Stanislaw Lem: Nenugalimasis

— Kol kas težinome, kad tai metalas. Tur būt, plienas su volframo ir nikelio priemaiša, — pasakė Balminas, kuris, nekreipdamas dėmesio į kilusią netvarką, pasinaudojo proga ir atliko spektroskopinę griuvėsius apėmusios liepsnos analizę.

— Ar galite nustatyti amžių? — paklausė Rohanas, nusivalydamas nuo rankų ir veido smėlio dulkes. Užpakalyje pasiliko nuo karščio susiraičiusi griuvėsių dalis, kuri, it lūžęs sparnas, kybojo dabar viršum pravažiuoto kelio.

— Ne. Tiktai galiu pasakyti, kad velniškai seni. Velniškai seni, — pakartojo Balminas.

— Reikia geriau ištirti… Ir neatsiklausus senio, — staiga ryžtingai pridūrė Rohanas.

Jie sustojo prie sudėtingo objekto, sudaryto iš kelių centre susisiekiančių skliautų. Jėgų lauke prasivėrė dviem liepsnelėmis pažymėti varteliai. Iš arti viskas atrodė chaotiškai. Statinio frontonas buvo sudarytas iš vielų „šepečiais” padengtų trikampių plokščių, kurias iš vidaus laikė storų kaip medžio šakos strypų sistema; paviršiuje šie strypai dar turėjo šiokią tokią tvarką, bet gilumoje, kur jie stengėsi pažvelgti šviesdami stipriais reflektoriais, strypų miškas vis labiau kerojosi, šakojosi iš stambių mazgų, vėl raizgėsi, ir visa ta drauge buvo panašu į gigantišką vielų pynę, suraizgytą iš milijonų kabelių. Mėginimai aptikti juose elektros srovės, poliarizacijos, liktinio magnetizmo ir pagaliau radioaktyvumo pėdsakų nedavė jokių rezultatų.

Neramiai blykčiojo žaliosios liepsnelės, rodančios įėjimą į jėgų lauko vidų. Švilpė vėjas, oro masės, pučiamos į plieno tankmę kraupiai kaukė.

— Ką galėtų reikšti šitos velniškos džiunglės?!

Rohanas šluostėsi nuo veido smėlį, kuris lipo prie prakaituotos odos. Drauge su Baiminu Jie stovėjo ant žema baliustrada aptvertos skraidančio žvalgo platformos, pakilę keliolika metrų virš „gatvės”, o tiksliau sakant, virš smėlio kalvelėmis apneštos trikampės aikštės tarp dviejų susisiekiančių griuvėsių. Toli apačioje stovėjo mašinos ir maži it žaislinės figūrėlės žmonės, kurie žiūrėjo į juos, užvertę galvas.

Žvalgas nusklendė kitur. Cia paviršius apačioje buvo nelygus, išraižytas, pasišiaušęs juosvo metalo smaigais, o vietomis padengtas tomis trikampėmis plokštėmis, išdėstytomis vis dėlto ne viename lygyje. Jos gulėjo atverstos į viršų arba į šonus, ir todėl buvo galima pažvelgti į tamsų vidų. Pertvarų, strypų, korėtų įdubų raizginys buvo toks tankus, kad pro jį neprasiskverbė ne tik saulės šviesa, bet ir galingų prožektorių spinduliai.

— Kaip jūs manote. Baiminai, kas tai galėtų būti? — vėl paklausė Rohanas. Jis buvo piktas. Visą laiką šluostoma jo kakta paraudo, odą perštėjo, akys kaito; už kelių minučių jis turėjo perduoti „Nenugalimajam” sekantį pranešimą, bet negalėjo netgi rasti žodžių apibūdinti tam, ką matė.

— Aš ne aiškiaregys, — atsakė mokslininkas. — Aš net ne archeologas. Pagaliau ir archeologas jums, tur būt, nieko nepasakytų. Man neatrodo… — Jis nutilo.

— Na, sakykite gi!

— Man neatrodo, kad tai būtų gyvenamųjų patalpų konstrukcijos, kokių nors būtybių gyvenamųjų būstų griuvėsiai, suprantate? Jeigu tatai iš viso galima su kuo nors palyginti, tai jau veikiau su mašina.

— Ką, su mašina? Su kokia? Kaupiančia informaciją? O gal tai buvo savotiškos elektroninės smegenys?..

— Tur būt, jūs ir pats tuo netikite… — atsakė flegmatiškas planetologas.

Robotas pasislinko į šalį, vis dar vos neliesdamas strypų, pakrikai styrinčių tarp susilanksčiusių plokščių.

— Ne. Cia nebuvo jokių elektros grandinių. Kur čia jūs matote kokius nors jungiklius, izoliatorius, ekranus?

— Gal jie buvo iš degamos medžiagos. Ugnis galėjo juos sunaikinti. Juk tai griuvėsiai, — netvirtai atsakė Rohanas.

— Galimas daiktas, — nelauktai sutiko Balminas.

— Tai ką pasakyti astrogatoriui?

— Geriausiai parodykite jam tą visą kratinį tiesiog per televiziją.

— Tai buvo ne miestas… — staiga pasakė Rohanas, tartum susumavęs mintyse visa tai, ką buvo matęs.

— Tikriausiai ne, — pritarė planetologas. — Bent jau ne toks, kokį galime įsivaizduoti. Cia negyveno nei žmogiškos, nei bent kiek į žmogų panašios būtybės. Vandenyne rastos gyvybės formos aa visai artimos žemiškosioms. Taigi, logiškai galvojant, jos gal egzistavo ir sausumoje.

— Taip. Aš visą laiką apie tai galvoju. Nė vienas biologas nenori šia tema kalbėti. O kaip jūs manote?

— Nenori apie tai kalbėti todėl, kad tai labai jau neįtikimas dalykas: atrodo taip, tartum kažkas neleido atsirasti gyvybei sausumoje… Tarsi buvo neįmanoma jai išeiti iš vandens…

— Tokia priežastis kadaise galėjo paveikti vieną sykį. Pavyzdžiui, labai arti sprogo supernova. Juk žinote, kad Lyros dzeta prieš kelis milijonus metų buvo nova. Galimas daiktas, kad didelis spinduliavimas sunaikino gyvybę kontinentuose, tuo tarpu organizmai vandenyno gilumoje galėjo išlikti…

— Jeigu spinduliavimas būtų buvęs toks, kaip sakote, tai ir šiandien būtų galima rasti kokių nors pėdsakų. Tuo tarpu grunto aktyvumas, palyginus su šia Galaktikos sritimi, nepaprastai mažas. Be to, per tuos milijonus metų evoliucija būt pažengusi vėl j priekį; žinoma, nebūtų jokių stuburinių, bet primityvios pakrančių formos… Ar jūs pastebėjote, kad krantas atrodo visiškai negyvas?

— Pastebėjau. Bet argi tai jau taip svarbu?

— Labai. Gyvybė visada pirmiausia atsiranda pakrantės seklumoje ir tiktai paskui leidžiasi į vandenyno gilumą. Cia irgi negalėjo būti kitaip. Kažkas ją išstūmė. Ir aš manau, kad iki šiol neleidžia grįžti j sausumą.

— Kodėl?

— Todėl, kad žuvys bijo zondų. Planetose, kurias žinau, gyvūnai nebijojo aparatų. Jie niekada nesibijo to, ko nėra matę.

— Jūs norite pasakyti, kad jie jau yra matę zondus?

— Nežinau, ką jie yra matę. Bet kuriems galams jie jautrūs magnetizmui?

— Tai kažkokia velniška istorija! — sumurmėjo Rohanas.Jis žiūrėjo į apdraskytus metalo festonus, persilenkė per turėklus. Roboto išpučiamo oro srovėje virpėjo iškraipyti juodi virbų galai. Balminas ilgomis žnyplėmis iš eilės laužė tunelio angoje kyšančias vielas.

— Žinote, ką jums pasakysiu, — tarė jis. — Cia net nebuvo perdaug aukštos temperatūros, niekada nebuvo, nes metalas būtų išsilydęs. Taigi ir jūsiškė gaisro hipotezė atpuola…

— Cia griūva bet kuri hipotezė, — sumurmėjo Rohanas. — Be to, nesuprantu, kokiu būdu galima šią beprotišką tankmę susieti su „Kondoro” dingimu. Juk visa tai absoliučiai negyva.

— Ne visada šitaip buvo.

— Prieš tūkstanti metų — sutinku, bet ne prieš kelis metus… Cia mums nebėra ko veikti. Grįžkime žemyn.

Daugiau jie nebesikalbėjo tol, kol mašina nusileido prie žalių signalinių ekspedicijos ženklų. Rohanas įsakė technikams įjungti televizijos kameras ir situacijos duomenis perduoti „Nenugalimajam”.

Jis pats su mokslininkais užsidarė pagrindinio visureigio kabinoje. Įleidę į miniatiūrinę patalpą deguonies, jie ėmė valgyti sumuštinius, gurkšnodami iš termosų kavą. Virš galvų degė apvalus žibintas. Rohanui buvo maloni jo balta šviesa.

Jis jau nemėgo planetos rausvos dienos. Balminas spiaudėsi, nes klastingai įsibrovęs po kauke smėlis valgant grikšėjo tarp dantų.

— Tai man kažką primena.„— netikėtai prabilo Gralevas, užsukdamas termoso dangtelį. Jo juodi, tankūs plaukai blizgėjo lempos šviesoje. — Papasakočiau jums. Bet su sąlyga, kad nepažiūrėsite į tai perdaug rimtai.