L Smith - Tamsioji sąjunga. Vampyrės dienoraštis

– Nebūk kvailas, – subarė Deimonas. Spaudė broliui ranką, kol pabalo krumpliai. – Tu sunkiai sužeistas.

– Aš pažado nelaužysiu. – Stefano balse buvo girdėti, o veide matyti nepajudinamas užsispyrimas. Ir kai Deimonas jau ketino pagrasinti, kad jei Stefanas neapsigalvos, pats nusuks jam sprandą, šis pridūrė: – Juolab kad iš to nebus naudos.

Bonė mėgino suvokti žiaurią tiesą. Čia, šioje siaubingoje vietoje, kur dedasi keisti dalykai, netiko apsimetinėti ar melagingai guosti. Derėjo sakyti tiesą. Ir Stefanas sakė tiesą.

Juodu su Deimonu žiūrėjo vienas kitam į akis. Deimonas stebeilijo į brolį taip įdėmiai kaip anksčiau į Klausą. Lyg būtų galėjęs pagelbėti.

– Aš nesu sunkiai sužeistas. Aš mirštu, – negailestingai išrėžė Stefanas, įsmeigęs akis į Deimoną. Tai jų paskutinė ir smarkiausia valios dvikova, pamanė Bonė. – Ir tu turi išvesti iš čia Bonę su draugais.

– Mes tavęs nepaliksim, – įsikišo Bonė. Tai buvo tiesa; ji galėjo tai ištarti.

– Tai! – Stefanas nenukreipė akių nuo brolio. – Deimonai, žinai, kad aš teisus. Klausas čia gali atsirasti bet kurią minutę. Neaukok veltui savo gyvybės. Neaukok jų gyvybių.

– Jų gyvybės man nė velnio nerūpi, – sušnypštė Deimonas.

Irgi tiesa, nė kiek neįsižeidusi suprato Bonė. Deimonui dabar rūpi tik viena gyvastis, ir ne jo paties.

– Dar ir kaip rūpi! – užsiplieskė Stefanas. Jis taip pat stipriai spaudė Deimonui ranką, lyg taip būtų galėjęs priversti Deimoną paklusti. – Elena išreiškė paskutinę valią; ką gi, ir aš pasakysiu savąją. Deimonai, tu turi Galią. Noriu, kad pasitelktum ją ir jiems padėtum.

– Stefanai… – bejėgiškai sukuždėjo Bonė.

– Pažadėk man, – Stefanas paliepė Deimonui, ir jo veidą iškreipė skausmas.

Deimonas ilgokai žvelgė į brolį. Paskui skubriai ir tvirtai, lyg kirsdamas durklu ištarė:

– Pažadu. – Paleido Stefano ranką, atsistojo ir atsigręžė į Bonę. – Eime.

– Negalim jo palikti…

– Galim. – Dabar Deimonas toli gražu nebeatrodė jaunas. Nei pažeidžiamas. – Tu ir tavo draugai žmogeliai amžiams dingstat iš čia. Aš sugrįšiu.

Bonė papurtė galvą. Ji miglotai suvokė, kad Deimonas neapgaus Stefano, kad šiuo atveju Stefano idealai jam svarbesni už Stefano gyvybę, bet visa tai atrodė painu. Bonė to nesuprato ir nenorėjo suprasti. Ji tik žinojo, kad Stefano čia palikti negalima.

– Drožk tuojau pat. – Deimonas mostelėjo į ją ranka, balse vėl suskambo plieninė gaidelė.

Bonė pasiruošė kovoti, bet jų ginčą nutraukė keistas garsas – lyg milžiniško botago pliaukštelėjimas, ir Bonė apako. Kai liovėsi raibuliuoti akyse, pamatė liepsnas, laižančias pajuodusią kiaurymę prie medžio šaknų.

Klausas grįžo. Su žaibu.

Paskui Bonės akys nukrypo į jį, vienintelį judantį objektą proskynoje. Klausas mosikavo kruvina uosio lazda, ją buvo išsitraukęs sau iš nugaros kaip šiurpų trofėjų.

Žaibolaidis, padrikai pamanė Bonė, ir vėl išgirdo trenksmą.

Žaibavo iš giedro dangaus, didžiulės melsvai baltos šakės nutvieskė viską aplinkui kaip saulė. Bonė žiūrėjo, kaip žaibai trenkia į vieną medį po kito, kaskart vis arčiau. Lapus lyg raudonos alkanos šmėklos laižė liepsnos.

Du medžiai abipus Bonės lūžo taip garsiai traškėdami, kad užtrenkė ausis, ir ji veikiau tai pajuto, nei išgirdo. Deimonas – jo ausys buvo dar jautresnės – užsispaudė jas delnais. Surikęs:

– Klausai! – šoko prie šviesiaplaukio. Nebesėlino, o puolė. Greitai, kaip medžiojantis vilkas ar katė.

Žaibas pasitiko jį pusiaukelėje.

Bonė sukliko, pašoko ant kojų. Blykstelėjo mėlynos, lyg perkaitintų dujų liepsnos, pasmirdo svilėsiais, Deimonas parkrito ant žemės kniūbsčias ir nebejudėjo. Bonė matė nuo jo kylant dūmelius, kaip ir nuo medžių.

Iš siaubo praradusi žadą pažvelgė į Klausą.

Šis išdidžiai žingsniavo proskyna, nešinas kruvinu pagaliu lyg golfo lazda. Eidamas pro šalį pasilenkė prie Deimono ir išsišiepė. Bonė norėjo klykti, bet neatgavo amo. Rodės, nebėra kuo alsuoti.

– Su tavim susidorosiu vėliau, – pranešė Klausas be sąmonės tysančiam Deimonui. Tada pažvelgė į Bonę.

– Su tavim, – pagrasino, – susitvarkysiu dabar pat.

Tik po akimirkos Bonė suvokė, kad Klausas žiūri ne į ją, o į Stefaną. Melsvai žalsvos Klauso akys buvo įsmeigtos Stefanui į veidą. Paskui nukrypo į kruviną pilvą.

– Salvatore, dabar aš tave suėsiu.

Bonė liko vienui viena. Apimta baimės.

Bet žinojo, ką turi daryti.

Parklupo prie Stefano.

Štai kaip viskas baigiasi, pamanė. Klūpodama prie savo riterio žvelgė priešui į veidą.

Bonė pasislinko taip, kad užstotų Stefaną. Regis, tas tik dabar ją pastebėjo, susiraukė, lyg salotose radęs vorą. Ant jo veido sumirgėjo oranžiniai ir raudoni laužo atspindžiai.

– Traukis iš kelio.

– Ne.

Štai kaip prasideda pabaiga. Taip paprastai – ištari vieną žodį ir miršti vasaros naktį. Vasaros naktį, šviečiant mėnuliui ir žvaigždėms, degant laužams, kaip tada, kai druidai kviesdavosi mirusiuosius.

– Bone, eik, – sunkiai ištarė Stefanas. – Eik, kol gali.

– Ne, – pakartojo Bonė. Atleisk, Elena, pamanė ji. Negaliu jo išgelbėti. Tik tiek galiu padaryti.

– Traukis iš kelio, – iškošė Klausas.

– Ne.

Ji palauks, kol Stefanas mirs pats, o ne suėstas Klauso. Gal skirtumas ir nedidelis, bet daugiau ji niekuo negali padėti.

– Bone… – sukuždėjo Stefanas.

– Mergaite, negi nežinai, kas aš toks? Aš draugavau su pačiu velniu. Jei paklausysi, leisiu mirti greitai.

Bonė prarado amą. Papurtė galvą.

Klausas atlošęs galvą nusikvatojo. Iš burnos nuvarvėjo kraujo.

– Gerai, – tarė. – Kaip sau nori. Abu labu tokiu.

Vasaros naktis, galvojo Bonė. Saulėgrįža. Kai riba tarp pasaulių tokia siaura.

– Sakyk labanakt, mieloji.

Nėra laiko patekti į transą, niekam nebėra laiko. Nebent tik nevilties šūksniui.

– Elena! – suriko Bonė. – Elena! Elena!

Klausas atšoko.

Trumpai atrodė, kad jis išsigando vien Elenos vardo. Arba kad kas nors atsilieps į Bonės kvietimą. Sustojo, įsiklausė.

Bonė sukaupė jėgas, į šūksnį sudėjo visą savo skausmą.

Ir… nieko nepajuto.

Niekas netrikdė vasaros nakties, išskyrus ugnies spragsėjimą. Klausas vėl atsigręžė į Bonę su Stefanu ir išsiviepė.

Ir tada Bonė pastebėjo palei žemę slenkantį rūką.

Ne, tai negalėjo būti rūkas. Tikriausiai laužo dūmai. Bet ne. Rūkas sūkuriavo, kilo aukštyn kaip mažytis verpetas. Telkėsi į maždaug žmogaus ūgio pavidalą.

Tolėliau pasirodė dar vienas rūko gumulas. Paskui Bonė išvydo trečią. Visur dėjosi tas pat.

Rūkas kilo iš žemės tarp medžių. Atskirais telkinėliais. Bonė matė kiaurai pro juos. Įžiūrėjo liepsnas, ąžuolus, kamino plytas. Klausas liovėsi šypsojęsis ir sustingęs sužiuro.

Bonė, negalėdama net suregzti klausimo, atsigręžė į Stefaną.

– Neramios dvasios, – įdėmiai žvelgdamas kimiai sušnabždėjo jis. – Saulėgrįža.

Jie artinosi. Iš už upės, kur plytėjo senosios kapinės. Iš miško, kur buvo skubama laidoti lavonus, kol nesupuvo. Neramios dvasios, per Pilietinį karą čia kovęsi ir žuvę kariai. Antgamtinė kariauna atsiliepė į pagalbos šauksmą.

Jie rinkosi iš visur. Jų buvo šimtai.

Dabar jau Bonė matė veidus. Migloti kontūrai prisipildė blyškių spalvų, lyg atskiestų vandeniniais dažais. Melsvi blyksniai, pilkas mirgesys. Ir sąjungininkų, ir konfederatų būriai. Bonė įžiūrėjo už diržo užkištą pistoletą, blyksintį ornamentuotą kardą. Rankovių antsiuvus. Tamsią vešlią barzdą; ilgą, išpuoselėtą žilą. Mažą vaiko kūną su tamsiomis duobėmis vietoj akių ir prie šlaunies kabančiu būgnu.