L Smith - Tamsioji sąjunga. Vampyrės dienoraštis

– Nesiliauk mėginęs, – tarė ji, ir abu sužiuro į ją.

Bonė, iškėlusi smakrą, irgi žiūrėjo į juos. Pastebėjo, kaip ryškios Elenos lūpos šyptelėjo. Elena pasisuko į Stefaną, ir ta šypsenėlė persidavė jam.

– Taip, – tyliai atsakė jis, paskui Elenai pridūrė: – Noriu, kad padėtum.

Ji pasilenkė ir pabučiavo jį.

Bonė išvydo, kaip iš jos į Stefaną srūva šviesa, atrodė, jį užliejo tviskančių spindulių upė. Spinduliai tarytum deimantų kaskados apgaubė jį, kaip prieš tai tamsus rūkas Klausą, galop Stefano kūnas ėmė švytėti kaip Elenos. Akimirką Bonė tarėsi matanti, kaip jo kūnu teka kraujas, srūva į venas ir kapiliarus, gydo viską, prie ko prisiliečia. Paskui švytėjimas virto auksine aura, susigėrė į Stefano odą. Marškiniai liko suplėšyti, bet kūnas buvo sveikas ir tvirtas. Bonė, jausdama kaip iš nuostabos plečiasi akys, neatsispyrė norui ištiesti ranką ir jį paliesti.

Oda buvo sveika. Siaubingos žaizdos išgijo.

Ji balsiai nusijuokė apimta tyro džiaugsmo, paskui surimtėjusi pakėlė akis.

– Elena… dar ir Mereditė…

Šviesi būtybė Elena jau lėkė per proskyną. Mereditė kilstelėjo galvą nuo Karolinos kelių.

– Sveika, Elena, – bemaž įprastu, tik nusilpusiu balsu pasisveikino.

Elena pasilenkusi pabučiavo draugę. Šviesa vėl pasruvo, apgaubė Mereditę. Paskui išblėso, ir Mereditė atsistojo ant kojų.

Elena tą patį padarė Metui, šis atsipeikėjo, atrodė sutrikęs, bet žvalus. Ji pabučiavo ir Karoliną, mergina liovėsi drebėjusi ir atsitiesė.

Tada Elena priėjo prie Deimono.

Jis tebegulėjo, kur buvo parkritęs. Vaiduokliai nepastebėję peržengė jį. Elenos šviesa supleveno virš jo, spindinti ranka palietė plaukus. Ji pasilenkusi pabučiavo tamsiaplaukę galvą.

Žėrinčiai šviesai išblėsus Deimonas atsisėdo ir pasipurtė. Išvydęs Eleną sustingo, paskui pamažu, labai atsargiai atsistojo. Nepratarė nė žodžio, tik stebėjo Eleną, vėl atsigręžusią į Stefaną.

Deimono siluetas tamsavo ugnies fone. Bonė nė nepamatė, kaip raudona pašvaistė išaugo, jau beveik stelbė auksinę Elenos šviesą. Tai išvydusi išsigando.

– Paskutinė mano dovana jums, – tarė Elena, ir ėmė lyti.

Tai nebuvo audra su žaibais ir griaustiniais, bet ramiai teškenantis, visus – taip pat ir Bonę – merkiantis lietus. Jis užgesino gaisrą. Gaivus ir vėsus lietus nuplovė neseniai išgyventą siaubą, išvalė laukymę. Bonė pakreipė galvą, užsimerkė, trokšdama ištiesti rankas ir apglėbti lietų. Galiausiai jis aprimo, ir Bonė vėl pažvelgė į Eleną.

Elena nenuleido akių nuo Stefano, bet nebesišypsojo. Veide atsispindėjo neapsakomas sielvartas.

– Jau vidurnaktis, – tarė ji. – Man laikas eiti.

Bonė iš jos balso tuoj pat sumojo, kad „eiti“ reiškia ne šiaip kuriam laikui iškeliauti. Išeiti reikėjo amžiams. Elena ruošėsi ten, kur nepasieks joks transas ir jokie sapnai.

Ir Stefanas tai suprato.

– Dar truputėlį, – tiesdamas rankas maldavo jis.

– Deja…

– Elena, pala… Turiu tau pasakyti…

– Negaliu! – Pirmą kartą šviesus ramus veidas sutriko, jame atsispindėjo ne tik švelnus liūdesys, bet ir širdį draskantis sielvartas. – Stefanai, negaliu laukti. Man labai gaila.

Atrodė, ji traukiama atgal į kažkokį Bonei neregimą matmenį. Galbūt ten, pamanė Bonė, kur atlikusi savo uždavinį iškeliavo Honorija Fel. Ilsėtis ramybėje.

Bet Elenos akys toli gražu nebuvo ramios. Ji žvilgsniu kabinosi į Stefaną ir apimta nevilties tiesė jam ranką. Bet jie nesusilietė. Elena jau buvo per toli.

– Elena – meldžiu! – Tokiu balsu Stefanas ją kvietė užeiti į savo kambarį. Tarsi būtų sudužusi jo širdis.

– Stefanai! – sušuko Elena, jau ištiesusi abi rankas.

Bet Elena mažėjo, tirpo. Bonė juto, kaip krūtinėje kaupiasi ir iš gerklės veržiasi rauda. Taip nesąžininga. Jie tetroško būti kartu. Bet už tai, kad padėjo miestui ir atliko savo pareigą, Elena bus amžiams atskirta nuo Stefano. Tai taip neteisinga.

– Stefanai! – vėl šūktelėjo Elena, bet jos balsas sklido iš toli.

Šviesa beveik išblėso. Bonei žvelgiant pro bejėgiškumo ašaras, ji mirktelėjusi užgeso.

Proskynoje vėl įsivyravo tyla. Visi iškeliavo: Fels Čerčo šmėklos, prisikėlusios vienai nakčiai, kad nebebūtų pralieta daugiau kraujo. Skaisti jas vedusi dvasia išnyko be pėdsako, netgi mėnulį ir žvaigždes užklojo debesys.

Bonė suprato, kad Stefano veidas šlapias ne nuo pliaupiančio lietaus.

Jis stovėjo besikilnojančia krūtine, žvelgdamas ten, kur ką tik išblėso Elenos šviesa. Ilgesys ir skausmas, kurį Bonė kartais pastebėdavo jo veide, buvo niekai, palyginti su tuo, ką ji matė dabar.

– Taip nesąžininga, – sušnabždėjo ji. Tada suriko dangui, nemąstydama, į ką kreipiasi: – Taip nesąžininga!

Stefanas alsavo vis tankiau. Dabar irgi atlošė galvą, tik veide atsispindėjo ne pyktis, o nepakeliamas skausmas. Akys naršė debesis, lyg ieškodamos dar užsilikusio auksinės šviesos spindulėlio. Bet nerado. Bonė pastebėjo, kaip jo kūną supurtė traukuliai, lyg įsmigus Klauso lazdai. Iš gerklės išsiveržė baisiausias riksmas, kokį Bonė kada buvo girdėjusi.

– Elena!

16

Bonė gerai neprisiminė, kas nutiko vėliau. Girdėjo Stefano riksmą, regis, net sudrebinusį žemę po kojomis. Matė, kaip prie brolio žengė Deimonas. Ir tada pastebėjo blyksnį.

Kaip Klauso žaibą, tik ne melsvai baltą. Aukso spalvos.

Ir tokį skaistų, kad Bonei pasidingojo, jog prieš akis sprogo saulė. Kelias sekundes ji tematė mirguliuojančias spalvas. Tada proskynos viduryje, prie kamino, kai ką išvydo. Baltą, panašų į vaiduoklį pavidalą, tik ne tokį trapų ir susigūžusį – Bonė negalėjo patikėti savo akimis.

Ant žemės drebėjo liekna nuoga mergina aukso spalvos plaukais. Panaši į Eleną.

Ne spindinti, liepsnojanti kaip žvakė dvasių pasaulio Elena, ir ne blyški nežmogiško grožio mergina, kokia buvo Elena vampyrė. Šitos Elenos kreminė oda buvo nusėta rausvomis dėmelėmis, pašiurpusi nuo lietaus. Ji suglumusi lėtai pakėlė galvą ir apsidairė, tarsi atsidūrusi nepažįstamoje vietoje.

Tai iliuzija. O gal jai duotos kelios minutės atsisveikinti. Bonė neprisivertė patikėti.

– Bone? – išgirdo netvirtą balsą, nėmaž nepanašų į vėjo varpelių tilindžiavimą. Išsigandusios merginos balsą.

Bonei pakirto kojas. Širdis suspurdėjo. Mėgino tvardytis, nedrįso net paliesti. Tik spoksojo į Eleną.

Elena pačiupinėjo žolę. Iš pradžių dvejodama, paskui drąsiau. Sustirusiais pirštais pakėlė lapelį, padėjo, patapšnojo žemę. Vėl čiupo lapelį. Pasėmė visą saują drėgnų lapų, kilstelėjo prie veido, pauostė. Pažvelgė į Bonę, ir lapai pabiro.

Neilgai jos tik klūpojo vos per porą žingsnių ir spitrijosi viena į kitą. Tada Bonė ištiesė drebančią ranką. Negalėjo atgauti amo. Įsitikinimas širdyje vis stiprėjo.

Elena irgi pakėlė ranką. Atkišo Bonei. Pirštai susilietė.

Tikri pirštai. Tikrame pasaulyje. Ten, kur jos abi ir yra.

Bonė suklikusi puolė prie Elenos.

Susijaudinusi, apimta neįtikėtino, beprotiško džiaugsmo tapšnojo draugę. Elena tikrai turėjo kūną. Šlapią, virpantį, standų. Elenos plaukai buvo aplipę šlapiais lapais ir žemės grumstais.

– Tu čia, – kūkčiojo Bonė. – Elena, aš tave liečiu!

Elena aikčiojo:

– Ir aš tave liečiu! Aš čia! – Ji vėl griebė lapus. – Liečiu žemę!

– Matau, kaip lieti!

Gal jos būtų amžinai tai kartojusios, bet įsikišo Mereditė. Ji stovėjo už kelių žingsnių, spoksojo didžiulėmis tamsiomis akimis, išblyškusi. Sukosėjo lyg dusdama.