L Smith - Tamsioji sąjunga. Vampyrės dienoraštis

– Meredite! – Elena atkišo jai rieškučias lapų. Išskėtė rankas.

Mereditė ištvėrė, kai upėje buvo rastas Elenos kūnas, kai prie jos lango pasirodė vampyrė Elena, kai Elena atsirado proskynoje angelo pavidalu, bet dabar tik stovėjo ir virpėjo. Atrodė, tuoj nualps.

– Meredite, ji tikra! Gali ją paliesti! Matai? – Bonė džiaugsmingai kumščiavo Eleną.

Mereditė nė nekrustelėjo. Tik sukuždėjo:

– Tai neįmanoma…

– Tai tiesa! Matai? Tai tiesa! – Bonę apėmė isterija. Pati tai juto, bet nepaisė. Jei kas ir turi teisę pulti į isteriją, tai ji. – Tai tiesa, tai tiesa, – čiauškėjo Bonė. – Meredite, eikš ir pasižiūrėk.

Mereditė, visą tą laiką spoksojusi į Eleną, vėl kostelėjo. Paskui vienu šuoliu pripuolė prie draugės. Palietė ją, delnu pajuto kūniškumą. Pažvelgė Elenai į akis. Ir tada prapliupo nevaldomai raudoti.

Sriūbavo padėjusi galvą Elenai ant nuogo peties.

Bonė džiugiai plekšnojo jas abi.

– Gal jai reikėtų ką nors apsirengti? – Bonė, pakėlusi galvą, pamatė, kad Karolina velkasi suknelę. Mergina ramiai, kaip niekur nieko nusirengė, liko tik su rusvu poliesterio apatinuku. Nė lašo vaizduotės, pamanė Bonė, bet šįkart be pagiežos. Be abejo, kartais vaizduotės stoka yra pranašumas.

Mereditė su Bone užtempė suknelę Elenai per galvą. Su suknele mergina atrodė smulkutė, šlapia ir labai trapi, lyg būtų atpratusi vilkėti drabužius.

Tada Elena sušnabždėjo:

– Stefanai.

Apsižvalgė. Jis stovėjo su Deimonu ir Metu, atokiau nuo merginų. Tik stebėjo ją. Laukė sulaikęs kvėpavimą, lyg nuo to priklausytų jo gyvybė.

Elena atsistojo ir svirduliuodama žengė vieną žingsnį, paskui antrą, trečią. Liekna, trapi, su svetima suknele ji svyruodama ėjo prie Stefano. Kaip undinėlė, besimokanti vaikščioti kojomis, dingtelėjo Bonei.

Stefanas palaukė, kol Elena prisiartino, tik tada klupdamas žengė prie jos. Galiausiai abu puolė vienas kitam į glėbį ir stipriai apsikabinę pargriuvo ant žemės. Nė vienas nepratarė nė žodžio.

Pagaliau Elena atsitraukė ir pažvelgė į Stefaną, šis delnais suėmė jos veidą ir įdėmiai žiūrėjo. Apimta tyro džiaugsmo Elena garsiai nusijuokė, palankstė pirštus ir laiminga pakedeno Stefanui plaukus. Tada jie pasibučiavo.

Bonė nesidrovėdama žiūrėjo į juos, svaigų džiaugsmą aplaistė ašaromis. Perštėjo gerklę, bet ašaros buvo saldžios, ne sūrūs skausmo lašai, ir Bonė šypsojosi. Purvina, kiaurai permirkusi, bet nepaprastai laiminga. Norėjosi šokti, dainuoti ir kvailioti.

Po kiek laiko Elena atplėšė akis nuo Stefano ir pažvelgė į draugus, veidas spindėjo beveik kaip tada, kai sklendė per proskyną angelo pavidalu. Tviskėjo žvaigždžių šviesa. Niekas jos nebevadins Sniego princese, pamanė Bonė.

– Mano draugai, – ištarė Elena.

To užteko. Ji išskėtė rankas ir tyliai sukūkčiojo. Tuoj pat buvo apspista bičiulių, visi vienu metu panoro ją apkabinti. Netgi Karolina.

– Elena, – paprašė Karolina, – atleisk…

– Kas buvo, pražuvo, – atsakė Elena ir apkabino Karoliną taip pat meiliai kaip kitus. Paskui sugriebė tvirtą rudą Meto ranką ir priglaudė prie skruosto. Vaikinas nusišypsojo. Jo mėlynos akys sudrėko, bet Bonė suprato, kad ne iš liūdesio matant Eleną Stefano glėbyje. Dabar Meto veidas švietė laime.

Kažkas užstojo mėnulio šviesą ir ant bičiulių būrelio užkrito šešėlis. Elena pakėlė galvą ir ištiesė ranką.

– Deimonai, – pakvietė ji.

Jos švytinčiam, meilę spinduliuojančiam balsui buvo neįmanoma atsispirti. Tiksliau būtų buvę neįmanoma, pamanė Bonė. Vis dėlto Deimonas žengė į priekį nesišypsodamas, tamsios akys atrodė bedugnės ir neįskaitomos kaip visada. Elenos skleidžiama šviesa jose neatsispindėjo.

Stefanas drąsiai pažvelgė į brolį ir padavė jam ranką.

Deimonas spoksojo į du atvirus, bebaimius veidus, į nebyliai ištiestas rankas, siūlančias draugystę, šilumą, žmoniškumą. Laikėsi abejingai ir nė nekrustelėjo.

– Nagi, Deimonai, – švelniai paragino Metas.

Bonė pastebėjo, kad mėlynos Meto akys įdėmiai žvelgia į apniukusį medžioklio veidą.

Deimonas pareiškė:

– Aš ne toks kaip jūs.

– Tu ne taip jau labai skiriesi nuo mūsų, kaip norėtum, – tarė Metas. – Klausyk, – pridūrė su keista įžūloka gaidele balse, – žinau, kad poną Tanerį nužudei gindamasis, pats man taip sakei. Taip pat žinau, kad į Fels Čerčą atvykai ne Bonės pakviestas, nes aš rūšiavau plaukus ir nesuklydau. Deimonai, turi su mumis daug bendro. Tik nesuprantu, kodėl nepadėjai Vikei.

Deimonas negalvodamas atrėžė:

– Nes manęs nepakvietė!

Bonė prisiminė kaip stovėjo prie Vikės namų, Deimonas – šalia. Stefanas paprašė: „Vike, pakviesk mane vidun.“ Bet Deimono juk niekas nepakvietė.

– Bet kaip tada į namus pateko Klausas? – balsiai svarstė Bonė.

– Taileris pasidarbavo, – išpyškino Deimonas. – Atsidėkojo už tai, kad padėjo susigrąžinti paveldą. Ko gero, jis pakvietė Klausą dar prieš mums pradedant saugoti namus – o gal net prieš mums su Stefanu atvykstant į Fels Čerčą. Klausas puikiai pasirengė. Tąnakt jis buvo pas Vikę, ir man dar nespėjus susiprasti, kas vyksta, ją nužudė.

– Kodėl nepakvietei Stefano? – pasiteiravo Metas. Jis nekaltino, tiesiog klausė.

– Nes Stefanas nieko nebūtų galėjęs padaryti! Aš vos išvydęs supratau, su kuo turim reikalą. Su Senuoju. Stefanas tik pats būtų palydėjęs galvą, o mergina, šiaip ar taip, jau buvo nužudyta.

Bonė Deimono balse girdėjo šaltį. Jis atšiauriu veidu atsigręžė į Stefaną su Elena. Lyg būtų apsisprendęs.

– Matot, aš ne toks kaip jūs, – tarė Deimonas.

– Nesvarbu. – Stefanas neatitraukė rankos. Elena irgi.

– Vis dėlto kartais ir gerieji laimi, – tyliai drąsino Metas.

– Deimonai… – neiškentė Bonė.

Deimonas palengva, nenoriai atsigręžė į ją. Bonė prisiminė, kaip jie klūpojo prie Stefano, koks Deimonas atrodė jaunas. Tuomet jie tebuvo Deimonas ir Bonė pasaulio pakrašty.

Vieną akimirką ji tose juodose akyse tarėsi reginti žvaigždes. Ir juto dar kažką – ribuliuojančius Deimono jausmus, gal ilgesį, sumišimą, baimę ir pyktį vienu metu. Bet paskui viskas nurimo, jis užsidengė skydu, ir Bonė jautriomis juslėmis nieko nebeaptiko. Juodos Deimono akys išbluko.

Deimonas pažvelgė į brolį ir jo mylimąją. Tada nusivilko striukę, atsistojo už Elenos ir neprisiliesdamas užmetė drabužį jai ant pečių.

– Naktis šalta, – tarė. Gaubdamas Eleną juoda striuke jis akimirką sutiko Stefano žvilgsnį.

Paskui nužingsniavo į tamsų ąžuolyną. Netrukus Bonė išgirdo plazdenant sparnus.

Stefanas su Elena tylomis vėl susikibo už rankų, Elena padėjo auksaplaukę galvą Stefanui ant peties. Žalios Stefano akys buvo nukreiptos į tamsą, kur pradingo brolis.

Bonė papurtė galvą, gerklėje vėlėsi gumulas. Palengvėjo, kai Metas palietė jai ranką. Nors ir permirkęs, apkibęs samanomis ir paparčiais, jis atrodė nuostabiai. Bonė nusišypsojo apimta nuostabos ir džiaugsmo. Svaigus jaudulys, sukeltas šios nakties įvykių. Mereditė su Karolina irgi šypsojosi. Davusi valią jausmams Bonė sugriebė Meto ranką ir pagavo jį sukti ratu. Vidury proskynos jie spardė lapus, šoko ir kvatojosi. Gyvi ir jauni, šventė vasaros saulėgrįžą.

– Norėjai, kad visos vėl būtume kartu! – Bonė šūktelėjo Karolinai ir įtraukė seną draugę į ratelį.

Mereditė, užmiršusi išdidumą, prisidėjo prie draugų.