L Smith - Tamsioji sąjunga. Vampyrės dienoraštis

– Dieve mano, – sušnabždėjo ji. – O, Dieve. – Ji nepiktžodžiavo. Veikiau meldėsi.

Bonei vaiduokliai išties kėlė baimę. Atrodė, įsikūnijo visi kapinių košmarai. Kaip antai pirmasis sapnas apie Eleną, kur kažkas ropojo iš juodų duobių; tik šie padarai ne ropojo, o sklendė, slydo ir skrido, kol sukdamiesi įgijo žmogaus pavidalą. Visos Bonės nuojautos apie senąsias kapines: kad jos gyvos ir pilnos stebinčių akių, kad po jų rimtimi glūdi Galia – pasirodė esančios teisingos. Fels Čerčo žemė išleido savo kruvinus prisiminimus. Ja vėl vaikščiojo žuvusių žmonių vėlės.

Bonė juto jų pyktį. Jis ją gąsdino, bet širdyje budo ir kitas jausmas, nuo kurio net kvapą gniaužė. Ji stipriau įsikibo Stefanui į ranką. Nes rūko kariauna turėjo vadą.

Priekyje, arčiausiai Klauso, sklendė viena žmogysta. Ji dar neturėjo aiškaus pavidalo, bet tviskėjo ir kibirkščiavo auksine žvakės liepsnos šviesa. Bonei beregint migla ėmė tirštėti, nežemiška šviesa vis ryškėjo. Ji jau tapo ryškesnė už laužą. Tokia ryški, kad Klausas atšlijo, o Bonė sumirksėjo, bet kai išgirdusi tylų garsą atsigręžė, pamatė, kad Stefanas žvelgia į ją be baimės, plačiai atmerktomis akimis. Ir vos vos šypsosi, lyg džiaugtųsi paskutiniu savo regėjimu.

Bonė nebeabejojo.

Klausas numetė pagalį. Nusigręžęs nuo Bonės ir Stefano žiūrėjo į proskynoje pakibusią šviesą, tarytum į keršto angelą. Elena, nuo nematomo vėjelio vilnijančiais aukso spalvos plaukais, iš viršaus žvelgė į jį.

– Ji atėjo, – sušnabždėjo Bonė.

– Tu ją pakvietei, – sumurmėjo Stefanas. Balsas virto sunkiu šnopavimu, bet jis tebesišypsojo. Žvilgsnis buvo ramus.

– Nelįsk prie jų. – Elenos balsas vienu metu nuskambėjo ir Bonės ausyse, ir mintyse. Priminė tuzino varpelių skambėjimą – tolimą ir kartu artimą. – Klausai, viskas baigta.

Bet Klausas greitai atitoko. Bonė pamatė, kaip įkvėpus kilstelėjo jo pečiai, pirmą kartą pastebėjo skylę smėlio spalvos apsiausto nugaroje, kur buvo pervėrusi uosio šaka. Apsiaustas buvo išteptas tamsiai raudonai, ir Klausui kilstelėjus rankas vėl ėmė sunktis kraujas.

– Manai, bijau tavęs? – suriko jis. Atsigręžė kvatodamasis iš blausių pavidalų. – Manot, bijau jūsų? Jūs mirę! Vėjo blaškomos dulkės! Jūs negalit manęs paliesti!

– Klysti, – vėjo varpelius primenančiu balsu tarė Elena.

– Aš Senasis! Aš Pirmapradis! Žinot, ką tai reiškia? – Klausas kreipėsi į visus, nenatūraliai mėlynos akys, regis, atspindėjo raudoną ugnies pašvaistę. – Aš niekada nebuvau miręs. Jūs visi, šmėklų virtine, žuvote! Tik ne aš. Mirtis negali manęs paliesti. Aš nenugalimas!

Paskutinį žodį jis suriko taip garsiai, kad net nuaidėjo tarp medžių viršūnių. Nenugalimas… nenugalimas… nenugalimas. Bonė girdėjo, kaip balsą prarijo alkanos ugnies traškesys.

Elena palaukė, kol nutilo paskutiniai aidai. Paskui lyg niekur nieko tarė:

– Ne visai. – Atsigręžė į ją supančius miglotus pavidalus. – Jis nori čia dar pralieti kraujo.

Prabilo naujas duslus balsas, Bonės nugara lyg perbėgo šaltas vanduo.

– Žudynių čia jau gana, – pareiškė sąjungininkų kareivis su dviem eilėmis sagų ant švarko.

– Apsčiai, – pritarė kitas balsas, panašus į tolimą būgno bumbsėjimą. Konfederato su durtuvu rankoje.

– Laikas tai sustabdyti, – įsiterpė senukas naminiu, pilkųjų riešutmedžių kevalais dažytu drabužiu.

– Negalim to leisti, – tarė mažasis būgnininkas su kiaurymėmis vietoj akių.

– Daugiau jokio kraujo! – sutartinai atitarė keli balsai. – Jokių žudynių! – Šūksniai sklido nuo vieno prie kito, kol garso banga tapo stipresnė už ugnies ūžimą. – Jokio kraujo!

– Jūs negalit manęs paliesti! Negalit manęs nužudyti!

– Čiumpam jį, vyručiai!

Bonė taip ir nesužinojo, kas davė paskutinį įsakymą. Bet jam pakluso visi: ir konfederatų, ir sąjungininkų kariai. Jie pakilo, sklęsdami vėl susiliejo į rūką, tamsų rūką su šimtais rankų. Užgriuvo Klausą kaip vandenyno banga, užliejo ir paskandino. Visos rankos nutvėrė ir, nors Klausas daužėsi ir spardėsi, užpuolikų buvo per daug. Netrukus jis buvo apsuptas, įveiktas ir prarytas tamsaus rūko. Tada rūkas, sukdamasis kaip tornadas, pakilo, iš jo sklido slopūs riksmai.

– Negalit manęs nužudyti! Aš nemirtingas!

Tornadas nuūžė tolyn į tamsą ir pradingo Bonei iš akių. Įkandin lėkė vaiduoklių debesis it kometos uodega, šaunanti į nakties dangų.

– Kur jį neša? – Bonė neketino balsiai klausti. Tiesiog leptelėjo nespėjusi susivokti. Bet Elena išgirdo.

– Ten, kur jis niekam nepakenks.

Išvydus Elenos išraišką, Bonei dingo noras smalsauti.

Iš kito proskynos pakraščio atsklido kauksmas. Atsigręžusi Bonė išvydo ant kojų stovintį Tailerį, pusiau žmogų, pusiau žvėrį. Neprireikė ir Karolinos vėzdo. Jis stebeilijosi į Eleną ir kelis šmėžuojančius vaiduoklius ir vapėjo:

– Neleiskit jiems manęs išsinešti! Neleiskit jiems ir manęs išsinešti!

Elenai nespėjus atsakyti, Taileris pažvelgė į laužą, aukštesnį už jį patį, pralėkė kiaurai jį ir nudūmė į girią. Pro prasiskyrusias liepsnas Bonė pamatė, kaip Taileris parkrito ant žemės, raičiodamasis užgesino drabužius ir vėl nukūrė. Tada blykstelėjo ugnis, ir užstojo Bonei vaizdą.

Bet kai ką ji prisiminė: Mereditę ir Metą. Mereditė, padėjusi galvą Karolinai ant kelių, žiūrėjo. Metas tebegulėjo ant nugaros. Sužeistas, bet ne taip sunkiai kaip Stefanas.

– Elena. – Bonė atkreipė šviesaus pavidalo dėmesį. Tiesiog pažvelgė į Stefaną.

Šviesa priartėjo. Stefanas nė nemirktelėjo. Pažiūrėjo į šviesos šerdį ir nusišypsojo.

– Jis sustabdytas. Ačiū.

– Tai Bonė mus pakvietė. Ir be dvasių pagalbos nebūtų to padariusi reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku.

– Stengiausi ištesėti pažadą.

– Žinau, Stefanai.

Bonei jos balso tonas visiškai nepatiko. Skambėjo kaip atsisveikinimas – amžiams. Mintyse išgirdo savo pačios žodžius: „Tikriausiai jis nukeliaus kitur – arba tiesiog iškeliaus.“ Ji nenorėjo, kad Stefanas kur nors iškeliautų. Juk jis toks panašus į angelą…

– Elena, – kreipėsi ji, – gal gali… ką nors padaryti? Gal gali jam padėti? – Jos balsas drebėjo.

Elena pažvelgė į Bonę švelniai, bet labai liūdnai. Bonė dar labiau sunerimo. Ji prisiminė Honoriją Fel. Taip atrodė Honorijos akys – tarsi ji žvelgtų į visas neišvengiamas pasaulio blogybes. Į visas neteisybes, į tai, ko neturėtų būti, bet yra.

– Galiu kai ką padaryti, – atsakė ji. – Tik nežinau, ar jis nori tokios pagalbos. – Elena vėl atsigręžė į Stefaną. – Stefanai, galiu išgydyti Klauso padarytas žaizdas. Turiu tokią Galią. Bet negaliu išgydyti to, ką padarė Katerina.

Bonė aptemusiomis smegenimis mėgino tai perprasti. Juk Stefanas nuo Katerinos kankinimų kriptoje išgijo prieš kelis mėnesius. Tada toptelėjo. Katerina Stefaną pavertė vampyru.

– Per ilgai toks esu, – tarė Stefanas Elenai. – Jei tau pavyktų mane išgydyti, virsčiau dulkių krūva.

– Taip. – Elena nesišypsojo, tik įdėmiai žiūrėjo į jį. – Stefanai, ar nori, kad padėčiau?

– Kad toliau gyvenčiau šiame šešėlių pasaulyje… – Stefano balsas virto šnabždesiu, žalios akys žvelgė į tolį.

Bonė panoro jį supurtyti. Gyvenk, paliepė jam mintimis, bet nedrįso balsiai ištarti, bijodama, kad jis gali nuspręsti priešingai. Tada šį tą prisiminė.