L Smith - Tamsioji sąjunga. Vampyrės dienoraštis

Lyg barkštelėjo elnio ragai ir Bonė staiga atsigręžė. Klausas puolė Stefaną ilga šaka – tikriausiai pakėlė nuo žemės. Atrodė tokia pat aštri kaip Stefano, tikra ietis. Bet Klausas su Stefanu ne tik badė vienas kitą; jie pliekėsi lazdomis kaip vėzdais. Robinas Hudas, dingtelėjo apkvaitusiai Bonei. Mažasis Džonas ir Robinas. Taip jie ir atrodė: Klausas kur kas aukštesnis ir stambesnių kaulų už Stefaną.

Tada Bonė dar šį tą išvydo ir šūktelėjo. Už Stefano pasirengęs pulti jau tykojo Taileris – visai kaip kapinėse prieš kibdamas Stefanui į gerklę. Stefanas stovėjo nugara ir nematė priešininko. O Bonė negalėjo laiku perspėti draugo.

Bet ji buvo užmiršusi Metą. Nunarinęs galvą, nekreipdamas dėmesio į nagus ir iltis, jis puolė Tailerį, nubloškė jį kaip aukščiausio lygio krašto gynėjas šiam nespėjus pašokti. Taileris nuskriejo į šoną, Metas ant viršaus.

Bonei buvo per daug įspūdžių. Tiek visko vyko. Mereditė pjovė virves nuo Karolinos kulkšnių; Metas tvatijo Tailerį taip, kad tikrai būtų buvęs diskvalifikuotas ir išvarytas iš futbolo aikštės; Stefanas suko uosio šaką, lyg būtų ilgai treniravęsis. Klausas kvatojosi kaip pamišęs, regis, džiaugėsi mankšta. Abu smūgiavo mirtinu greičiu ir tikslumu.

Bet Metas, regis, papuolė į bėdą. Taileris urgzdamas spaudė jį, stengdamasis pasiekti gerklę. Bonė paklaikusi žvalgėsi ginklo, visai užmiršusi dantytą peilį kišenėje. Jos akys užkliuvo už sausos ąžuolo šakos. Pagriebusi ją nulėkė prie besigrumiančiųjų.

Bet priartėjusi susvyravo. Nedrįso smogti, kad kartais nepataikytų Metui. Jiedu su Taileriu raičiojosi taip, kad net mirgėjo akyse.

Štai Metas vėl atsidūrė ant Tailerio, prispaudė šiam galvą, pats išsilaisvino. Bonė, ištaikiusi progą, užsimojo lazda. Bet Taileris ją pastebėjo. Sukaupęs antžmogišką jėgą surietė kojas ir nuspyrė Metą. Metas trenkėsi galva į medį – smūgio garso Bonė niekada neužmirš. Taip dusliai sprogsta supuvęs melionas. Metas nuslydo medžio kamienu ir sustingo.

Bonė priblokšta aiktelėjo. Jau būtų dūmusi prie Meto, bet kelią jai pastojo Taileris, sunkiai alsuodamas, per smakrą tįso kruvinos seilės. Dabar jis buvo dar panašesnis į žvėrį nei andai kapinėse. Bonė lyg sapne iškėlė lazdą, bet pajuto, kad dreba ranka. Metas visiškai nejuda – ar jis dar kvėpuoja? Bonė, atsigręžusi į Tailerį, išgirdo save kūkčiojant. Tai juokinga; juk Taileris lanko tą pačią mokyklą. Pernai per trečiokų šokius jiedu šoko. Kaip jis gali neleisti jos prie Meto, kodėl nori juos visus sužeisti? Kaip jis šitaip gali?

– Taileri, būk geras… – Bonė tikėjosi atvesti jį į protą, įkalbėti…

– Vienui viena miške, mergyt? – Storas, gerklinis urzgesys tik paskutinę akimirką virto žodžiais.

Tada Bonė suprato, kad tai ne berniukas, su kuriuo ji lankė mokyklą. Tai žvėris. O, Dieve, jis šlykštus, pamanė ji. Nuo lūpų tįso raudonos seilės. O tos geltonos akys perskeltais vyzdžiais – iš jų trykšta ryklio ir krokodilo, vapsvos, dedančios kiaušinėlius į gyvą vikšrą, žiaurumas. Tose geltonose akyse slypi visos gyvosios gamtos žvėriškumas.

– Kas nors turėjo tave perspėti. – Juokiantis Tailerio žandikaulis atvipo kaip šuns. – Nes viena vaikštinėdama po mišką gali sutikti Didelį Piktą…

– Kvailį! – kažkas kitas užbaigė Tailerio mintį.

Išvydus šalia Mereditę, Bonę apėmė vos ne dievobaimingas dėkingumas. Draugė laikė Stefano durklą, mėnesienoje šis spindėjo lyg vanduo.

– Sidabras, Taileri, – mojuodama ginklu pasakė Mereditė. – Įdomu, kaip sidabras veikia vilkolakių galūnes? Gal pažiūrėkim?

Išnyko Mereditės santūrumas, elegancija, šaltumas. Priešais Tailerį stojo tikroji Mereditė, Mereditė karė, šypsodamasi ji tūžo.

– Taip! – džiaugsmingai šūktelėjo Bonė, jusdama, kaip kūną užplūsta jėgos.

Bonė išsivadavo iš sąstingio. Jodvi su Meredite drauge – stiprios. Mereditė sėlino prie Tailerio iš vienos pusės, Bonė iškėlusi lazdą laukė kitoje. Ją apėmė dar nepatirtas troškimas taip trenkti Taileriui, kad nulėktų galva. Bonės rankoje pulsavo galia.

Taileris žvėries instinktu pajuto grėsmę, sklindančią iš abiejų merginų. Susigriebė, atšoko ir pamėgino sprukti. Merginos pastojo jam kelią. Netrukus visi sukosi ratu: Taileris viduryje aplink savo ašį, Bonė su Meredite – aplink jį, laukdamos progos pulti.

Vienas, du, trys. Mereditė pasiuntė Bonei nebylų ženklą. Kai Taileris šoko ant Mereditės, norėdamas nustumti ją, Bonė smogė. Prisiminusi buvusio vaikino, mokiusio ją žaisti beisbolą, patarimą, įsivaizdavo, kad smogia ne šiaip Taileriui į galvą, bet kerta kiaurai, taikydama į kažką už jos. Ji perkėlė į smūgį visą savo kūnelio svorį ir pataikiusi net barkštelėjo dantimis. Skaudžiai užsigavo rankas, lazda lūžo. Bet Taileris griuvo kaip pašautas ir prispaudė Mereditę.

– Man pavyko! Valio! Puiku! – spiegė Bonė ir nusviedė lazdą. Pergalės džiaugsmas veržėsi pirmykščiais riksmais. – Mums pavyko! – Ji sugriebė sunkų kūną už gaurų ir nutempė nuo Mereditės.

Bonė nutilo, žodžiai įstrigo gerklėje.

– Meredite! – sukliko ji.

– Viskas gerai, – skausmingai suaimanavo Mereditė. Draugei silpna, dingtelėjo Bonei. Ji sudrebėjo lyg panardinta į ledinį vandenį.

Taileris iki kaulo perdrėskė Mereditei šlaunį. Pro sudraskytus džinsus bolavo oda. Apimta siaubo Bonė išvydo raudoną mėsą, suplėšytus raumenis ir plūstantį kraują.

– Meredite! – paklaikusi suriko Bonė. Mereditę reikia vežti pas gydytoją. Visi turi tai suprasti. Ji sužeista, kuo skubiau reikia važiuoti į ligoninę, skambinti pagalbos telefonu. – Meredite… – vos neverkdama aikčiojo Bonė.

– Aprišk žaizdą, – paprašė išblyškusi Mereditė. Šokas. Ją tuoj ištiks šokas. Ir tiek daug kraujo, tiek daug kraujo teka. O, Dieve, meldėsi Bonė, padėk man. Karštligiškai ieškojo, kuo suveržti koją.

Staiga greta nukrito ilga nailoninė virvė apspurusiais galais, kaip ta, kuria buvo surišę Tailerį. Bonė pakėlė galvą.

– Gal šita tiks? – dvejodama paklausė Karolina. Jos dantys barškėjo.

Mergina vilkėjo žalią suknelę, išsidraikę, kruvini kaštoniniai plaukai buvo prilipę prie veido. Kalbėdama ji susvyravo ir parklupo prie Mereditės.

– Tu sužeista? – aiktelėjo Bonė.

Karolina papurtė galvą, bet paskui ėmė vemti, ir Bonė ant jos kaklo pamatė ilčių žymes. Tačiau dabar nebuvo laiko rūpintis Karolina. Reikia gelbėti Mereditę.

Bonė virve suveržė Mereditei šlaunį aukščiau žaizdos, karštligiškai stengdamasi prisiminti, ką buvo išmokusi iš savo sesers Merės, medicinos seselės. Ji aiškino, kad įtvaro negalima per stipriai užveržti ir per ilgai laikyti, nes prasidės gangrena. Bet reikia sustabdyti kraujavimą. O, Meredite.

– Bone… padėk Stefanui, – vos girdimai sužiopčiojo Mereditė. – Jam reikės… – Mereditė nugriuvo aukštielninka ir trūksmingai kvėpavo įbedusi į dangų akis.

Šlapia. Viskas šlapia. Bonės rankos, drabužiai, žemė. Šlapia nuo Mereditės kraujo. O po medžiu vis dar be sąmonės guli Metas. Bonė negali jų palikti, juolab su Taileriu. Jis gali atsigauti.

Apdujusi atsigręžė į drebančią ir žiaukčiojančią, pilamą prakaito Karoliną. Maža naudos, pamanė Bonė. Bet neturėjo kitos išeities.

– Karolina, – kreipėsi ji. Paėmė ilgiausią lazdos, kuria smogė Taileriui, nuolaužą ir įspraudė Karolinai į rankas. – Tu liksi su Metu ir Meredite. Maždaug kas dvidešimt minučių atlaisvink įtvarą. O jei Taileris atsigaus, jei bent krustelės, trenk jam lazda iš visų jėgų. Supratai? Karolina, – pridūrė Bonė, – gauni puikią progą įrodyti, kad kam nors tinki. Kad esi naudinga. Aišku? – Sugavusi baugštų žalių akių žvilgsnį pakartojo: – Aišku?