L Smith - Tamsioji sąjunga. Vampyrės dienoraštis

Nė vienas nenumanė, kaip greitai.

Jie privažiavo tiesiai prie pensiono ir surado ponią Flauers galiniame kieme. Šeimininkė genėjo rožių krūmus, apgaubta vasaros kvapo.

Paklausta jaunuolių, kur rasti amerikinį uosį, ponia Flauers suraukusi antakius sumirksėjo.

– Neskubėkit, palengva, – tarė ji, apžiūrinėdama juos iš po šiaudinės skrybėlės graižo. – Tai ko jums reikia? Amerikinio uosio? Kaip tik vienas auga už tų ąžuolų. Ei, pala… – šūktelėjo jau lekiantiems jaunuoliams.

Stefanas dideliu lenktiniu peiliu, kurį Metas išsitraukė iš kišenės, nupjovė medžio šaką. Įdomu, nuo kada Metas jį nešiojasi? Dar Bonė svarstė, ką ponia Flauers pamanė, kai vaikinai sugrįžo ant pečių nešdamiesi lapuotą dvimetrinę lazdą.

Bet ponia Flauers jaunuoliams nieko nesakė. Tik jiems artėjant prie namų šūktelėjo:

– Vaikine, tau atėjo siuntinys.

Stefanas atsigręžė.

– Man?

– Ant jo užrašytas tavo vardas. Paketas ir laiškas. Šiandien po pietų radau verandoje. Padėjau viršuje, tavo kambaryje.

Bonė, dirstelėjusi į Mereditę, paskui į Metą ir Stefaną, sutiko jų tokius pat suglumusius, įtarius žvilgsnius. Staiga įtampa išaugo, tapo veik nepakeliama.

– Bet nuo ko jis? Kas apskritai žino, kad tu čia?.. – prabilo Bonė lipant į palėpę.

Ji staiga sustojo, širdis sutvaksėjo iš baimės. Lyg įkyri musė nedavė ramybės bloga nuojauta, bet Bonė nustūmė ją šalin. Ne dabar, pamanė, ne dabar.

Vis dėlto pamatė paketą ant Stefano stalo. Vaikinai atrėmė uosio šaką į sieną ir priėję apžiūrėjo pailgą, plokščią ryšulį, įvyniotą į rudą popierių, su kreminės spalvos voku ant viršaus.

Ant jo pažįstamu keistu raštu buvo iškeverzota: „Stefanui“.

Veidrodinis rašto atspindys.

Visi dėbsojo į paketą lyg į skorpioną.

– Atsargiai, – įspėjo Mereditė paketo siekiantį Stefaną.

Bonė suprato, kad draugė bijo. Jai pačiai atrodė, kad siuntinys gali sprogti, išleisti nuodingas dujas arba pavirsti dantytu ir naguotu padaru.

Vokas, kurį paėmė Stefanas, buvo kvadratinis ir kietas, iš gero popieriaus, dailiai išpuoštas. Kaip princo kvietimas į puotą, pamanė Bonė. Bet purvini pirštų atspaudai ir pajuodę pakraščiai prie jo nederėjo. Ką gi – Klausas sapne neatrodė švaruolis.

Stefanas apžiūrėjo abi puses ir atplėšė voką. Ištraukė vieną storo laiškinio popieriaus lapą. Lankstant visi trys susispietė ir sužiuro jam per petį. Tada Metas riktelėjo:

– Kas po… čia tuščia!

Taip ir buvo. Iš abiejų pusių. Stefanas pavartė, apžiūrėjo lapą. Atrodė įsitempęs, užsisklendęs. Bet visi kiti atsipalaidavo, tik pasibjaurėję purkštavo. Kvailas pokštas. Mereditė ištiesė ranką į paketą, šis irgi buvo plokščias, veikiausiai tuščias. Staiga Stefanas sustingo, šnypšdamas įkvėpė. Bonė dirstelėjo ir pašoko. Mereditės ranka sustingo prie paketo, Metas nusikeikė.

Ant tuščio popieriaus Stefano rankose ėmė rastis raidės. Juodos, nutęstos žemyn, tarsi Bonei bežiūrint būtų išrėžtos nematomu peiliu. Perskaičiusi ji dar labiau nusigando.

Stefanai,

gal išspręstume tai kaip džentelmenai? Aš turiu merginą. Sutemus ateik į senąją sodybą miške, ir mes pasišnekėsim akis į akį. Ateik vienas, ir aš ją paleisiu. Jei ką nors atsivesi, jai galas.

Parašo nebuvo, tik apačioje pasirodė žodžiai: Tai mudviejų reikalas.

– Kokią merginą? – susirūpino Metas, žvilgčiodamas tai į Bonę, tai į Mereditę, lyg norėdamas įsitikinti, ar jos dar čia. – Kokią merginą?

Mereditė laibais pirštais staigiu judesiu atplėšė paketą ir ištraukė šviesiai žalią šalikėlį, išmargintą vynuogėmis ir lapais. Bonė jį puikiai prisiminė, prieš akis iškilo vaizdai. Konfeti ir gimtadienio dovanos, orchidėjos ir šokoladas.

– Karolina, – sušnabždėjo ji ir užsimerkė.

Pastarosios dvi savaitės buvo tokios keistos, taip skyrėsi nuo įprasto mokyklos gyvenimo, kad ji buvo bemaž užmiršusi egzistuojant Karoliną. Norėdama pasprukti, ji persikraustė į viešbutį kitame mieste, nors Mereditė ją iškart įspėjo: „Neabejoju, jis suras tave ir Herone.“

– Jis ir vėl tik žaidė su mumis, – sumurmėjo Bonė. – Leido mums veikti, netgi susitikti su tavo, Meredite, seneliu, o dabar…

– Taigi jis žinojo, – pritarė Mereditė. – Iškart žinojo, kad ieškom aukos. Ir dabar ketina mus sutriuškinti. Nebent… – Jos tamsios akys staiga sužibo viltimi. – Bone, ar negalėjo Karolina šio šaliko pamesti per vakarėlį? Ir jis tiesiog jį paėmė?

– Ne.

Bloga nuojauta smelkėsi vis giliau, bet Bonė stengėsi nepasiduoti. Nenorėjo nieko nujausti, nenorėjo žinoti. Vis dėlto neabejojo: tai ne apgaulė. Klausas pagrobė Karoliną.

– Ką darysim? – tyliai paklausė.

– Žinau, ko nedarysim – neklausysim jo, – tarė Metas. – „Gal išspręstume kaip džentelmenai?“ Jis niekšas, o ne džentelmenas. Tai spąstai.

– Žinoma, spąstai, – nekantriai nukirto Mereditė. – Jis laukė, kol išsiaiškinsim, kaip jį sužeisti, ir dabar bando mus išskirti. Bet nepavyks!

Bonė su vis didėjančiu nerimu stebėjo Stefano veidą. Metui su Meredite piktinantis, jis tyliai sulankstė laišką ir įkišo atgal į voką. Dabar stebeilijo į jį sustingusiu veidu, nekreipdamas dėmesio, kas vyksta aplink. Jo žalių akių žvilgsnis gąsdino Bonę.

– Galim tai atgręžti prieš jį patį, – kalbėjo Metas. – Teisybė, Stefanai? Kaip manai?

– Aš manau, – atsargiai rinkdamas žodžius prabilo Stefanas, – kad sutemus eisiu į mišką.

Metas linktelėjo ir kaip tikras atakuojantis saugas ėmė kurti planą.

– Gerai, tu atitrauksi jo dėmesį. O mes trys tuo metu…

– O jūs trys, – taip pat ryžtingai, žvelgdamas Metui į akis, nutraukė Stefanas, – keliausit namo. Į lovytes.

Stojo tyla, susijaudinusiai Bonei atrodė, kad ji niekada nesibaigs. Visi tik spoksojo į Stefaną.

Galiausiai Mereditė linksmai išdrožė:

– Na, bus sunku jį sugauti gulint lovose, nebent pats teiktųsi mus aplankyti.

Įtampa atslūgo, ir Metas giliai atsidusęs tarė:

– Gerai, Stefanai, suprantu, kaip jauties…

Bet Stefanas jį nutraukė:

– Metai, aš kalbu visiškai rimtai. Klausas teisus; tai mudviejų kova. Be to, jis liepė ateiti vienam, antraip nuskriaus Karoliną. Taigi trauksiu vienas. Aš taip nusprendžiau.

– Trauksi į savo laidotuves, – bemaž isteriškai išrėžė Bonė. – Stefanai, tu išprotėjai.

– Jūs su manimi neisit.

– Mes tavęs neleisim…

– Tikiesi, – žvelgdamas į ją paklausė Stefanas, – kad panorėję mane sustabdysit?

Nejauki tyla slėgė. Bonei atrodė, kad Stefanas keičiasi jos akyse. Veidas tapo griežtas, stovėsena tvirta, po drabužiais išryškėjo lankstūs, plieniniai grobuonies raumenys. Staiga jis tapo tolimas, svetimas. Bauginantis.

Bonė nusigręžė.

– Būkim protingi, – pakeitė taktiką Metas. – Nurimkim ir viską aptarkim…

– Nėra čia ko aptarinėti. Aš eisiu. Jūs liksit.

– Stefanai, tu mūsų neįvertini, – tarė Mereditė, ir Bonė pasijuto jai dėkinga už santūrumą. – Žinoma, gali nutraukyti mums galūnes; ką gi, nesiginčiju. Esmę supratau. Bet tiek kartu patyrę esam nusipelnę išsamesnio paaiškinimo prieš tau išlekiant.

– Sakei, kad tai ir merginų kova, – pridūrė Metas. – Kada apsigalvojai?

– Kai sužinojau, kas žudikas! – atsakė Stefanas. – Klausas čia dėl manęs.

– Ne, tikrai ne! – sušuko Bonė. – Argi tu privertei Eleną nužudyti Kateriną?