L Smith - Tamsioji sąjunga. Vampyrės dienoraštis

– Man irgi, – išsiblaškiusi patvirtino Bonė. Galvoje šmėkštelėjo vaizdas iš arbatėlės prie karštųjų versmių, akimirką jis atrodė ryškesnis už tamsų Karolinos kambarį. – Šiąnakt sapnavau Eleną, jaučiau, kad tai tikrai ji, ji mėgino man kažką pasakyti. Mane vis dar kankina tas jausmas, – tarė Bonė Mereditei.

Merginos tyliai sužiuro į ją. Anksčiau Bonei užsiminus apie antgamtę, jos būtų tik nusikvatojusios. Dabar viskas pasikeitė, draugės nebeabejojo antgamtinėmis Bonės galiomis, stebėjosi ir mažumėlę būgštavo.

– Tikrai? – žioptelėjo Vikė.

– Kaip manai, ką ji norėjo tau pranešti? – paklausė Sju.

– Nenutuokiu. Ji taip stengėsi pasišnekėti su manim, bet negalėjo.

Vėl stojo tyla. Galiausiai Sju dvejodama, sulaikiusi kvapą pasiteiravo:

– Manai… manai, galėtum su ja susisiekti?

Merginos susidomėjo. Bonė dirstelėjo į Mereditę. Anksčiau Mereditė būtų numojusi į sapną ranka, bet dabar ji rimtai sutiko Bonės žvilgsnį.

– Nežinau, – lėtai ištarė Bonė. Galvoje vis sukosi košmaro vaizdai. – Bet nė už ką nenoriu patekti į transą ir atsiverti būtybei, kuri to ir telaukia.

– Ar tai vienintelis būdas pabendrauti su mirusiaisiais? O kaip Ouija lenta ir panašūs dalykai? – pasiteiravo Sju.

– Mano tėvai turi Ouija lentą, – kiek per garsiai tarė Karolina. Staiga tyla ir ramybė buvo sutrikdyta, kambaryje įsivyravo įtampa. Visos atsisėdo tiesiau ir susimąsčiusios susižvelgė. Net ir išsigandusi Vikė, regis, susidomėjo.

– Ar pavyktų? – Mereditė paklausė Bonės.

– Ar mėginsim? – balsiai svarstė Sju.

– Ar nebijom – štai ko turim savęs paklausti, – pasakė Mereditė.

Bonė vėl pajuto į ją įsmeigtus žvilgsnius. Dar akimirką padvejojo, tada gūžtelėjo. Iš jaudulio net pilvą maudė.

– Kodėl ne? – tarė. – Ar turim ką prarasti?

Karolina kreipėsi į Vikę:

– Vike, laiptų apačioje yra spinta. Viduje, ant viršutinės lentynos, tarp kitų žaidimų turi būti ir Ouija lenta.

Ji net nepaprašė: „Gal galėtum atnešti?“ Bonė susiraukė ir jau žiojosi prieštarauti, bet Vikė išėjo pro duris.

– Galėtum būti ir mandagesnė, – Bonė prikišo Karolinai. – Vaidini piktąją Pelenės pamotę?

– O, Bone, liaukis, – nekantriai nukirto Karolina. – Tegu džiaugiasi, kad apskritai pakvietėm. Jai pasisekė.

– Manau, ji pakerėta mūsų kolektyvinio spindesio, – sausai tarstelėjo Mereditė.

– Beje… – pradėjo sakyti Bonė, bet neužbaigė.

Pasigirdo aukštas, šaižus garsas. Jis staigiai nutrūko. Bet tai neabejotinai buvo riksmas. Stojo mirtina tyla, paskui vėl vienas po kito nuaidėjo veriami klyksmai.

Akimirką merginos stovėjo lyg stabo ištiktos. Tada išlėkė į koridorių ir nudūmė laiptais žemyn.

– Vike! – Ilgakojė Mereditė nusileido pirmoji.

Vikė stovėjo priešais spintą ištiesusi rankas, lyg saugodama veidą. Tebeklykdama puolė Mereditei į glėbį.

– Vike, kas yra? – griežtai paklausė Karolina. Jos balsas skambėjo veikiau piktai nei baugščiai. Ant grindų mėtėsi žaidimų dėžės, „Monopolio“ lapeliai ir „Bendrų žinių“ kortelės. – Ko čia žviegi?

– Jis mane griebė! Siekiau viršutinės lentynos, ir tada kažkas stvėrė mane už liemens!

– Iš už nugaros?

– Ne! Iš spintos.

Bonė apstulbusi dirstelėjo į atdarą spintą. Ten sugrūsti kabojo žieminiai paltai, kai kurių skvernai siekė grindis. Švelniai išsilaisvinusi iš Vikės Mereditė paėmė skėtį ir pabaksnojo paltus.

– O, ne… – nejučia aiktelėjo Bonė, bet skėtis atsimušė tik į drabužius.

Mereditė skėčiu pastūmė paltus į šoną, buvo matyti kedrinė spintos siena.

– Matai? Nieko nėra, – linksmai ištarė ji. – Čia tik paltų rankovės. Jeigu prisiglaudei prie jų, tikrai galėjo pasirodyti, kad tave apglėbė kažkieno rankos.

Vikė žingtelėjo į priekį ir palietė nukarusią rankovę. Veidu įsikniaubė į delnus, ilgi šilkiniai plaukai visiškai jį uždengė. Akimirką Bonė išsigando, kad ji verkia, tada pasigirdo kikenimas.

– O, Dieve! Aš tikrai maniau – ak, kokia aš kvaila! Sutvarkysiu daiktus, – pasišovė Vikė.

– Vėliau, – tvirtai ištarė Mereditė. – Eime į svetainę.

Žengdama pro šalį Bonė dirstelėjo į spintą. Visos susėdo aplink kavos staliuką, Karolina, norėdama sukurti tinkamą atmosferą, užgesino kelias lempas. Bonė švelniai uždėjo pirštus ant plastikinės rodyklytės. Jai dar nebuvo tekę naudotis Ouija lenta, bet žinojo, kaip tai daroma. Rodyklytė juda, rodo raides ir taip užrašo žinią – jei tik dvasios nori bendrauti.

– Mes visos turime liesti rodyklę, – tarė ji, ir merginos pakluso. Mereditės pirštai buvo ilgi ir grakštūs, Sju laibi, su ovaliais nagais. Karolinos nagai buvo nulakuoti blizgančio vario spalva, Vikės – apkramtyti.

– Dabar užsimerkime ir susikaupkime, – tyliai paprašė Bonė.

Merginos net virpėjo iš nekantrumo. Jas visas apėmė jaudulys.

– Galvokit apie Eleną. Įsivaizduokit ją. Jei ji netoliese, mes ją prisikviesime.

Erdviame kambaryje stojo tyla. Nors buvo užsimerkusi, Bonė išvydo auksinius plaukus ir lazuritus primenančias akis.

– Ateik, Elena, – sukuždėjo ji. – Pasikalbėkim.

Rodyklytė ėmė judėti.

Nė viena negalėjo jos judinti; visos lietė ją iš skirtingų pusių. Vis dėlto plastikinis trikampėlis sukiojosi sklandžiai, aiškiai. Bonė atsimerkė tik tada, kai jis sustojo. Rodyklytė rodė žodį „Taip“.

Vikė lyg ir tyliai sukūkčiojo.

Bonė pažvelgė į kitas. Karolina, primerkusi žalias akis, tankiai alsavo. Sju vienintelė tebebuvo stipriai užsimerkusi. Mereditė atrodė išblyškusi.

Jos visos tikėjosi, kad Bonė žinos, ką daryti.

– Būkit susikaupusios, – paliepė Bonė. Ji buvo nepasirengusi, jautėsi kvailokai kreipdamasi į tuštumą priešais save. Bet ji aiškiaregė, turi tai atlikti.

– Elena, ar tai tu? – paklausė Bonė.

Rodyklytė apsisuko ratu ir grįžo prie „Taip“.

Staiga Bonės širdis ėmė taip daužytis, kad ji išsigando, jog ims drebėti pirštai. Rodyklytė atrodė pasikeitusi, bemaž įsielektrinusi, lyg per ją srūtų antgamtinė jėga. Bonė suvokė, kad tikrai prisikvietė Elenos dvasią. Jos akys pritvino ašarų, matė, kad ir Mereditės akys blizga. Mereditė linktelėjo Bonei.

– Iš kur mums žinoti? – garsiai, įtariai paklausė Karolina.

Karolina nieko nejaučia, suprato Bonė; antgamtės atžvilgiu ji tikra žioplė.

Rodyklytė vėl pajudėjo, dabar ji rodė į raides taip greitai, kad Mereditė vos spėjo balsu skaityti žinią. Buvo aišku ir be skyrybos ženklų.

KAROLINA NEBŪK KVAIŠA, rašė. DŽIAUKIS KAD APSKRITAI SU TAVIM ŠNEKUOSI

– Tai tikrai Elena, – sausai tarstelėjo Mereditė.

– Panašu į ją, bet…

– O, Karolina, užsičiaupk! – riktelėjo Bonė. – Elena, aš tokia laiminga… – Jai užgniaužė gerklę, ji pamėgino prabilti iš naujo.

BONE NĖRA LAIKO LIAUKIS VERKŠLENUSI IR EIK PRIE DARBO

Tai irgi Elena. Bonė šniurkštelėjo ir tarė:

– Šiąnakt tave sapnavau.

ARBATA

– Taip. – Bonės širdis tvaksėjo kaip niekad gyvenime. – Norėjau su tavim pasišnekėti, bet sapnas pasidarė toks keistas, ir mūsų ryšys ėmė trūkinėti…

BONE NEIK Į TRANSĄ NEIK Į TRANSĄ NEIK Į TRANSĄ

– Gerai. – Tai buvo atsakymas į jos klausimą, ir Bonei palengvėjo jį išgirdus.

BLOGA ĮTAKA TRUKDO MUMS BENDRAUTI ČIA YRA BLOGŲ DALYKŲ LABAI BLOGŲ DALYKŲ

– Pavyzdžiui? – Bonė pasilenkė prie lentos. – Kokių?