L Smith - Tamsioji sąjunga. Vampyrės dienoraštis

– Kad Klausas mūsų nepamatytų ar bent visų mūsų nepamatytų. Galbūt tuomet mums pavyks prisikasti prie Karolinos. Kaip nors turim pašalinti Karoliną iš žaidimo; grasinimais ją nuskriausti Klausas privers Stefaną daryti ką užsigeidęs. Geriausia viską suplanuoti iš anksto, kad priešą užkluptume netikėtai. Klausas pakvietė susitikti sutemus; na, mes ten nueisim dar nesutemus, nelaukti.

Bonei ši strategija padarė didelį įspūdį. Nenuostabu, kad Metas atakuojantis saugas, pamanė ji. Aš tik būčiau puolusi klykdama.

Metas pasuko vos įžiūrimu takeliu tarp ąžuolų. Šiuo metų laiku pomiškis itin vešlus, prižėlę samanų, žolių, gėlių ir paparčių. Bonei teko kliautis Metu, ji tikrai nenutuokė kur einanti. Paukščiai virš galvų traukė paskutines giesmes ir ruošėsi ieškoti vietos nakvynei.

Temo. Bonei palei veidą šmėsčiojo plaštakės ir auksaakės. Paslydusi ant šungrybių, kuriuos ėdė šliužai, mergina labai apsidžiaugė šįkart apsimovusi džinsus.

Galop Metas jas sustabdė.

– Jau netoli, – tyliai tarė. – Ten yra uola, nuo jos galėsim stebėti, o Klausas mūsų nepamatys. Nekelkit triukšmo ir elkitės apdairiai.

Bonė stengėsi itin atsargiai statyti kojas. Laimė, lapų danga buvo drėgna ir nečežėjo. Netrukus Metas parkrito ant pilvo ir pamojo sekti jo pavyzdžiu. Bonė uoliai sau kartojo, kad jai nerūpi po pirštais šmirinėjantys šimtakojai ir sliekai, kad jai nė motais ant veido krintą voratinkliai. Tai gyvybė ir mirtis, o ji žinovė. Ne pastumdėlė ar neišmanėlė, bet žinovė.

– Štai čia, – vos girdimai sušnabždėjo Metas.

Bonė prišliaužė prie jo ir pasižiūrėjo.

Iš viršaus buvo matyti Franšerio sodyba – tiksliau, jos griuvenos. Troba jau seniai buvo susmukusi, žemes susigrąžino miškas. Teliko pamatai, žydinčiomis piktžolėmis ir dygiomis gervuogėmis apaugę akmenys ir aukštas kaminas, kyšantis lyg vienišas paminklas.

– Štai ji. Karolina, – į kitą ausį Bonei sušnabždėjo Mereditė.

Atsirėmusi į kaminą sėdėjo blanki žmogysta – Karolina. Tirštėjančioje tamsoje ryškėjo jos žalsva suknelė, bet kaštoniniai plaukai atrodė juodi. Ant veido kažkas baltavo, ir Bonė greitai suprato, jog Karolinai užrišta burna. Kaspinu arba tvarsčiu. Iš keistos padėties: rankos už nugaros, kojos ištiestos į priekį – Bonė spėjo, kad mergina dar ir surišta.

Vargšė Karolina, pamanė Bonė. Atleido jai daugybę niekšybių, priekabių ir didžiulį savanaudiškumą. Bonė neįsivaizdavo nieko baisesnio, nei būti pagrobtai pamišėlio vampyro, jau nužudžiusio dvi klasės drauges, atitemptai čia į mišką, surištai ir paliktai laukti, ypač kai tavo gyvybė priklauso nuo kito vampyro, turinčio svarių priežasčių tavęs nekęsti. Juk Karolina iš pat pradžių geidė Stefano, nekentė Elenos ir ją žemino už tai, kad užkariavo vaikiną. Kas kas, o Stefanas Salvatorė tikrai nejaučia palankumo Karolinai Forbes.

– Žiūrėkit! – tarė Metas. – Ar čia jis? Klausas?

Bonė irgi išvydo krustelint už kamino. Įtempusi akis įžiūrėjo smėlio spalvos lietpaltį, pamėkliškai besiplaikstantį aplink kojas. Žmogysta pažvelgė į Karoliną, ir ši susigūžė, pamėgino atšlyti. Klauso juokas tyloje nuskambėjo taip aiškiai, kad Bonė suvirpėjo.

– Tai jis, – sukuždėjo ji, glausdamasi už paparčių. – Bet kurgi Stefanas? Jau beveik sutemo.

– Gal jam užteko proto neateiti, – spėjo Metas.

– Norėtum, – atšovė Mereditė. Ji pro paparčius žvelgė į pietus. Bonė irgi atsigręžė ton pusėn ir krūptelėjo.

Proskynos pakrašty stovėjo Stefanas, lyg iš po žemių išdygo. Net ir Klausas nepastebėjo jo ateinant, suprato Bonė. Jis stovėjo tyliai, nemėgindamas slėptis ar slėpti uosio ieties. Jo stovėsena ir išdidus žvilgsnis Bonei priminė penkioliktame amžiuje jį buvus aristokratą, priklausiusį diduomenei. Stefanas kantriai laukė, kol Klausas jį pastebės.

Atsigręžęs į pietus Klausas apmirė, ir Bonė pajuto, kaip jis nustebo, kad Stefanui pavyko prisiartinti nemačiom. Bet paskui Klausas nusijuokė ir išskėtė rankas.

– Salvatore! Koks sutapimas; kaip tik apie tave galvojau!

Stefanas lėtai nužvelgė Klausą – nuo apskurusio apsiausto skvernų iki vėjo sutaršytų plaukų. Paskui tarė:

– Kvietei mane. Aš čia. Paleisk merginą.

– Ką tu sakai? – Vaidindamas nustebusį Klausas prispaudė rankas prie krūtinės ir kikendamas papurtė galvą. – Nė neketinu. Pirmiausia pasišnekėkim.

Stefanas palingavo galva, tarsi Klausas būtų patvirtinęs jo blogiausius nuogąstavimus. Nusiėmė nuo peties ietį ir atstatė į priekį, gremėzdiška šaka jo rankose atrodė lengva.

– Klausau, – tarė.

– Ne toks kvailas, kaip atrodo, – iš papartyno pagarbiai sumurmėjo Metas. – Ir ne taip jau trokšta žūti, kaip maniau, – pridūrė. – Jis atsargus.

Klausas mostelėjo į Karoliną, pirštų galais perbraukė jos kaštoninius plaukus.

– Gal ateitum čia, kad nereikėtų šūkauti?

Vis dėlto jis nepagrasino sužeisiąs įkaitę, dingtelėjo Bonei.

– Puikiai tave girdžiu, – atšovė Stefanas.

– Gerai, – sušnabždėjo Metas. – Šaunuolis, Stefanai!

Bonė tuo tarpu stebėjo Karoliną. Belaisvė muistėsi, lingavo galva pirmyn atgal lyg paklaikusi ar kankinama skausmo. Bet Bonei Karolinos judesiai pasirodė keisti, ypač tas smarkus galvos kratymas, tarsi mergina siektų dangaus. Dangus… Bonė pakėlė akis, jau buvo užslinkusi tamsa, virš medžių švietė delčia. Štai kodėl dabar Karolinos plaukai vėl atrodo kaštoniniai: mėnesiena, pamanė ji. Tada apstulbusi pažvelgė į medį virš Stefano, šakos vos vos lingavo, nors nebuvo jokio vėjo.

– Metai? – išsigandusi sukuždėjo ji.

Stefanas visą dėmesį sutelkė į Klausą, kiekviena juslė, kiekvienas raumuo, kiekvienas jo Galios atomas buvo nukreipti į Senąjį. Tačiau medyje tiesiai virš jo…

Bonei iš galvos išgaravo visa su Metu aptarta strategija. Ji pašoko iš savo slaptavietės ir suriko:

– Stefanai! Virš tavęs! Tai spąstai!

Stefanas stryktelėjo šalin grakščiai kaip katė, ir tuoj pat kažkas smigo žemyn kaip tik ten, kur jo stovėta. Mėnulis puikiai apšvietė vietą, ir Bonė išvydo baltus iššieptus Tailerio dantis.

Ir dar baltas ją puolančio Klauso akis. Akimirką Bonė priblokšta spoksojo į jį, paskui trenkė žaibas.

Iš giedro dangaus.

Tik vėliau Bonė suvokė, kaip tai keista – kaip tai šiurpu. Tada ji tematė, kad dangus giedras, nusėtas žvaigždėmis ir kad melsvas dantytas į apačią išsišakojęs žaibas pervėrė iškeltą Klauso delną. Tolesnis vaizdas klaikumu užtemdė visa kita: Klausas sauja sugriebė žaibą, kažkaip jį surinko ir sviedė į Bonę.

Stefanas šaukė jai bėgti, bėgti tolyn. Bonė girdėjo jį, bet tik spoksojo suparalyžiuota, kol kažkas ją čiupo ir trūktelėjo į šoną. Žaibas kirto Bonei virš galvos, tarytum pliaukštelėjo milžinišku botagu, pakvipo ozonu. Bonė griuvo veidu į samanas, pariedėjusi pačiupo Mereditės ranką ir padėkojo už išgelbėjimą. Tik tada suprato, kad tai Metas.

– Lik čia! Nejudėk! – suriko jis ir stryktelėjo į šoną.

Tie siaubingi žodžiai. Išgirdusi juos Bonė pašoko kaip įgelta ir nudūmė paskui Metą, dar nesusivokusi, ką jis daro.

Tada pasaulis virto chaosu.

Klausas vėl prilėkė prie Stefano, besigrumiančio su Taileriu. Stefanas tėškė vilku virtusį Tailerį žemėn, o šis kraupiai sustūgo.

Mereditė prilėkė prie Karolinos, pritykino prie jos iš už kamino, kad nepastebėtų Klausas. Bonė pamatė, kaip Mereditė ištiesė ranką, kaip blykstelėjo sidabrinis Stefano durklas, ir Mereditė nupjovė virves nuo Karolinos riešų. Tada pusiau nunešė, pusiau nutempė draugę už kamino ir stengėsi perpjauti kojų virves.