L Smith - Tamsioji sąjunga. Vampyrės dienoraštis

Stefanas čiupo Eleną už kitos rankos. Vėjas plaikstė jai plaukus.

– Stefanai! – ji šaukė, kad būtų išgirsta. Paskui mintyse išgirdo savo pačios balsą. – „Stefanai, paklausyk! Tėra vienas būdas jį sulaikyti. Stefanai, tau reikia aukos – surask vieną jo aukų. Tik auka gali žinoti…“

Triukšmas buvo nepakeliamas, tarsi drykstų pats erdvės ir laiko audeklas. Elenos ranka išsprūdo. Riktelėjęs iš nevilties Stefanas puolė jos ieškoti, bet nieko neužčiuopė. Išsekintas kovos su Klausu, pamažu prarado sąmonę. Tamsa jį siurbte įsiurbė.

Bonė viską matė.

Keista, bet pasitraukusi ir palikusi Stefaną su Elena, ji lyg ir liovėsi fiziškai dalyvavusi sapne. Tarsi būtų buvusi nebe aktorė, o scena, kurioje vyksta veiksmas. Ji stebėjo, bet negalėjo įsikišti.

Baigiantis išsigando. Nebeturėjo jėgų išlaikyti sapno, ir galiausiai jis sprogo, o Bonė buvo išsviesta iš transo atgal į Stefano kambarį.

Vaikinas gulėjo ant žemės tarsi negyvas. Baltas, sustingęs. Bet kai Bonė jį trūktelėjo mėgindama paguldyti į lovą, krūtinė kilstelėjo, jis dusdamas įtraukė oro.

– Stefanai? Tu sveikas?

Stefanas apžvelgė kambarį, lyg ko ieškodamas.

– Elena! – ištarė ir nutilo – turbūt prisiminė.

Veidas persikreipė. Vieną siaubingą akimirką Bonei atrodė, kad Stefanas pravirks, bet jis tik užsimerkė ir įsikniaubė veidu į delnus.

– Praradau ją. Nepajėgiau išlaikyti.

– Žinau. – Bonė jį stebėjo, paskui, sukaupusi drąsą, atsiklaupė priešais ir palietė pečius. – Užjaučiu.

Stefanas staiga pakėlė galvą, žalios akys buvo sausos, bet vyzdžiai tokie išsiplėtę, kad akys atrodė juodos. Šnervės virpėjo, dantys buvo prašiepti.

– Klausas! – Jis išspjovė vardą lyg keiksmažodį. – Matei jį?

– Taip, – traukdamasi atbula patvirtino Bonė. Nurijo seilę, suko pilvą. – Stefanai, jis beprotis?

– Taip. – Stefanas atsistojo. – Turim jį sutramdyti.

– Bet kaip? – Išvydusi Klausą Bonė dar labiau išsigando ir prarado pasitikėjimą savimi. – Stefanai, kas galėtų jį sutramdyti? Nesu sutikusi panašios Galios.

– Ar tu?.. – Stefanas greitai atsigręžė. – Bone, ar negirdėjai, ką galiausiai sakė Elena?

– Ne. Ką turi omeny? Aš nieko negirdėjau; kilo šioks toks uraganas.

– Bone… – Stefanas susimąstęs žvelgė į tolį, atrodė, kalbasi su savim. – Vadinasi, jis irgi negirdėjo. Taigi nežino ir nebandys mūsų sulaikyti.

– Nuo ko? Stefanai, apie ką čia šneki?

– Apie aukos paieškas. Bone, paklausyk, Elena man sakė, kad suradę Klauso auką sužinotume, kaip jį sustabdyti.

Bonė visai suglumo.

– Bet… kaip?

– Vampyrai ir donorai – jų aukos – keisdamiesi krauju trumpam pasidalija mintimis. Kartais donoras taip gali kai ką sužinoti apie vampyrą. Ne visada, bet pasitaiko. Tikriausiai taip jau nutiko, ir Elena žino.

– Visa tai puiku, tik yra vienas mažas „bet“, – kandžiai tarė Bonė. – Gal galėtum pasakyti, kas, po galais, galėjo išgyventi užpultas Klauso?

Bonė manė, kad Stefanas nusimins, bet klydo.

– Vampyras, – paprastai ištarė jis. – Žmogų, kurį Klausas pavertė vampyru, galima pavadinti auka. Jeigu jie keitėsi krauju, tai susisaistė ir mintimis.

– O! Taigi… jei rastume jo sukurtą vampyrą… Bet kur?

– Gal Europoje. – Stefanas prisimerkęs ėmė žingsniuoti po kambarį. – Klauso gyvenimas ilgas, ir ten turėtų būti jo sukurtų vampyrų. Reikėtų ten nuvykti ir pasidairyti.

Bonė baisiai nuliūdo.

– Bet, Stefanai, negali palikti mūsų. Negali!

Stefanas kaip įbestas sustojo kitame kambario gale. Galop atsigręžė į Bonę.

– Ir aš nenoriu, – tyliai tarė. – Pirmiausia paieškosim kitų išeičių – gal dar sučiupsim Tailerį. Luktelėsiu savaitę, iki kito šeštadienio. Tačiau, Bone, ko gero man teks išvykti. Supranti ne blogiau už mane.

Abu ilgokai tylėjo. Bonei ėmė perštėti akis, bet ji pasiryžo laikytis kaip suaugusi mergina. Ji ne kūdikis ir dabar tai įrodys – kartą ir visiems laikams. Sugavusi Stefano žvilgsnį linktelėjo.

13

Sausio 19 diena, penktadienis, 11. 45 nakties

Mielasis dienorašti,

o, Dieve, ką dabar darysim? Tai buvo ilgiausia savaitė mano gyvenime. Šiandien – paskutinė mokslo metų diena, rytoj Stefanas išvyksta. Keliaus į Europą ieškoti Klauso perkeisto vampyro. Sako nenorįs palikti mūsų be apsaugos. Bet vis vien išvyksta.

Tailerio nerandam. Jo automobilis pradingo iš kapinių, bet mokykloje jis nepasirodė. Šią savaitę praleido visus baigiamuosius. Bet ir mums visiems ne ką geriau einasi. Norėčiau, kad Roberte Li visi baigiamieji būtų laikomi dar prieš įteikiant diplomus. Tokia tvarka yra kai kuriose mokyklose. Jau nė nebesuprantu, ar rašau angliškai, ar svahilių kalba.

Nekenčiu Klauso. Jis tikras pamišėlis, kaip Katerina – netgi žiauresnis. Negaliu kalbėti apie tai, ką jis padarė Vikei, o tai vėl pravirksiu. Per Karolinos vakarėlį jis tik žaidė su mumis kaip katė su pele. Ir dar per Mereditės gimtadienį – nors, manau, to nežinojo. Vis dėlto atrodo, kad jis žino daug. Šneka ne kaip užsienietis, ne taip, kaip pirmą kartą į Ameriką atvykęs Stefanas, ir daug žino apie Ameriką, netgi cituoja šešto dešimtmečio dainas. Gal jis čia jau senokai…

Bonė liovėsi rašiusi. Įtemptai susimąstė. Jie galvojo tik apie aukas Europoje, apie vampyrus. Bet iš Klauso šnekos akivaizdu, kad jis jau seniai Amerikoje. Jo tartis ne kaip užsieniečio. Ir jis nusprendė užpulti merginas per Mereditės gimtadienį…

Bonė atsistojo, paėmė telefoną ir surinko Mereditės numerį. Atsiliepė mieguistas vyriškas balsas.

– Pone Salezai, čia Bonė. Gal pakviestumėt Mereditę?

– Bone! Ar žinai, kiek valandų?

– Žinau, – skubiai atsakė Bonė. – Bet man reikia pasikalbėti apie… apie šiandien laikytą egzaminą. Labai prašau ją pakviesti.

Pasigirdo sunkus atodūsis.

– Tuojau.

Bonė laukdama nekantriai bilsnojo pirštais. Pagaliau išgirdo spragtelint – kažkas pakėlė kitą ragelį.

– Bone? – atsklido Mereditės balsas. – Kas atsitiko?

– Nieko. Norėjau pasakyti… – Bonė suprato, kad Mereditės tėvas nepadėjo ragelio. Galbūt jis klausosi. – Tai dėl to… vokiečių kalbos klausimo, kurį nagrinėjome. Tu prisimeni. To egzamino klausimo, kurio taip ir neišsiaiškinom. Prisimeni, ieškojom žmogaus, kuris mums padėtų į jį atsakyti? Na, turbūt žinau, kas jis.

– Žinai? – Bonė juto, kad ir Mereditė ieško tinkamų žodžių. – Tai… kas jis? Ar reikės skambinti į užsienį?

– Ne, – atsakė Bonė, – nereikės. Meredite, jis netoliese. Visai čia pat. Galima sakyti, jis tavo kieme, kabo ant šeimos medžio.

Kitame linijos gale Mereditė ilgokai tylėjo ir Bonė jau svarstė, ar draugė nepadėjo ragelio.

– Meredite?

– Mąstau. Kalbi apie sutapimą?

– Ne. – Bonė atsipalaidavo ir liūdnai šyptelėjo. Mereditė ima susivokti. – Nėmaž. Veikiau istorija kartojasi. Tyčia kartojama, jei supranti, ką noriu pasakyti.

– Taip, – patvirtino Mereditė. Balsas skambėjo taip, lyg būtų ką tik atsigavusi po sukrėtimo, ir nieko nuostabaus. – Ko gero, tu teisi. Bet jį – tą žmogų – dar reikės įkalbėti.

– Manai, bus sunku?

– Turbūt nelengva. Kartais žmonės labai bijo – egzaminų. Netgi pameta galvą.

Bonei širdis nusirito į kulnus. Jai tai nebuvo dingtelėję. O jei jis negalės pasakyti? Jei reikalai tikrai tokie prasti?