L Smith - Tamsioji sąjunga. Vampyrės dienoraštis

– Tegalim pamėginti, – nutaisiusi linksmą balsą tarė ji. – Rytoj tai ir padarysim.

– Gerai. Pasiimsiu tave popiet. Labanakt, Bone.

– Saldžių sapnų, Meredite. – Ir pridūrė: – Man labai gaila.

– Ne, taip bus geriausia. Kad istorija amžinai nesikartotų. Iki.

Bonė nuspaudė atsijungimo mygtuką ragelyje. Paskui kelias minutes sėdėjo uždėjusi ant jo pirštą, žiopsodama į sieną. Galiausiai padėjo ragelį ir vėl pasiėmė dienoraštį. Po paskutinio sakinio padėjo tašką ir prirašė dar vieną.

Rytoj aplankysim Mereditės senelį.

– Aš kvailys, – kitą dieną Mereditės automobilyje pareiškė Stefanas.

Jie važiavo į Vakarų Virdžiniją, į ligoninę, kurioje buvo gydomas Mereditės senelis. Kelionė buvo ilga.

– Mes visi kvailiai. Išskyrus Bonę, – pritarė Metas.

Nors ir nerimavo, Bonė nudžiugo.

Bet Mereditė, įsmeigusi akis į kelią, papurtė galvą.

– Stefanai, tu būtum susiprotėjęs, todėl liaukis save plakęs. Juk nežinojai, kad Karolinos vakarėlis vyko tą pačią dieną, kai Klausas užpuolė mano senelį. Nei man, nei Metui netoptelėjo, kad Klausas jau seniai Amerikoje, nes nebuvom jo nei regėję, nei girdėję. Mes galvojom apie Europoj užpultus žmones. Tik Bonė vienintelė galėjo viską sudėlioti į vietas, nes turėjo visą informaciją.

Bonė iškišo liežuvį. Mereditė tai pamatė galiniame veidrodėlyje ir kilstelėjo antakį.

– Tiesiog nenoriu, kad per daug pūstumeisi, – tarė.

– Nė nesiruošiu; kuklumas – viena žaviausių mano savybių, – atkirto Bonė.

Metas prunkštelėjo.

– Vis vien manau, kad esi sumani.

Ir Bonę vėl užliejo džiugesys.

Ligoninė buvo klaiki. Bonė kiek įmanydama stengėsi neparodyti, kaip jai baisu ir bjauru, bet Mereditė tai pastebėjo. Ji išdidžiai atsitiesė ir nužygiavo koridoriumi pirma visų. Bonė puikiai pažinojo draugę ir suprato, kad ši jaučiasi pažeminta. Mereditės tėvai taip gėdijosi senelio ligos, kad neleisdavo apie jį užsiminti pašaliniams. Jis suteršė gerą šeimos vardą.

Ir dabar Mereditė pirmą kartą atskleis paslaptį svetimiems žmonėms. Bonę užliejo meilė ir susižavėjimas. Tik Mereditė galėjo tai atlikti ramiai, oriai. Vis dėlto ligoninė buvo baisi.

Ne purvina ar pilna siautėjančių maniakų. Pacientai atrodė švarūs, prižiūrėti. Tik sterilūs ligoninės kvapai, palei sienas sustatytos ratukinės kėdės ir tuščios akys kėlė Bonei norą sprukti.

Atrodė, pastatas knibžda zombių. Bonė išvydo senutę, padėjusią galvą ant stalo prie nuogos plastikinės lėlės. Pro šviesius plaukus švietėsi rausva galvos oda. Nejučia ištiesusi ranką Bonė sutiko Meto pirštus. Jie sekė paskui Mereditę susikibę taip stipriai, kad net skaudėjo.

– Čia jo palata.

Viduje kiūtojo dar vienas zombis, žilaplaukis, tik kur ne kur buvo matyti juodų kaip Mereditės plaukų sruogos. Veidas išvagotas raukšlių, akys traiškanotos, paraudusios. Žvilgsnis tuščias.

– Seneli, – klaupdamasi priešais ratukinę kėdę prakalbo Mereditė. – Seneli, tai aš, Mereditė. Atėjau tavęs aplankyti. Norėjau paklausti kai ko svarbaus.

Senelis nė nemirktelėjo.

– Kartais jis mus atpažįsta, – tyliu, bejausmiu balsu tarė Mereditė. – Bet pastaruoju metu – retai.

Senukas tik žiopsojo.

Stefanas atsitūpė.

– Leisk man pabandyti, – pasisiūlė. Žvelgdamas į raukšlėtą veidą ėmė švelniai, raminamai kalbėti, kaip andai su Vike.

Bet tamsios apsiblaususios senuko akys nekrustelėjo. Tik stebeilijo į niekur. Ant ratukinės kėdės ranktūrių nepaliaujamai tirtėjo gumbuotos rankos.

Mereditės ir Stefano pastangos jį prakalbinti buvo bergždžios.

Galiausiai Bonė nutarė pasitelkti antgamtines jėgas. Ji juto kūne įkalintą gyvybės kibirkštį, bet nepajėgė iki jos prisikasti.

– Apgailestauju, – pasakė atsilošdama ir nubraukdama nuo akių plaukus. – Jokios naudos. Nieko negaliu padaryti.

– Gal pamėginkim kitą kartą, – pasiūlė Metas, bet Bonė žinojo, jog tai neįmanoma.

Rytoj išvyksta Stefanas, kito karto nebebus. O sumanymas atrodė toks puikus… Jos džiaugsmas išblėso, širdis apsunko. Atsigręžusi išvydo iš palatos sliūkinantį Stefaną.

Metas paėmė Bonę už alkūnės, norėdamas padėti atsistoti. Kiek pastovėjusi nunarinta galva Bonė leidosi išvedama. Buvo sunku sukaupti jėgas ir judinti kojas. Bonė per petį blausiu žvilgsniu dirstelėjo į Mereditę…

Ir suklykė. Mereditė stovėjo vidury palatos atgręžusi į duris nevilties iškreiptą veidą. Senukas ratukinėje kėdėje pagaliau sujudėjo. Jis pakilo, plačiai atmerkė traiškanotas akis ir dar plačiau išsižiojo. Mereditės senelis atrodė lyg pasirengęs šuoliui – ištiesęs rankas, lūpas sudėjęs taip, lyg nebyliai kauktų. Bonės klyksmas atsimušė į gegnes.

Paskui viskas vyko žaibu. Stefanas paknopstom sugrįžo, Mereditė staigiai atsigręžė, Metas ją sugriebė. Bet senukas nešoko. Tik stovėjo aukštai iškilęs virš lankytojų, stebeilijo jiems virš galvų, tarsi matytų tai, ko jie nemato. Galiausiai išūkė vieną žodį.

– Vampyras! Vampyyyras!

Į palatą sulėkė seselės, ėmė grūsti Bonę su draugais pro duris ir raminti senuką. Užvirė tikras pragaras.

– Vampyras! Vampyras! – žviegė Mereditės senelis, lyg norėdamas perspėti visą miestą.

Bonė išsigando – ar tik jis nežiūri į Stefaną? Gal tai kaltinimas?

– Prašom tuojau pat išeiti. Apgailestauju, bet ligoniui reikia ramybės, – kalbėjo seselė.

Juos vijo lauk. Mereditė stumiama į koridorių priešinosi.

– Seneeeli!..

– Vampyras! – vis aimanavo šiurpus balsas. – Amerikinis uosis! Vampyras! Amerikinis uosis…

Trinktelėjo durys.

Mereditė žiopčiojo springdama ašaromis. Bonė leido nagus Metui į ranką. Stefanas, iš siaubo išplėtęs žalias akis, spoksojo į juos.

– Liepiau jums tuojau pat išeiti, – nekantriai kartojo seselė. Nė vienas iš ketverto nekreipė į ją dėmesio. Susižvelgė, nuostaba ir suglumimas virto supratimu.

– Taileris sakė, kad jį galima sužeisti tik vienu medžiu… – prabilo Metas.

– Amerikinis uosis, – ištarė Stefanas.

– Turim surasti jo slėptuvę, – pakeliui į namus pasakė Stefanas. Vairavo jis, nes Mereditei prie automobilio durelių iškrito rakteliai. – Tai pirmas darbas. Jei pernelyg skubėsim, išsiduosim.

Jo žalios akys spindėjo pergalės džiaugsmu ir niūriu ryžtu, jis kalbėjo greitai, kapodamas žodžius. Jie visi ant ribos, pamanė Bonė, lyg kiaurą naktį būtų vartoję narkotikus. Nervai tokie įtempti, kad gali atsitikti bet kas.

Be to, Bonė nujautė neišvengiamą katastrofą. Tarsi viskas artėtų prie kulminacijos, per Mereditės gimtadienio vakarėlį prasidėję įvykiai eitų prie pabaigos.

Šiąnakt, pamanė ji. Viskas įvyks šiąnakt. Keistai reikšminga, kad tai bus saulėgrįžos išvakarės.

– Kieno išvakarės? – paklausė Metas.

Bonė atsitokėjo kalbanti balsu.

– Saulėgrįžos, – atsakė. – Šiandien. Rytoj – vasaros saulėgrįža.

– Tik nesakyk. Druidai, tiesa?

– Jiems tai buvo šventė, – patvirtino Bonė. – Tai stebuklų diena, keičiasi metų laikas. Be to… – ji sudvejojo. – Na, kaip ir per visas kitas šventes, pavyzdžiui, Heloviną ar žiemos saulėgrįžą, riba tarp regimo ir neregimo pasaulio susiaurėja. Pasak jų, tada galima išvysti vaiduoklius. Nutinka įvairiausių keistenybių.

– Nutiks, – tarė Stefanas, sukdamas į plentą, vedantį pro Fels Čerčą, – įvairiausių keistenybių.