L Smith - Tamsioji sąjunga. Vampyrės dienoraštis

– Aš priverčiau Kateriną sugrįžti pas Klausą! Štai nuo ko viskas prasidėjo. Ir aš įvėliau Karoliną; jei ne aš, ji nebūtų ėmusi nekęsti Elenos, nebūtų prasidėjusi su Taileriu. Jaučiuosi už ją atsakingas.

– Tu tik nori taip manyti, – vos neklykė Bonė. – Klausas nekenčia mūsų visų! Negi tikrai manai, kad jis tave paleis? Negi manai, kad jis paliks mus ramybėj?

– Ne, – patvirtino Stefanas ir paėmė nuo sienos šaką. Iš kišenės išsitraukęs Meto peilį ėmė genėti šakeles ir daryti ietį.

– O, nuostabu, tai vienas trauksi į mūšį! – įniršo Metas. – Negi nesupranti, kaip tai kvaila? Droži tiesiai į jo spąstus! – Jis žengė žingsnį prie Stefano. – Nors ir nemanai, kad mes trys galim tave sustabdyti…

– Metai, nereikia. – Per kambarį atsklido tylus, ramus Mereditės balsas. – Iš to nieko gero neišeis. – Stefanas pažvelgė į ją, skruostų raumenys įsitempė, bet Mereditė ryžtingai ir tvirtai sutiko jo žvilgsnį. – Taigi, Stefanai, pasiryžai susitikti su Klausu akis į akį. Gerai. Bet prieš išeidamas bent pasirūpink, kad galėtum kautis.

Ji ramiai ėmė sagstytis pagal užsakymą siūtos palaidinės apykaklę.

Bonė pasijuto sukrėsta, nors vos prieš savaitę siūlė tą patį. Bet juk ji, dėl Dievo meilės, tai darė slapta. Paskui gūžtelėjo. Viešai ar slapta, koks skirtumas?

Ji pažvelgė į Metą, šio veide atsispindėjo siaubas. Paskui Metas suraukė antakius, išryškėjo užsispyrusi, atkakli išraiška, gąsdinusi priešininkų futbolo komandos trenerius. Mėlynos akys nukrypo į Bonę, ji linktelėjo, iškėlė smakrą. Netarusi nė žodžio atsisegė plonos neperpučiamos striukės užtrauktuką, Metas nusirengė marškinėlius.

Stefanas nužvelgė tris žmones, niūriai nusirenginėjančius jo kambaryje, mėgindamas nugalėti siaubą. Bet tik papurtė galvą, kaip ginklą atstatydamas baltą ietį.

– Ne.

– Stefanai, nebūk kvailys, – ėmė bartis Metas. Net ir šioje siaubingoje sumaištyje Bonė stabtelėjo pasigėrėti nuoga Meto krūtine. – Mes trys. Gali išgerti apsčiai nepakenkdamas nė vienam.

– Sakiau, ne! Nesiruošiu keršyti ir blogiu kovoti prieš blogį! Nieku gyvu to nedarysiu. Maniau, tu tai suprasi. – Stefanas su kartėliu pažvelgė į Metą.

– Aš suprantu, kad šiandien žūsi! – užriko Metas.

– Jis teisus!

Bonė prispaudė prie lūpų kumščius. Bloga nuojauta veržėsi į sąmonę. Nenorėjo jos įsileisti, bet ir nebeturėjo jėgų priešintis. Sudrebėjo pajutusi dilgtelėjimą ir mintyse išgirdo žodžius.

– „Niekas negali jam pasipriešinti ir likti gyvas“, – su skausmu pratarė ji. – Taip sakė Vikė, ir tai tiesa. Stefanai, jaučiu tai. Nė vienas su juo susikovęs neliks gyvas!

Akimirką, tik akimirką Bonei atrodė, kad Stefanas paklausys. Bet Stefano veidas vėl tapo griežtas, jis šaltai tarė:

– Nesirūpink. Tai mano bėda.

– Bet jei neįmanoma nugalėti… – įsiterpė Metas.

– Vikė to nesakė! – atrėžė Stefanas.

– Sakė! Ką, po galais, turi omeny? – suriko Metas. Jis retai prarasdavo kantrybę, bet praradęs sunkiai atgaudavo. – Stefanai, man jau gana…

– Man irgi! – suriaumojo Stefanas. Tokio jo tono Bonė dar nebuvo girdėjusi. – Man jūs visi įgrisot, įgriso jūsų ginčai ir silpnybės – ir jūsų blogos nuojautos! Tai mano bėda.

– Laikiau mus komanda… – riktelėjo Metas.

– Mes ne komanda. Jūs – žiopli žmogiūkščiai! Kad ir kiek visko patyrėt, giliai širdyje tetrokštat saugaus gyvenimėlio saugiuose namučiuose, kol saugiai nukeliausit į kapelius! Aš ne toks kaip jūs, ir nenoriu toks būti! Ilgai su jumis taiksčiausi, nes privalėjau, bet dabar tam galas. – Jis nužvelgė visus ir lėtai, pabrėždamas kiekvieną žodį, pareiškė: – Nė vienas iš jūsų man nereikalingas. Nenoriu su jumis būti, nenoriu, kad mane sektumėt. Jūs tik trukdysit. Jei kuris seks, nudėsiu.

Metęs paskutinį liepsningą žvilgsnį Stefanas apsisuko ant kulno ir išdrožė.

14

– Jis kuoktelėjo, – žvelgdamas į tuščią tarpdurį, kur pradingo Stefanas, tarė Metas.

– Visai ne, – užginčijo Mereditė. Balsas buvo tylus ir gailus, bet jame skambėjo lyg ir beviltiškas juokas. – Metai, negi nesupranti, ką jis daro? – paklausė. – Šaukia ant mūsų, kad nekęstume jo, taip mėgina mūsų atsikratyti. Stengiasi elgtis kuo bjauriau, kad supyktume ir išleistume jį vieną. – Mereditė dirstelėjo į duris ir pakėlė antakius. – Vis dėlto sakydamas: „Jei kuris seks, nudėsiu“, mažumėlę perlenkė lazdą.

Bonė nenorom sukikeno.

– Turbūt išmoko iš Deimono. „Tiesiai šviesiai, man jūsų nereikia!“

– „Žiopli žmogiūkščiai“, – pridūrė Metas. – Bet aš vis tiek nesuprantu. Bone, tave ką tik aplankė nuojauta, o Stefanas į jas paprastai atsižvelgia. Jei neįmanoma nugalėti Klauso, kokia prasmė kovoti?

– Vikė nesakė, jog neįmanoma. Tik sakė, kad neįmanoma pasipriešinti ir likti gyvam. Tiesa, Bone? – Mereditė pažvelgė į draugę.

Kikenimo priepuolis praėjo. Apstulbusi Bonė mėgino suprasti savo nuojautą, bet į galvą atėjo žodžiai: „Niekas negali jam pasipriešinti ir likti gyvas.“

– Nori pasakyti, Stefanas mano… – Meto akyse pamažu įsiplieskė įniršis. – Jis ketina žygiuoti ir sustabdyti Klausą, net jei pačiam tektų žūti? Kaip koks aukos avinėlis?

– Veikiau kaip Elena, – rimtai tarė Mereditė. – Ir gal… tokiu būdu jis galėtų likti su ja.

– Hmm. – Bonė papurtė galvą. Gal apie pranašystę ji žinojo mažai, bet tuo buvo įsitikinusi. – Jis tikrai taip nemano. Elena ypatinga. Ji tapo tuo, kas yra, nes žuvo per jauna, nenuveikė tiek daug darbų – ji ypatinga. Bet Stefanas jau penkis šimtus metų vampyras ir tikrai žus ne jaunas. Vargu ar atsidurs ten pat, kur Elena. Tikriausiai nukeliaus kitur – arba tiesiog iškeliaus. Ir jis tai žino. Neabejoju, kad žino. Turbūt tiesiog laikosi jai duoto pažado bet kokia kaina sustabdyti Klausą.

– Ar bent jau nori pamėginti, – švelniai ištarė Metas. Atrodė, lyg ką cituodamas. – Net žinodamas, kad pralaimės. – Staiga Metas pažvelgė į merginas. – Seksiu paskui jį.

– Žinoma, – sutiko Mereditė.

Metas sudvejojo.

– Hmm… turbūt jūsų neįkalbėsiu likti čia?

– Po visų įkvepiančių šnekų apie komandinį darbą? Tai jau tikrai ne.

– To ir bijojau. Taigi…

– Taigi, – tarė Bonė, – nešdinamės.

Jie surinko kokius tik rado ginklus. Stefano numestą kišeninį Meto peiliuką, durklą dramblio kaulo kriaunomis iš Stefano stalčiaus, dantytą virtuvinį peilį.

Lauke ponios Flauers nebuvo nė ženklo. Dangus nusidažė šviesiai violetine spalva, vakaruose turinčia abrikosinį atspalvį. Saulėgrįžos išvakarių brėkšma, pamanė Bonė, ir jai ant rankų vos nepasišiaušė plaukeliai.

– Klausas kalbėjo apie seną sodybą miške – tikriausiai Franšerio, – tarė Metas. – Kur Katerina buvo įmetusi Stefaną į apleistą šulinį.

– Būtų logiška. Ko gero, jis Katerinos tuneliu pralenda po upe, – spėjo Mereditė. – Jei tik Senieji negali pereiti per vandenį.

Teisingai, prisiminė Bonė, blogis negali pereiti per tekantį vandenį, ir kuo blogesnis esi, tuo sunkiau tai padaryti.

– Bet apie Pirmapradžius mes nieko nežinom, – balsiai tarė.

– Ne, todėl turim būti atsargūs, – pareiškė Metas. – Gerai pažįstu šiuos miškus, ir žinau, kuriuo takeliu veikiausiai eis Stefanas. Mums reikia pasirinkti kitą.

– Kad Stefanas mūsų nepamatytų ir nenudėtų?