L Smith - Tamsioji sąjunga. Vampyrės dienoraštis

– O ką darysi tu?

Bonė pažvelgė į proskyną.

– Neik, Bone. – Karolina sugriebė ją už rankos, ir Bonė akies krašteliu pastebėjo nulaužtus nagus ir virvės nutrintus riešus. – Lik čia, kur saugu. Neik pas juos. Stefanui nepadėsi…

Kol neišgaravo ryžtas, Bonė nusipurtė Karolinos ranką ir patraukė į proskyną. Širdyje žinojo, kad Karolina teisi. Ji niekuo negali padėti. Bet galvoje aidėjo Mereditės žodžiai. Reikia bent pamėginti. Ji turi pamėginti.

Kelias minutes Bonė tik stebėjo dviejų vampyrų kovą.

Stefanas su Klausu smūgiavo taip stipriai ir tiksliai, kad atrodė šoką gražų, mirtiną šokį. Jų jėgos buvo lygios arba beveik lygios. Stefanas nenusileido Klausui.

Bonė išvydo, kaip Stefanas užsimojo uosio ietimi, parklupdė Klausą ir privertė atsilošti. Klausas lošėsi vis žemiau, kaip limbo šokėjas, atliekantis sudėtingą triuką. Dabar Bonė matė Klauso veidą: pražiotą burną, su nuostaba ir baime žvelgiančias į Stefano akis.

Kai jau rodėsi, jog Klausas tuoj nusilauš stuburą arba susmuks, viskas pasikeitė.

Klausas išsišiepė.

Ir ėmė stumti Stefaną nuo savęs.

Bonė matė, kaip priešinantis iššoko Stefano raumenys. Bet Klausas, vis dar vypsodamas kaip pamišęs, išplėtęs akis kėlėsi. Išsilankstė kaip figūrėlė, iššokanti iš dėžutės, tik lėtai. Lėtai. Bet nesulaikomai. Išsišiepė kaip jaunas mėnuo. Lyg Češyro katinas.

Katė, dingtelėjo Bonei. Katė su pele.

Dabar jau Stefanas kriokė įsitempęs, sukandęs dantis mėgino atsilaikyti. Bet Klausas lazda stūmė Stefaną, griovė ant žemės.

Vis išsišiepęs.

Galiausiai Stefanas pargriuvo aukštielninkas, Klausas visa jėga įrėmė jam į kaklą lazdą. Švytėdamas žvelgė į priešininką.

– Man įgriso žaisti, berniuk, – tarė Klausas, atsitiesė ir nusviedė savo lazdą. – Pribaigsiu tave.

Klausas lengvai lyg iš vaiko atėmė iš Stefano lazdą. Apsuko ir perlaužė į kelį, rodydamas savo galią.

Vieną lazdos galą Klausas švystelėjo per petį, ir šis nuskriejo per proskyną. Kitu bakstelėjo Stefanui. Ne bukuoju, bet nulaužtu aštriu galu. Regis, vos prilietė, bet Stefanas suklykė. Suklykdavo kaskart Klausui smeigus lazda.

Bonė rėkė be garso.

Ji dar nebuvo girdėjusi Stefano klykiant. Suprato, kaip jam skauda. Suprato, kad Stefanui mirtinai pavojingas bet koks medis, ne tik amerikinis uosis kaip Klausui. Jei Stefanas dar nemirė, tai tuoj mirs. Klausas jį pribaigs vienu smūgiu. Klausas iš malonumo šlykščiai išsiviepęs pakreipė veidą į mėnulį. Žudymas teikė jam džiaugsmą.

Bonė stovėjo kaip apmirusi, neišspaudė nė garso. Pasaulis ėmė suktis ratu. Ji save pervertino, ji tik kūdikis, o ne žinovė. Bonė nenorėjo matyti to paskutinio dūrio, bet nepajėgė nusigręžti. Jautėsi lyg klaikiame sapne.

Klausas palaimingai šypsodamasis užsimojo smeigti lazda.

Proskyna zvimbdamas kaip milžiniška strėlė atskriejo pagalys ir įsmigo tiesiai Klausui į nugarą. Senasis vampyras skėstelėjo rankomis, išmetė lazdą; veide išblėso palaiminga šypsena. Kiek pastovėjo ištiestomis rankomis, paskui apsigręžė, uosio kuolas barkšojo nugaroje.

Bonei akyse mirgėjo pilki taškeliai, bet ji aiškiai išgirdo šaltą, išdidų, tvirtą balsą. Tik keturis žodžius – jie viską paaiškino.

Pasitrauk nuo mano brolio.

15

Klausas suriko, riksmas Bonei priminė pirmykščius gyvūnus – kardadančius tigrus ir mamutus. Iš burnos ėmė dribti kruvinos putos, gražų veidą perkreipė įtūžis.

Jis grabaliojo už nugaros, mėgindamas ištraukti uosio šaką. Bet ši buvo per giliai įsmigusi. Sviesta puikiai.

– Deimonas, – sušnabždėjo Bonė.

Jis stovėjo proskynos pakrašty, tarp ąžuolų. Paskui palengva ėmė artintis prie Klauso – sėlino grakščiai turėdamas aiškų tikslą.

Deimonas buvo įniršęs. Jei tik būtų įstengusi, Bonė vien pažvelgusi į jo veidą būtų sprukusi. Ji dar nebuvo mačiusi tokio vos tramdomo įsiūčio.

– Pasitrauk… nuo… mano brolio, – beveik vien lūpomis ištarė Deimonas. Nenuleisdamas nuo Klauso akių žengė dar žingsnį.

Klausas vėl suriko, bet liovėsi grabaliojęs.

– Kvaily! Mums nevertėjo kautis! Sakiau tau namie. Mudu turim eiti išvien!

Deimono balsas buvo toks pat tylus:

– Pasitrauk nuo mano brolio. – Bonė pajuto tarsi cunamį besitvenkiančią Galią. Dar tyliau, kad Bonei teko įtempti ausis, Deimonas pridūrė: – Kol neišplėšiau tau širdies.

Pagaliau Bonė galėjo pajudėti. Ėmė trauktis atgal.

– Sakiau tau! – apsiputojęs klykė Klausas.

Deimonas, atrodo, negirdėjo senojo vampyro. Jis įsmeigė žvilgsnį į Klauso gerklę, krūtinę – ruošėsi išplėšti širdį.

Klausas čiupo lazdą ir puolė Deimoną.

Nors ir visas kruvinas, šviesiaplaukis dar turėjo jėgų. Puolė staigiai ir smarkiai. Bonė pamatė, kaip jis dūrė lazda Deimonui ir nenorom užsimerkė. Po akimirkos išgirdo plasnojant sparnus.

Iš ten, kur Klausas smeigė lazdą, pakilo juodas varnas, tik viena plunksna nupleveno ant žemės. Paukštis nuplasnojo į tamsą už proskynos ir išnyko.

Miške stojo mirtina tyla.

Atsitokėjusi Bonė žingsniu, o paskui bėgte pasileido prie gulinčio Stefano. Jai priėjus šis neatsimerkė; atrodė be sąmonės. Bonė atsiklaupė šalia. Tada pajuto, kad ją apgaubė klaiki ramybė, kokia apgaubia žmogų, plaukiojantį lediniame vandenyje ir pagaliau pajutusį hipotermijos požymius. Jei anksčiau nebūtų patyrusi tiek sukrėtimų, tikriausiai būtų klykdama nulėkusi šalin arba puolusi į isteriją. Bet šis paskutinis lašas nugramzdino ją į netikrovę. Į pasaulį, kokio neturėtų būti, bet yra.

Pasaulis blogas. Labai blogas. Blogesnio ir būti negali.

Bonė dar nebuvo mačiusi šitaip sužaloto žmogaus. Netgi miręs nuo žaizdų ponas Taneris atrodė geriau. Medicina čia bejėgė. Net jei Stefanas gulėtų ant neštuvų prie operacinės, jau būtų per vėlu.

Apimta šiurpios ramybės Bonė pakėlė galvą ir išvydo mėnesienoje mirguliuojant sparnus. Šalia jos nusileido Deimonas, ir Bonė susikaupusi išmintingai paklausė:

– Ar kraujas jam padėtų?

Atrodė, Deimonas jos negirdi. Akys juodos kaip akivarai, vien vyzdžiai. Sunkiai tramdomos jėgos, įniršio ir energijos nebelikę. Jis atsiklaupė ir palietė tamsiaplaukę brolio galvą.

– Stefanai?

Bonė užsimerkė.

Deimonas išsigandęs, pamanė ji. Deimonas išsigandęs – Deimonas! – Ir, o, Dieve, aš nežinau, ką daryti. Nieko nebegalima padaryti – viskas baigta, mes pralaimėjom, ir Deimonas nuogąstauja dėl Stefano. Jis nesiims atsakomybės, nespręs, bet kas nors juk turi padaryti tvarką. O, Dieve, padėk man, nes man taip baisu, Stefanas miršta, Mereditė su Metu sužeisti, o Klausas sugrįš.

Bonė atsimerkė ir pažvelgė į Deimoną. Šis buvo išblyškęs, veidas su juodomis išplėstomis akimis atrodė bauginamai jaunas.

– Klausas sugrįš, – tyliai tarė Bonė.

Ji nebebijojo Deimono. Jis nebebuvo šimtametis medžioklis, o ji septyniolikmetė žmonių mergina. Tebuvo du žmonės, sėdintys pasaulio pakrašty, Deimonas ir Bonė, turintys padaryti viską, kas įmanoma.

– Žinau, – atsakė Deimonas.

Jis laikė už rankos Stefaną ir, regis, nė kiek to nesigėdijo. Elgėsi protingai. Bonė juto, kaip Deimonas siunčia Stefanui Galią, bet jos nepakako.

– Ar kraujas jam padėtų?

– Nelabai. Gal truputį.

– Turim išbandyti viską.

Stefanas sukuždėjo:

– Ne.

Bonė apstulbo. Manė, Stefanas be sąmonės. Bet dabar jo žalios akys atsimerkė, užsiliepsnojo. Tik jos dar ir buvo gyvos.