L Smith - Tamsioji sąjunga. Vampyrės dienoraštis

– Dar sumuštinį?

– Ačiū.

Šį sykį ant duonos buvo uždėtas sūris su pomidoru. Elena išsirinko vieną ir atsikando kąsnelį. Bonė stebėjo ją jausdama, kaip kas akimirką stiprėja nerimas, ir tada…

Tada pamatė, kad pro sumuštinio šonus sunkiasi purvas.

– Kas… kas tai? – Iš siaubo balsas skambėjo šaižiai. Bonė suprato sapnuojanti, suvokė, kad negali pajudėti, tik žiopčioti ir stebeilytis. Nuo Elenos sumuštinio ant languotos staltiesės tėkštelėjo didelis rudas gumulas. Taip, tai purvas. – Elena… Elena, kas?..

– O, čia mes visi tai valgom. – Elena nusišypsojo, buvo matyti parudavę dantys. Bet balsas buvo ne Elenos; tai buvo bjaurus, iškreiptas vyro balsas. – Ir tu valgysi.

Dingo šiluma ir malonūs kvapai; pasidarė karšta, pasmirdo pūvančiomis atmatomis. Pievoje atsivėrė juodos duobės, žolė virto stagarais ir šabakštynais. Tai buvo nebe karštosios versmės. Bonė sėdėjo senose kapinėse; kaip anksčiau to nepastebėjo? Tik kapai čia buvo švieži.

– Dar pelės? – šlykščiai kikendama paklausė Elena.

Bonė pažvelgė į prakąstą sumuštinį savo rankoje ir suklykė. Viename šone karojo ruda uodega. Ji iš visų jėgų sviedė sumuštinį į antkapį, šis minkštai ištiško. Pajutusi pykinimą, Bonė atsistojo, pirštus nusivalė į džinsus.

– Dar pabūk. Kaip tik atvyksta daugiau draugų.

Elenos veidas mainėsi; plaukai nuslinko, oda papilkėjo ir tapo šiurkšti. Sumuštinių lėkštėje ir neseniai iškastose duobėse kažkas krutėjo. Bonė nenorėjo nieko matyti; jautė, kad pažvelgusi išprotėtų.

– Tu ne Elena! – suklykė ji ir pasileido bėgti.

Vėjas bloškė į akis plaukus, Bonė nieko nematė. Persekiotojas mynė ant kulnų. Reikia bėgti prie tilto, pamanė ji ir į kažką atsitrenkė.

– Laukiau tavęs, – tarė padaras su Elenos suknele – pilki griaučiai ilgais, lenktais dantimis. – Bone, paklausyk. – Padaras stvėrė ją su nepaprasta jėga.

– Tu ne Elena! Tu ne Elena!

– Bone, paklausyk manęs!

Tai buvo Elenos balsas, išties Elenos, ne šlykščiai linksmas, storas ir bjaurus, bet reiklus. Jis suskambo Bonei už nugaros, padvelkė gaivus, šaltas vėjas. – Bone, laiko maža…

Vaizdai išskydo. Kaulėti pirštai ant Bonės rankų, knibždančios kapinės, karštas slogus oras. Elenos balsas kartais skambėjo aiškiai, kartais trūkinėjo, lyg esant prastam ryšiui.

– …Jis viską keičia, iškreipia. Aš ne tokia stipri kaip jis… – Bonė neišgirdo kelių žodžių. – …bet tai svarbu. Turi surasti… dabar pat. – Balsas ėmė slopti.

– Elena, negirdžiu tavęs! Elena!

– …lengvas burtas, tereikia dviejų dalykų, tų, kuriuos jau minėjau…

– Elena!

Sėdėdama lovoje Bonė tebeklykė.

2

– Tiek teprisimenu, – baigė pasakoti Bonė. Jiedvi su Meredite žingsniavo Saulėgrąžų gatve tarp aukštų Viktorijos laikų namų eilių.

– Ar tai tikrai buvo Elena?

– Taip, sapnui baigiantis ji bandė man kažką pasakyti. Bet girdėjau ją neaiškiai, tik supratau, kad tai svarbu, siaubingai svarbu. Ką manai?

– Sumuštiniai su pelėmis ir atviri kapai? – Mereditė kilstelėjo dailų antakį. – Manau, tavo galvoje susipynė Stivenas Kingas ir Luisas Kerolis.

Bonė pamanė, kad Mereditė, ko gero, teisi. Bet sapnas vis nedavė jai ramybės; neišėjo iš galvos visą dieną, ji net užmiršo ankstesnius rūpesčius. Dabar, artėjant prie Karolinos namų, ją apėmė baisus nerimas.

Tikrai reikėjo pasakyti Mereditei apie vakarėlį, pagalvojo ji, neramiai žvilgčiodama į aukštesnę draugę. Negalima jai leisti įeiti nepasiruošusiai…

Mereditė pakėlė akis į apšviestus karalienės Anos rūmų langus ir atsiduso.

– Ar tau šįvakar būtinai reikia tų auskarų?

– Taip, reikia; būtinai. – Dabar jau per vėlu. Reikia vaidinti toliau. – Pamatysi, tau jie labai patiks, – pridūrė Bonė ir savo balse išgirdo sunkiai slepiamą nerimą.

Mereditė stabtelėjo, tamsiomis, veriamomis akimis smalsiai dirstelėjo į Bonę. Tada pabeldė į duris.

– Belieka tikėtis, kad Karolinos šįvakar nebus namie. Kad tik nereikėtų čia užtrukti.

– Karolina tupės namie šeštadienio vakarą? Turbūt juokauji. – Bonė per ilgai sulaikė kvapą, ėmė svaigti galva. Juokas nuskambėjo dirbtinai. – To betrūko, – mažumėlę isteriškai tarė ji, Mereditei pasakius: „Manau, nieko nėra namie.“

Bonė atsargiai pasibeldė. Apimta nepaaiškinamos pašėlusios nuotaikos uždainavo:

– Tra lia lia!

Uždėjusi ranką ant durų bumbulo Mereditė sustingo, paskui atsigręžė į ją.

– Bone, – tyliai pratarė, – ar tau visai stogas nuvažiavo?

– Ne. – Apimta nevilties Bonė sugriebė Mereditę už rankos ir įdėmiai pažvelgė į akis. – Meredite, būk gera, nenudėk manęs…

– Staigmena! – sušuko trys balsai.

– Šypsokis, – sušnibždėjo Bonė, stumdama pastėrusią draugę pro duris į šviesų triukšmingą kambarį ir blizgančių konfeti lietų. Pati išsišiepusi iškošė pro dantis: – Vėliau galėsi nudėti – aš to nusipelniau, – bet dabar šypsokis.

Prieškambaris buvo išpuoštas brangiais balionais, ant staliuko gulėjo krūvelė dovanų. Netgi gėlių buvo pamerkta, nors Bonė pastebėjo, kad orchidėjos idealiai dera prie žalsvo Karolinos šalikėlio. Šis buvo iš Hermès šilko, su vynuogių ir lapelių raštais. Neabejoju, kad vieną orchidėją ji vėliau įsikiš į plaukus, pamanė Bonė.

Mėlynos Sju Karson akys buvo šiek tiek neramios, šypsena baugšti.

– Meredite, tikiuosi, šiam vakarui neturėjai svarbių planų, – tarė ji.

– Nieko mirtinai svarbaus, – atsakė Mereditė, nutaisiusi šiltą šypseną, ir Bonė aprimo.

Sju kartu su Bone, Meredite ir Karolina dalyvavo karalienės Elenos palydoje per mokslo metų pradžios šventę. Sju vienintelė visoje mokykloje išskyrus Bonę ir Mereditę palaikė Eleną, kai visi nuo jos nusigręžė. Per Elenos laidotuves ji pabrėžė, kad Elena visada bus tikroji Roberto Li karalienė, ir Elenos atminimui atsisakė Sniego karalienės vardo. Sju myli visi. Blogiausia jau praėjo, pamanė Bonė.

– Norėčiau, kad visos nusifotografuotume ant sofos, – sodindama merginas taip, kad būtų matyti puokštė, tarė Karolina. – Vike, galėtum?

Vikė Benet stovėjo tyliai, tarsi nematoma.

– Žinoma, – atsakė ji ir, paėmusi fotoaparatą, nervingai nusibraukė nuo akių ilgus šviesiai rudus plaukus.

Kaip kokia tarnaitė, dingtelėjo Bonei, paskui ją apakino blykstė.

Kai nuotrauka išryškėjo, Sju su Karolina ėmė kikendamos aptarinėti šaltą, mandagią Mereditės išraišką, bet Bonė pastebėjo dar kai ką. Nuotrauka išėjo puiki; Karolina spindinčiais kaštoniniais plaukais šalia orchidėjų kaip visada atrodė pribloškiamai. Mereditė – susitaikiusi su likimu, pašaipi, be jokių pastangų šiurpiai graži. O štai ir ji pati, visa galva žemesnė už kitas, pasišiaušusiomis rusvomis garbanomis, kvailoka veido išraiška. Bet keisčiausia buvo žmogysta šalia jos. Tai Sju, be abejo, Sju, bet akimirką pasirodė, kad šviesūs plaukai ir žydros akys kažkieno kito. Kažkieno, primygtinai žvelgiančio į ją, pasiruošusio ištarti svarbius žodžius. Bonė suraukė kaktą, tankiai sumirksėjo. Vaizdas nuotraukoje išskydo, nugara perbėgo šiurpas.

Ne, tai tik Sju. Gal jai paprasčiausiai trumpam pasimaišė protas, o gal paveikė Karolinos troškimas „kad vėl visos būtume kartu“.

– Dabar aš nufotografuosiu, – stryktelėjusi nuo sofos pasisiūlė Bonė. – Vike, sėskis ir atsiremk. Ne, toliau, toliau – štai ten!