienietiškus madingai nutrintus jūreivio batus. Virš jų buvo matyti aptempti džinsai, ganėtinai minkšti, kad švelniai apgultų kietus raumenis. Siauri klubai. Graži krūtinė. Veidas, galintis išvaryti iš proto skulptorių: jausmingos lūpos, aukšti skruostikauliai. Tamsūs saulės akiniai. Šiek tiek pašiaušti juodi plaukai. Bonė net išsižiojo.