L Smith - Tamsioji sąjunga. Vampyrės dienoraštis

Bet Elena nemirė, pamanė Bonė. Ji gyvesnė negu kada nors anksčiau. Prižiūri viską, ką sakom ir ką darom.

Stefanas vėl surimtėjo.

– Prieš pasirodant poniai Flauers jau ketinau sakyti, kad laikas imtis darbo. Manau, turim pradėti nuo Vikės.

– Mums nepavyks jos pamatyti, – iškart paprieštaravo Mereditė. – Tėvai nieko prie jos neprileidžia.

– Vadinasi, turėsim juos apeiti, – tarė Stefanas. – Deimonai, tu su mumis?

– Aplankysim dar vieną gražią merginą? Nė už ką nepraleisčiau progos.

Bonė sunerimusi atsigręžė į Stefaną, bet šis, vesdamas ją iš daržinės, nuramino:

– Viskas bus gerai. Nenuleisiu nuo jo akių.

Bonė vylėsi, kad taip ir bus.

6

Prie gatvės kampe stovinčio Vikės namo jie priėjo šalutine gatve. Dangų niaukė sunkūs violetiniai debesys. Šviesa buvo dulksva, lyg sklistų po vandeniu.

– Rodos, kils audra, – tarė Metas.

Bonė žvilgtelėjo į Deimoną. Nei jis, nei Stefanas nemėgo ryškios šviesos. Ji pajuto iš Deimono sklindančią Galią, lyg srovę, tekančią odos paviršiumi. Deimonas, nežiūrėdamas į ją, nusišypsojo ir tarė:

– Kaip jums patiktų sniegas birželį?

Bonė vos suvaldė drebulį.

Daržinėje ji porą kartų dirstelėjo į Deimoną ir pastebėjo, kad pasakojimo jis klausosi abejingai. Bonei paminėjus Eleną, jo išraiška, skirtingai negu Stefano, nė kiek nepasikeitė – kaip ir tada, kai ji papasakojo apie Sju mirtį. Ką jis išties jaučia Elenai? Kartą Deimonas sukėlė pūgą ir paliko Eleną sušalti. Ką jis jaučia dabar? Ar jam apskritai rūpi sugauti žudiką?

– Čia Vikės miegamasis, – parodė Mereditė. – Galinis langas.

Stefanas pažvelgė į Deimoną.

– Kiek žmonių namuose?

– Du. Vyras ir moteris. Moteris girta.

Vargšė ponia Benet, pamanė Bonė.

– Reikia juos abu užmigdyti, – tarė Stefanas.

Bonė nenorom susižavėjo iš Deimono sklindančiomis Galios bangomis. Anksčiau jos pačios antgamtinės galios buvo per silpnos pajusti jo esybei. Rodos, jos sustiprėjo tik paskutinėmis dienomis. Deimono Galią ji juto taip pat puikiai, kaip matė blėstančią violetinę šviesą ar užuodė sausmedį ties Vikės langu.

Deimonas gūžtelėjo.

– Jie miega.

Stefanas tyliai patukseno į stiklą.

Niekas neatsiliepė, bent jau Bonė neišgirdo. Bet Stefanas su Deimonu susižvelgė.

– Ji beveik transe, – tarė Deimonas.

– Ji išsigandusi. Aš tai padarysiu; ji mane pažįsta, – pasišovė Stefanas. Priglaudė pirštų pagalvėles prie lango. – Vike, čia Stefanas Salvatorė, – tarė. – Atėjau tau padėti. Įleisk mane.

Jis kalbėjo tyliai, kitapus stiklo tikrai negalėjai girdėti. Bet po akimirkos užuolaidos sujudėjo, išniro veidas.

Bonė garsiai aiktelėjo.

Ilgi, šviesiai rudi Vikės plaukai buvo susivėlę, veidas baltas kaip kreida. Po akimis – dideli tamsūs ratilai. Akys lyg stiklinės, žvilgsnis įbestas į niekur. Lūpos suskeldėjusios ir šiurkščios.

– Su tais naktiniais ji atrodo kaip pamišusi Ofelija, – vos girdimai pratarė Mereditė.

– Ji atrodo apsėsta, – išsigandusi pašnibždom pritarė Bonė.

Stefanas paprašė:

– Vike, atidaryk langą.

Vikė kaip prisukama lėlė atidarė vieną lango pusę. Stefanas pasiteiravo:

– Galiu užeiti?

Stiklinės Vikės akys nukrypo į grupelę lauke. Iš pradžių Bonei pasirodė, kad Vikė jų neatpažįsta. Bet mergina sumirksėjo ir lėtai ištarė:

– Meredite… Bone… Stefanai? Tu grįžai. Ką čia veiki?

– Vike, pakviesk mane vidun. – Stefano balsas buvo hipnotizuojamas.

– Stefanai… – Ilgokai patylėjusi ji pratarė: – Užeik.

Vikė atsitraukė, Stefanas uždėjo ranką ant palangės ir stryktelėjo vidun. Metas nusekė paskui jį, tada Mereditė. Bonė, segėjusi mini sijoną, liko lauke su Deimonu. Pasigailėjo, kad šiandien neapsimovė džinsų, bet juk nežinojo, kad trauks į tokį žygį.

– Tau nereikėtų čia būti, – Vikė beveik ramiai kreipėsi į Stefaną. – Jis ateis manęs. Ir tave nužudys.

Mereditė apkabino Vikę. Stefanas tik paklausė:

– Kas?

– Jis. Jis ateina pas mane sapnuose. Jis nužudė Sju. – Dalykiškas Vikės tonas skambėjo šiurpiau negu bet kokia isterija.

– Vike, mes atėjom tau padėti, – švelniai ištarė Mereditė. – Dabar viskas bus gerai. Pažadu, mes neleisim tavęs nuskriausti.

Vikė atsigręžė ir įsistebeilijo į ją. Nužvelgė Mereditę nuo galvos iki kojų, tarsi ši būtų virtusi kokiu nors neįtikėtinu padaru. Tada prapliupo juoktis.

Tai buvo siaubingas linksmybės protrūkis, primenantis sausą, gargždų kosulį. Juokas vis nesiliovė, todėl Bonė panoro užsidengti ausis. Galiausiai Stefanas paliepė:

– Vike, liaukis.

Kvatojimas virto kūkčiojimu, ir kai Vikė vėl pakėlė galvą, jos akys atrodė nebe tokios stiklinės, veikiau nuoširdžiai liūdnos.

– Stefanai, jūs visi žūsit, – purtydama galvą tarė ji. – Niekas negali jam pasipriešinti ir likti gyvas.

– Mums reikia žinoti, kas jis toks, kad galėtume pasipriešinti. Reikia tavo pagalbos, – paprašė Stefanas. – Papasakok, kaip jis atrodo.

– Sapnuose jo nematau. Jis tik šešėlis be veido, – sušnabždėjo Vikė ir susigūžė.

– Bet tu jį matei Karolinos namuose, – spaudė Stefanas. – Vike, paklausyk manęs, – pridūrė jis, merginai ūmiai nusisukus. – Žinau, kad tau baisu, bet tai labai svarbu, svarbiau, negu manai. Negalėsim jam pasipriešinti, jei nežinosim, su kuo kovojam, ir tu vienintelė, vienui viena, žinai, ką mums reikia žinoti. Turi mums padėti.

– Neprisimenu…

Stefanas buvo nepalenkiamas.

– Galiu tau padėti prisiminti, – pasiūlė jis. – Leisi pamėginti?

Slinko sekundės, galop Vikė giliai, trūkčiojamai atsiduso ir suglebo.

– Daryk ką nori, – abejingai atsakė. – Man tas pat. Nesvarbu.

– Tu drąsi mergina. Dabar, Vike, pažvelk į mane. Atsipalaiduok. Žiūrėk tik į mane ir stenkis atsipalaiduoti. – Stefano balsas virto raminamu murmesiu. Po kelių minučių Vikė užsimerkė.

– Atsisėsk. – Stefanas privedė ją prie lovos ir pasodino. Pats įsitaisė šalia, kad matytų jos veidą. – Vike, dabar jautiesi rami ir atsipalaidavusi. Niekas, ką prisiminsi, tau nepakenks, – švelniai įtikinėjo jis. – Norėčiau, kad sugrįžtum į šeštadienio naktį. Tu viršuje, Karolinos namuose, šeimininkų miegamajame. Su tavim Sju Karson ir dar kai kas. Prašau pažiūrėti į jį.

– Ne! – Vikė ėmė rangytis, lyg mėgintų nuo kažko pabėgti. – Ne! Negaliu…

– Vike, nurimk. Jis tavęs nenuskriaus. Jis tavęs nemato, o tu jį matai. Paklausyk manęs.

Stefanui prabilus, Vikė liovėsi inkštusi. Bet vis dar blaškėsi ir muistėsi.

– Vike, turi jį pamatyti. Padėk mums su juo kovoti. Kaip jis atrodo?

– Kaip tikras velnias! – bemaž suklykė Vikė.

Mereditė prisėdo prie jos iš kitos pusės ir paėmė už rankos. Pro langą pažvelgė į Bonę, ši išplėtė akis ir gūžtelėjo pečiais. Bonė nenumanė, apie ką Vikė šneka.

– Papasakok daugiau, – ramiai paprašė Stefanas.

Vikės lūpos persikreipė. Šnervės virpėjo, tarsi ji būtų užuodusi baisią smarvę. Kalbėdama kiekvieną žodį spaudė atskirai, lyg ją pykintų.

– Jis vilki… seną lietpaltį. Šis nuo vėjo plazda aplink kojas. Jis priverčia vėją pūsti. Jo plaukai šviesūs. Beveik balti. Stovi piestu. Akys mėlynos – žalsvai mėlynos. – Vikė apsilaižė lūpas ir nurijo seilę, regis, jai buvo bloga. – Mėlyna – mirties spalva.